Praėjusią savaitę Irane prasidėję ir, šalies revoliucijos sargybinių teigimu, jau pasibaigę protestai nusinešė mažiausiai 20 žmonių gyvybių.
Įvyko, kas buvo neišvengiama
R.Trimako teigimu, tai, kas įvyko Irane praėjusią savaitę, anksčiau ar vėliau neišvengiamai turėjo įvykti.
Arabų pavasaris buvo prognozuotas prieš keturis dešimtmečius, stebint demografines bangas. Iš dalies ir dabar tai yra jaunosios kartos, nusivylusios padėtimi, maištas.
„Dabartinį protrūkį lėmė daugybė faktorių. Vienas iš jų – ekonomika. Kaip ir marksistams, islamiškiems utopistams nepavyko sukurti realiai veikiančio ekonomikos modelio. Tiek augančios kainos, tiek smunkantis pragyvenimo lygis yra vienas didžiausių dirgiklių, keliančių nepasitenkinimą visuomenėje.
Tačiau svarbus ir demografinis faktorius. Jis vienas iš labiausiai pasiteisinančių indikatorių, prognozuojant galimas revoliucijas, lūžnius momentus visuomenėje, valstybėje. Tai – jaunosios kartos išaugęs procentas. Arabų pavasaris buvo prognozuotas prieš keturis dešimtmečius, stebint demografines bangas. Iš dalies ir dabar tai yra jaunosios kartos, nusivylusios padėtimi, maištas“, – aiškina MRU docentas.
Pasak E.Račiaus, į gatves išėjo dviejų skirtingų priežasčių skatinami žmonės: „Protestuojančius žmones gan primityviai galėtume dalinti į dvi dalis – nepatenkintus savo ekonomine padėtimi ir nepatenkintus savo, kaip piliečių, teisių nebuvimu, politiškai motyvuotus tikruosius opozicionierius režimui. Pastarųjų Irane yra labai daug, tačiau jie yra labai dezorganizuoti.
Bet kokios organizuotos opozicijos užuomazgos buvo sutriuškintos 2009-aisiais, kai nuosaikus reformatorius kandidatas prezidento rinkimuose pralaimėjo ir buvo perrinktas buvęs prezidentas. Politinis judėjimas, kuris 2009-aisiais neabejotinai buvo audringesnis nei dabar, buvo labai efektyviai išblaškytas. Taigi politinės opozicijos pačiame Irane realiai nėra, nors parlamente yra reformatorių, nuosaikiųjų, radikalų blokai.“
Pasak VDU profesoriaus, šias protesto akcijas pradėjo tie, kurie nebūtinai nori režimo nuvertimo, tačiau nori geresnio gyvenimo.
„Jie turi reikalavimų sąrašą vyriausybei, ir jei ji negali įgyvendinti tų reikalavimų, tegul kažkas kitas tampa prezidentu ar aukščiausiu dvasiniu lyderiu, tačiau jie nebūtinai kvestionuoja dabartinę sistemą. Jų lūkesčiai yra kitokie nei tos tikrosios politinės opozicijos. Tai daugiau žemesniųjų sluoksnių žmonės, rečiau turintys išsilavinimą, jų veiksmai ganėtinai spontaniški, peraugantys į smurtinius.
Ar ta chuliganiškai besielgiančių protestuotojų dalis gali sutelkti iraniečius? Atsakymas yra ne. Vis dėlto, didelė dalis iraniečių, nepaisant to, kad gyvena skurdžiomis ekonominėmis sąlygomis, nėra nusiteikę destruktyviai“, – teigia pašnekovas.
Režimo griūtis sunkiai įmanoma
Pasak E.Račiau, 2009-ieji parodė, kad opozicijos sąjūdžio atsiradimas Irane neįmanomas, tai negalėtų pakeisti sistemos. Tačiau galėtų atsirasti aplinkybių, dėl kurių režimas imtų byrėti iš vidaus.
„Jei spekuliuotume ir kalbėtume apie scenarijus, sakyčiau, didelis klausimas yra tai, kas ir kokiu būdu perims dabartinio dvasinio vadovo Ali Khamenei postą. Jis jau yra garbaus amžiaus, sergantis, tad, matyt, netolimu metu Irano politiniam elitui teks spręsti, kas jis bus ir ar gali į tą postą ateiti liberaliau ar reformistiškai nusiteikęs asmuo. Nebūtinai išsyk atsiskleidęs, bet galintis tai padaryti po rinkimų.
Jei tokie procesai prasidėtų, tuomet būtų galima kalbėti ir apie režimo žlugimą, ir netgi apie valstybės žlugimą.
Jei į aukščiausio dvasinio vadovo postą pretenduotų keletas žmonių ir susidarytų tam tikros politinės grupės režimo viduje, jis iš vidaus galėtų pradėti eižėti. Mes turime suprasti, kad Iranas yra nevienalytis pirmiausia savo etninės kilmės prasme. Režimo kaita galėtų vykti kartu arba paskatinti Irano kaip mums dabar atpažįstamos nacionalinės valstybės dezintegraciją. Taip nebūtinai įvyks, tačiau, jei tokie procesai prasidėtų, tuomet būtų galima kalbėti ir apie režimo žlugimą, ir netgi apie valstybės žlugimą“, – kalba E. Račius.
Savo ruožtu R.Trimakas sako neatmetantis galimybės, kad režimo pokyčiai galėtų vykti iš apačios: „Visai nesena istorija turi daugybę pavyzdžių, kai, atrodo, nepajudinami režimai griūva per kelias savaites ar netgi dienas, o nestabilūs režimai svirduliuoja, bet negriūna. Irano atveju yra entuziastingas aiškinimas, kad prasidėjo revoliucija ir prasidės kruvina kova, kuri baigsis egzistuojančio režimo nuvertimu. Yra sakančių, kad nieko panašaus, baigsis kaip 2009-aisiais vykę neramumai, bus susidorota su režimo priešininkais ir eilinį kartą įžengta į menamo stabilumo fazę.
Aš nebūčiau toks griežtas ir nesakyčiau, kad 2009-ųjų protestai parodė, jog pokyčiai iš apačios yra neįmanomi. Gyvenimo realijos iš kantrybės išveda netgi pačius kantriausius šalies gyventojus, jie pradeda reikalauti permainų. Sovietų Sąjunga sugriuvo ne dėl Vašingtono intrigų ar NATO intervencijos – ji iš vidaus buvo pasmerkta, bankrutavusi ideologiškai ir ekonomiškai.“
