A.Lukašenkos legitimumas nėra paremtas ideologija, jis nesukūrė valdančiosios partijos. Visa jo valdžia paremta jo asmeniniais santykiais su skirtingais visuomenės sluoksniais, ekonominiu ir jėgos struktūrų elitu, kaimyninėmis šalimis.
Lanksti sovietinė ideologija
Vienintelis ideologinis konstruktas, kurį A.Lukašenka išsaugojo per 26 metus, yra valstybinė sistema, panaši į buvusios SSRS sistemą. Buvo išsaugota didelė pramonė, neįvyko jos privatizacija – ligi šiol apie 80 proc. jos kontroliuoja valstybė. Šio dešimtmečio viduryje valstybinės įmonės sunešė pusę bendrojo vidaus produkto, jose buvo įdarbinta pusė darbingo amžiaus populiacijos.
Įmones subsidijuoja valstybė – nuo tiesioginių injekcijų iki lengvatinių paskolų, dėl kurių pavyko išlaikyti gana žemas produktų kainas ir pakankamai aukštus atlyginimus, rašo „Meduza“.
Politine prasme tai reiškia, kad didelė dalis populiacijos yra visiškai priklausoma nuo valdžios, darbininkai žino, kad valdžia atsakinga už kasmetinį atlyginimo pakėlimą. Kartu su kitų socialinių grupių parama, pakankamai maža dalis Baltarusijos populiacijos gyvena ypač dideliame skurde.
Žinoma, tai nepadėjo įveikti įprasto skurdo. Daugiau nei prieš dešimtmetį A.Lukašenkos duotas pažadas padidinti pajamas po 500 dolerių taip ir liko neįgyvendintas. Vis dėlto, toks skurdo lygis nelemia pasipiktinimą keliančios nelygybės – nėra su kuo palyginti.
Privatizacijos nevykdymas lėmė tai, kad šalyje nėra itin turtingų verslininkų ir tai lydinčios radikalios socialinės nelygybės, rašo „Meduza“.
Silpna provakarietiška opozicija
Prezidento sistema visada buvo paremta išlaikymu „to, kas buvo geriausia SSRS“. Laikui bėgant tokia sistema tapo vis mažiau patraukli jaunimui ir miestuose gyvenančiai viduriniajai klasei. Tačiau tai nenulėmė stiprios opozicijos susikūrimo. Šūkiai apie Europos stiliaus demokratiją, diskusijos apie „Baltarusizaciją“ ir tai, kad neįmanoma sukurti tautos be kalbos, bei pasvarstymai apie prisijungimą prie ES – populiarūs, bet nebejaudina daugumos piliečių.
Nesutarimai tarp senosios opozicijos lyderių ideologiniais ir taktiniais klausimais nepridėjo jiems populiarumo. Be to, prieš daug opozicijos lyderių pasitelktos represijos, jie buvo priversti palikti šalį.
Beveik pusė populiacijos – apolitiška
Kai dar Baltarusijoje buvo leidžiamos nepriklausomos sociologinės apklausos, jų rezultatai atrodė taip: prezidentą palaikė 25–30 proc. populiacijos, nuo ketvirtadalio iki trečdalio siejo save su proeuropietiškos opozicijos vertybėmis ir sakė nepalaikantys A.Lukašenkos jokiu atveju. Tačiau ne visiems jiems buvo artima nacionalistinė senosios opozicijos retorika. Likusios visuomenės dalies požiūris priklausė nuo ekonominės situacijos, rašo „Meduza“.
Lojalus elitas
A.Lukašenkos santykiai su elitu (daugiausia valstybės tarnyboje) buvo paremti asmenine pareigūnų, valstybinių įmonių ir saugumo pajėgų vadovų ištikimybe. Mainais prezidentas suteikė jiems pakankamą stabilumą ir turtingą gyvenimą. Personalo politika ir kilimas socialinėmis kopėčiomis visiškai yra prezidento rankose.
Pasak portalo „Meduza“, elitas nebėra monolitinis: egzistavo ir vis dar egzistuoja dvi didelės grupės, turinčios skirtingą ideologiją. Tai – gana liberalūs technokratai ir konservatyvūs silovikai. Manoma, kad technokratai bandė įtikinti A.Lukašenką įgyvendinti plačias ekonomines reformas.
V.Capkalos technologijų parkas
Nesugebėjusiems išsireikalauti ekonominių reformų technokratams prezidentas leido sukurti didelį eksperimentinį projektą – aukštųjų technologijų parką. Įkurtame 2005 metais parke daugiausia veikia į eksportą orientuotos informacinių technologijų kompanijos. Jos gavo mokestinių ir kitokių lengvatų.
Parko įkūrėjas – buvęs diplomatas Valeras Capkala, kurio santykiai su valdžia pablogėjo dėl saugumo pareigūnų kišimosi į parko įmonių veiklą.
2017 metais V.Capkala buvo atleistas iš parko vadovo pareigų. 2020 metais jis siekė tapti kandidatu prezidento rinkimuose, tačiau buvo priverstas pabėgti iš šalies.
Politinis laviravimas tarp ES ir Rusijos
Didele dalimi A.Lukašenkos legitimumas buvo paremtas jo santykiais su kaimynėmis, pirmiausia su Rusija, taip pat individualiomis ES šalimis ir Europos biurokratija apskritai. Jis prezidento karjerą pradėjo kaip kovotojas prieš „JAV imperializmą“ ir SSRS atkūrimo rėmėjas.
Vėliau A.Lukašenkos politika tapo lankstesnė, pagrindiniu jo tikslu tapo Baltarusijos suverenumo, kurį reikia apginti nuo išorinių jėgų, išsaugojimas. Praktikoje tai reiškė sudėtingą laviravimą santykiuose su Rusija ir ES, rašo „Meduza“.
Toks žaidimas leido A.Lukašenkai apriboti išorinę įtaką, tačiau ne visada sutapo su visuomenės nuomone. 2010 metais A.Lukašenka susidūrė su didele protestų banga, kuri buvo nuslopinta jėga. Protestai kilo ekonominės krizės fone (recesija Vakaruose, krize Rusijoje, kritusiomis naftos kainomis) ir paties didžiausio santykių su ES atšilimo fone.
Toks suartėjimas pareikalavo tam tikros politinės liberalizacijos: jis leido beveik visiems opozicijos kandidatams, kurie tuomet daugiausia buvo proeuropietiški, dalyvauti prezidento rinkimuose. A.Lukašenkos suartėjimo su ES idėja lėmė jo populiarumo visuomenėje aukštumas. Tačiau rinkimai vyko kaip įprastai: oficialiais duomenimis, A.Lukašenka gavo beveik 80 proc. balsų.
Mitingas Minsko centre buvo išvaikytas, protesto lyderiai atsidūrė kalėjime. Pasak sociologų, brutalus opozicijos išvaikymas lėmė A.Lukašenkos reitingų kritimą iki istorinių mažumų.
Tačiau po kelių metų tarp visuomenės ir valdžios įsivyravo paliaubos, iš dalies prie to prisidėjo ekonominės reformos. Tačiau užsienio politikos aplinkybės buvo svarbesnės – A.Lukašenka sugebėjo įrodyti, kad egzistuoja išorinė grėsmė. Tai pademonstravo 2014-ųjų įvykiai Ukrainoje. Prezidentas tikino, kad jo pašalinimas iš valdžios lemtų chaosą, šalį okupuotų Rusija, rašo „Meduza“.
Ekonominiai ryšiai su Rusija
Įžengus į XXI a. A.Lukašenkos idėja sukurti Sąjunginę valstybę su Rusija buvo pakeista pragmatiškesne santykių su Maskva schema – „draugyste mainais už pelningą prekybą“. Per pastaruosius 12 metų ši schema turėjo daug skirtingų variacijų.
2005–2015 metasi Rusijos „pagalba“ Baltarusijos ekonomikai sudarė 10 mlrd. dolerių per metus.
Tačiau schema A.Lukašenkai turėjo savo kainą. Visų pirma, Baltarusijos ekonomika tapo itin priklausomo nuo Rusijos. Be to, Baltarusijos biudžetas ėmė priklausyti nuo naftos kainų taip pat, kaip ir Rusijos.
Visų antra, Rusijos valdžia schemą laikė politiškai motyvuojančia pagalba, kuria galima pasinaudoti kaip svertu bet kokiose derybose. Kremlius mano, kad gaudamas tokią dosnią „dovaną“, A.Lukašenka turėtų atsisakyti Baltarusijos suverenumo idėjos.
Pernai Rusija ėmėsi „mokestinio manevro“, dėl kurio baltarusių perdirbėjams gerokai išaugo rusiškos naftos kainos. Prognozuojama, kad dėl to Baltarusija praras milijardus dolerių, jai buvo pažadėta nedidelė kompensacija. Vis dėlto, Maskvos ir Minsko derybos baigėsi fiasko.
Kas buvo ne taip?
Per pastaruosius penkerius metus dauguma Baltarusijos vyriausybės ramsčių griuvo. Jei ši krizė nuvers valdžią, tai bus klasikinis „demokratizacijos per klaidą“ atvejis. Tačiau net jei valdžios pokytis neįvyks, režimas nebebus stabilus, rašo „Meduza“.
2014 metais Baltarusija pateko į dvigubą krizę: nukrito naftos kainos, o Rusijoje susiklostė investicinė recesija, nulemta vidinių ciklinių priežasčių ir Vakarų sankcijų. Taip Baltarusija prarado didelę dalį rinkos savo pramonės prekėms ir pajamas iš naftos produktų pardavimo.
Nuo 2017 metų prasidėjo naujos problemos su Rusijos pareigūnais, įskaitant „mokesčių manevrą“. 2020 metais A.Lukašenka vis dar nesugebėjo iškovoti adekvačių kompensacijų už naftos pajamų praradimą. Tačiau A.Lukašenka sugebėjo išvengti dviejų šalių ekonomikų sujungimo.
Šalies viduje A.Lukašenka beviltiškai savo įvaizdį sugadino dviem kampanijomis: kai 2017 metais bandė įvesti „veltėdžio“ mokestį ir 2020 metais atsisakęs kovoti su koronavirusu. Didelė dalis populiacijos tokius žingsnius suprato kaip tironiją. Antruoju atveju prezidento, kaip žmonių saugumo garanto, įvaizdis žlugo. Karantino atsisakymas nieko gero Baltarusijos ekonomikai neatnešė, rašo „Meduza“.
Per kelias krizes A.Lukašenka prarado „apolitiškų“ piliečių, susijusių su didelėmis valstybinėmis įmonėmis, paramą. Jauni žmonės ir vidurinioji klasė, įskaitant tuos, kurie gauna pajamas iš privačių verslų, ir kurie ne pernelyg mėgo valdžią jau anksčiau, įpyko ir dėl ekonominių problemų, ir dėl A.Lukašenkos „tironijos“, kai jis vienas pats priėmė visai šaliai svarbius sprendimus.
Tuo pat metu ne viskas gerai su kitais legitimumo ramsčiais. Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas pasveikino A.Lukašenką su pergale, tačiau nereikia tikėtis Rusijos ekonominės paramos – nei per krizę, nei po jos.
Elito nuotaika nėra visiškai aiški. Silovikai (ar bent dalis jų), pagal tai, kaip malšina protestus, vis dar yra lojalūs A.Lukašenkai.
Kad technokratų grupėje neramu, rodo du faktai. Visų pirma, du iš trijų pretendentų į kandidatus – V.Capkalo ir buvęs banko „Belgazprombank“ vadovas Viktoras Babaryka – priklauso šiai grupei. V.Babaryka šiuo metu yra kalėjime.
Kai V.Babaryka buvo suimtas, A.Lukašenka netikėtai įvykdė pokyčius vyriausybėje: atleido technokratus, vadovaujamus premjero Sergejaus Rumo, pastarąjį pakeitė saugumiečiu Romanu Golovčenka.
Todėl atsargiai galima sakyti, kad A.Lukašenkos galia remiasi tik saugumo pajėgų parama. Tam, kad būtų numalšinta lyderių stokojanti opozicija, to gali užtekti.
