Kodėl žurnalistai Rusijoje taip noriai skleidžia sąmokslo teorijas?

Atsakymą į pavadinime užduodamą klausimą galima pasirinkti įprastinį – už žurnalistus Rusijoje kalba valdžia. Esą už kiekvieno reporterio nugaros redakcijoje stovi po cenzorių, kuris diktuoja, ką rašyti ir sakyti. Tokia propagandos mašina. Bet viskas ne taip paprasta, portale „openDemocracy“ rašo posovietinę žurnalistiką Lidso universitete Jungtinėje Karalystėje nagrinėjantis Ilja Jablokovas.
Dmitrijus Kiseliovas
Dmitrijus Kiseliovas / „Scanpix“/„RIA Novosti“ nuotr.

„Atsitiktinumas? Nemanau!“ – ne vien Nerijaus Kesmino firminė frazė. Nežinia kas iš ko skolinosi, bet tokius pat žodžius kartoti pamėgęs ir garsusis propagandininkas Dmitrijus Kiseliovas.

Jis yra pagrindinis populiariausioje Rusijos žiniasklaidoje geriausiu laiku pateikiamų sąmokslo teorijų veidas.

Šalies valstybinės televizijos kiekvieną savaitę randa nusikaltėlių ir „užsienio agentų“ nevyriausybinėse organizacijose, aptinka, kad Vašingtonas ir Briuselis Rusijai neva paskelbęs informacinį karą.

Tiek žinių, tiek pokalbių laidose šaunių ekspertų komandos, kurios, beje, beveik nesikeičia, emocingai aiškina, kaip amerikiečiai slapta valdo pasaulį. Drąsesni priduria, kad JAV padeda ir žydai.

Žinoma, Rusija – ne vienintelė pasaulio valstybė, kurioje populiarios sąmokslo teorijos. Tačiau Amerikoje, su kuria taip mėgsta konkuruoti – nesėkmingai – Kremlius, tokios idėjos vietą randa tik paraštėse.

Rusijoje žiniasklaidoje sąmokslo teorijos – kone pagrindinės žinios. I.Jablokovas tokį reiškinį vadina „paranojiška žurnalistika“ ir priduria: skirtingai nei įprasta manyti, rusai žurnalistai skelbti tokį turinį renkasi sąmoningai, nė neverčiami valdžios. Kodėl?

Sąžiningas žurnalistas niekų neskelbs

I.Jablokovas pripažįsta, kad per pastaruosius 30 metų sąmokslo teorijos tapo populiariosios kultūros dalimi.

„Daugybės knygų ir filmų dėka jausmas, kad „tikroji tiesa slepiama“, paprastiems žmonėms tapo visiškai normaliu. O akademikai sąmokslo teorijas ėmė vertinti kaip modernių individų reakciją į sparčiai besikeičiantį pasaulį.

Per pastaruosius 30 metų sąmokslo teorijos tapo populiariosios kultūros dalimi.

Tragiški įvykiai dabar sukuria dešimtis įvairių teorijų, kurių kiekis parodo mūsų nesugebėjimą pripažinti faktą, kad pasaulis sudėtingesnis nei bet kada anksčiau“, – rašo ekspertas.

Nerijus Maliukevičius, Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto dėstytojas, kalbėdamas su 15min sutiko su I.Jablokovu ir atkreipė dėmesį į tokio pseudomokslo populiarumą Rusijoje.

„Man tai apskritai labai įdomus fenomenas – savotiška posovietinė trauma. Žmonės neturėjo svertų savo socialinio, politinio gyvenimo tvarkymui ir buvo linkę visą tą reikalą palikti kažkokioms kitoms galioms.

Prasidėjus sovietinės sistemos griūčiai buvo toks reiškinys kaip ekstrasensai – visokie kašpirovskiai, čumakai, kurie per televiziją krovė vandenį. Socialinės traumos simptomatika išlikusi iki šiol. Jos požymių yra ir pas mus, bet ypač daug – Rusijoje“, – svarstė N.Maliukevičius.

Irmanto Gelūno / 15min nuotr./Nerijus Maliukevičius
Irmanto Gelūno / 15min nuotr./Nerijus Maliukevičius

Tačiau vien tai, kad sąmokslo teorijos dabar nieko nebestebina, toli gražu nereiškia, jog jas rimtai vertinti turėtų profesionalūs žurnalistai ir tyrėjai.

Anaiptol – bet kurio žurnalistinio tyrimo pagrindas yra aiškūs įrodymai ir kruopštus tyrimas, o ne pseudomoksliniai paaiškinimai.

Aišku, sąmokslo teorijų entuziastai irgi analizuoja įvairius šaltinius, tačiau, skirtingai nei profesionalai, visada žino, kokia bus galutinė išvada – kad pasaulį kontroliuoja kone visagalė slapta organizacija.

„Tokia mintis – kad viską pasaulį galima planuoti ir kontroliuoti – kertasi su kritiniu mąstymu ir kasdiene patirtimi. O tai – profesionalios žurnalistikos pagrindas, – rašo I.Jablokovas. – Todėl sąmokslo teorijos klesti tik bulvarinėje žiniasklaidoje“.

Anot tyrėjo, formulė tokia: sensacingos antraštės, netikrinama informacija, gauta iš abejotinų šaltinių ir siekis kuo greičiau paskelbti „naujieną“. Žurnalistas, gerbiantis save ir skaitytoją bei suprantantis, kas yra etika, skandalingų niekų neskelbs.

Atvirai palaikė Borisą Jelciną

Dabar, jau pripratus prie putinizmo ir Kremliaus išpirktos Rusijos žiniasklaidos, nelengva prisiminti, kad Rusijoje profesionali ir kartu populiari, masiškai vartojama žurnalistika šansų turėjo vos kelerius metus.

Apie profesinius standartus žurnalistikoje pradėta kalbėti tik prasidėjus perestroikai ir įsibėgėjus Sovietų Sąjungos griuvimo procesui.

Žinoma, ne sovietmečiu – anuomet žurnalistai tarnavo ideologijai. Apie profesinius standartus pradėta kalbėti tik prasidėjus perestroikai ir įsibėgėjus Sovietų Sąjungos griuvimo procesui.

Iš pradžių Žurnalistų sąjungos kongresas patvirtino profesinės etikos kodeksą, o 1994 metais buvo paskelbtas Rusijos žurnalistų sąjungos profesinės etikos kodeksas ir Maskvos žurnalistų chartija.

Bet kodeksų laikėsi tik nedaug profesionalų. Be to, netrukus į žiniasklaidą nusitaikė oligarchai – ypač naujoji galia pasijuto per 1996 metų prezidento rinkimus.

Per juos oligarchai, o kartu – ir jų valdoma žiniasklaida – atvirai palaikė perrinkimo siekusį Borisą Jelciną. Anot I.Jablokovo, „propagandinė kampanija lėmė ir tai, kad Rusijos visuomenė apskritai prarado pasitikėjimą žurnalistais“.

„Reuters“/„Scanpix“ nuotr./Borisas Jelcinas
„Reuters“/„Scanpix“ nuotr./Borisas Jelcinas

Prie tokio įvaizdžio smukimo prisidėjo ir tai, kad netrukus į valdžią atėjo Vladimiras Putinas, o visagaliais pasijutusius oligarchus žiniasklaidos priemonių rinkoje pakeitė politinė kontrolė.

Nuolatinė sąmokslininkų medžioklė

Kad išlaikytų dėmesį, bent jau Rusijos televizijos pasirinko bulvarėti – staigiai padidėjo keistų politinių sąmokslų pasiūla.

Viena tokių laidų – „Programa Maximum“, transliuojama per NTV. Šis šou, neva rodantis „visa tai, kas slepiama“, pasirodė netrukus po to, kai NTV 2004 metais atleido vieną garsiausių Rusijos žurnalistų Leonidą Parfionovą.

NTV nuotr./NTV laida „Programa maximum“
NTV nuotr./NTV laida „Programa Maximum“

V.Putinas jau buvo pasirūpinęs, kad NTV nupirktų kompanija „Gazprom Media“, o „Programa Maximum“, iki šiol skleidžianti įvairias teorijas apie opoziciją, tapo paskutine vinimi į į šios kadaise nepriklausomos televizijos karstą.

Posūkį bulvariškumo ir paranojiškumo link I.Jablokovas sieja būtent su Kremliaus žiniasklaidos politika. Sensacingos istorijos apie kosmosą, magus, ateivius ir pasaulinį sąmokslą prieš tėvynę tapo ne tik populiariu laidų formatu, bet ir politiniu instrumentu.

„Juk sąmokslo teorija yra galingas ir efektyvus būdas sužlugdyti kokio nors žmogaus ar organizacijos reputaciją“, – pastebi ekspertas.

Kiekviena panaši laida yra tapusi serijiniu kaltinimu prieš tariamus Rusijos valstybės oponentus. Savo ruožtu pastarieji – sąmokslo prieš Rusiją dalyviai.

„Tokios tariamus priešus demaskuojančios laidos egzistuoja dėl to, kad daugiau nei 30 metų Rusijos žiniasklaidos atstovai veikė pagal principą „Neleisime faktams sugadinti geros istorijos“, – teigia I.Jablokovas.

„Šiuo atveju svarbi šiuolaikinė Kremliaus medijų politika. Ji tikslinga. Kaip rašo Peteris Pomerantsevas, niekas nėra tikra ir visuomenė bombarduojama viena kitai prieštaraujančiomis žinutėmis.

Nebėra aiškių tiesos kriterijų, o tada politinėje terpėje įsitvirtina tikėjimas keistais dalykais. Beje, ne vien valstybinėse žiniasklaidos priemonėse“, – 15min teigė ir N.Maliukevičius.

Svarbi ne kontrolė, o vadyba

Žmonės tiek pačioje Rusijoje, tiek ypač Vakaruose tiki, kad Kremlius griežtai kontroliuoja šalies žiniasklaidos turinį.

Bet I.Jablokovas teigia: „Rusijos žurnalistai iš tiesų turi gerokai daugiau laisvės veikti nei gali atrodyti iš pirmo žvilgsnio“.

Žmonės tiek pačioje Rusijoje, tiek ypač Vakaruose tiki, kad Kremlius griežtai kontroliuoja šalies žiniasklaidos turinį.

Į svarbiausių dienos ir savaitės aktualijų gretas keistos, faktiškai netikslios istorijos prasimuša ne dėl Kremliaus užgaidų, bet dėl pačių žurnalistų noro kilstelėti reitingus, pamaloninti redaktorius ir prodiuserius, galiausiai pakilti karjeros laiptais.

Anot N.Maliukevičiaus, Kremlius stengiasi į propagandą žiūrėti kūrybiškai. Režimui esą labai svarbus vaizdinys, esą Rusijoje yra nepriklausoma žiniasklaida, nes Šiaurės Korėjos įvaizdžio Maskva nenori.

„Kad ir tos pačios metinės V.Putino konferencijos – jis tarsi bendrauja su žmonėmis, su žurnalistais. Sukuriamas tiesioginio ryšio su tauta simuliakras. Kitas pavyzdys – rinkimai. Matome permatomas balsadėžes, viską filmuoja kameros – viskas skaidru, ar ne?

AFP/„Scanpix“ nuotr./Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas atsakinėja į gyventojų klausimus
AFP/„Scanpix“ nuotr./Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas atsakinėja į gyventojų klausimus

Nors mes ir suprantame, kokie rinkimai Rusijoje ir kokios žmonių demokratinės galios. Taip ir žiniasklaidoje – Kremlius palieka tam tikras erdves, kuriose yra laisvės turinčios žiniasklaidos.

Valdžia taip parodo, kad vietos yra ir tokioms priemonėms.

Postmodernioji Kremliaus strategija yra ne kontrolė, o vadyba. O užsiimant vadyba kuriamas tam tikras kontekstas, kuriame tiek žurnalistai, tiek visuomenė elgsis pagal konkrečius impulsus“, – teigė N.Maliukevičius.

Jei vienas dienraštis parašo apie Putiną ir Kabajevą, o tuo iš esmės užsibaigia leidinio egzistavimas, žurnalistų bendruomenė suvokia, kokios temos yra tabu. Tai ir yra ne kontrolė, o postmoderni politinė vadyba.

Išsilieja ten, kur yra erdvių

Situacijos, žinoma, negelbsti ne tik tai, kad V.Putino režimą tokia žiniasklaidos kokybės defliacija visiškai tenkina, bet ir tai, jog profesiniai standartai Rusijoje jau seniai pamiršti.

N.Maliukevičius iškart primena socialinėse teorijose aptariamą „tylos spiralės“ efektą, kai tereikia kelių ekstremalių pavyzdžių, kad žurnalistai suprastų, kaip reikia elgtis ir šnekėti – Anos Politkovskajos nužudymo arba, pavyzdžiui, kratų nepriklausomo leidinio RBC redakcijoje. Esą visi supras, kur riba.

„Jei vienas dienraštis parašo apie Putiną ir Kabajevą, o tuo iš esmės užsibaigia leidinio egzistavimas, žurnalistų bendruomenė suvokia, kokios temos yra tabu. Tai ir yra ne kontrolė, o postmoderni politinė vadyba.

Tada žurnalistai išsilieja ten, kur yra erdvių – pritraukia skaitytojų kitokiomis temomis.

Paklaustas, ar viešoji erdvė, kurioje būtų normaliai diskutuojama, keičiamasi idėjomis ir kurios Rusijoje iš esmės nebeliko, gali atgyti, N.Maliukevičius abejojo.

„Manau, kad tai įmanoma, bet tai – ir laiko bei pastangų klausimas. Kaip atlaisvinti rinką? Kaip suvaldyti valstybinius ir paravalstybinius žaidėjus žiniasklaidos rinkoje?

Nesu visiškas skeptikas, bet kol kas tokia vizija tolima ir sunkiai įsivaizduojama“, – tvirtino ekspertas.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
Išmanesnis apšvietimas namuose su JUNG DALI-2
Reklama
„Assorti“ asortimento vadovė G.Azguridienė: ieškantiems, kuo nustebinti Kalėdoms, turime ir dovanų, ir idėjų
Reklama
Išskirtinės „Lidl“ ir „Maisto banko“ kalėdinės akcijos metu buvo paaukota produktų už daugiau nei 75 tūkst. eurų
Akiratyje – žiniasklaida: tradicinės žiniasklaidos ateitis