Jo teigimu, Azerbaidžanas dėl kritusių naftos kainų nebegali pasigirti milžinišku ekonominiu augimu, Armėnija taip pat susiduria su rimtomis ekonominėmis problemomis. Be to, abiejų šalių valdžia nori parodyti savo nesilpstančias pozicijas ir atkaklumą Kalnų Karabacho konflikte.
Separatistai tankiai armėnų apgyvendinto Kalnų Karabacho kontrolę iš Azerbaidžano perėmė per dar 1988 m. prasidėjusį karinį konfliktą. Nepaisant 1994 m. paskelbto ugnies nutraukimo, vadinamoji Minsko grupė, kurią sudaro JAV, Prancūzijos ir Rusijos atstovai, taip niekada ir nesuvedė konfliktuojančių pusių pasirašyti taikos susitarimo. Energetinių išteklių turtingas Azerbaidžanas, kurio išlaidos karinėms reikmėms viršija visą Armėnijos biudžetą, ne kartą grasino susigrąžinti separatistinį regioną jėga.
– Daug kam primirštas Azerbaidžano ir Armėnijos konfliktas dėl separatistinio Kalnų Karabacho regiono neseniai vėl atsinaujino. Nors Kalnų Karabachas ir Azerbaidžanas po keturias dienas trukusių karinių veiksmų sutarė sustabdyti susirėmimus dėl ginčytinos teritorijos, ekspertai teigia, kad ši konflikto eskalacija didžiausia nuo 1994 m. Kalnų Karabacho karo pabaigos ir tarptautinė bendruomenė neturėtų prieš šį konfliktą užmerkti akių. Tad ar Kalnų Karabacho konfliktą apskritai galima laikyti įšaldytu?
– Situacija Kalnų Karabache buvo įtempta jau ilgai. Apskritai buvo keliamas klausimas, kiek ilgai galima kalbėti apie šį konfliktą kaip įšaldytą. Jau seniai buvo daug priežasčių, dėl kurių negalėjome taip lengvai remtis įšaldyto konflikto sąvoka. Prieš dvejus metus taip pat matėme šio konflikto paaštrėjimą. Taigi negalima būtų sakyti, kad dabartinė eskalacija visiškai netikėta, tačiau šį kartą karinė konfrontacija didžiausia ir rimčiausia nuo 1994 m. Kalnų Karabacho karo.
– Turbūt būtų sunku pasakyti, kas pirmieji pradėjo šias konfrontacijas ir kokie yra to motyvai?
– Visada labai sunku pasakyti, kas pradėjo šaudyti ar kitokią karinę agresiją. Kalnų Karabache nėra jokios tarptautinės stebėsenos. Pavyzdžiui, Gruzijoje yra Europos Sąjungos misija, kuri stebi situaciją administraciniuose pasienio ruožuose tarp Gruzijos, Pietų Osetijos ir Abchazijos. O Kalnų Karabache nėra jokių stebėtojų, tad ir aiškumo šiame konflikte daug mažiau, sunku tiksliai pasakyti, kaip klostosi situacija tame regione.
Tačiau apskritai Azerbaidžanas turi daugiau interesų pakeisti Kalnų Karabacho status quo. Armėnija šiuo atveju gali būti patenkinta dabartiniu status quo. O Azerbaidžanas oficialiai sako, kad tokiam status quo jis negali pritarti. Taigi akivaizdu, kad Baku labiau suinteresuotas pakeisti padėtį regione pasinaudodamas karine jėga. Jau anksčiau Azerbaidžanas yra teigęs, kad šis konfliktas gali būti išspręstas kariniu būdu, tačiau politinio ar diplomatinio sprendimo perspektyvų šalis esą kol kas nematanti.
– Ar geopolitinė padėtis Europoje yra kažkaip susijusi su konflikto eskalacija Kalnų Karabache?
– Apskritai jokia konflikto pusė neturėtų būti suinteresuota pradėti naujo karo Karabache, nes naujas karas tikrai pažeistų abi šalis. Azerbaidžanas, atsižvelgiant į jo bandymus įsitvirtinti naftos ir dujų eksporto srityje, – taip pat. Neatrodo logiška, kad kuri nors šalis būtų nusprendusi iš tiesų pradėti karą.
Bet yra keletas veiksnių, kurie galėjo išprovokuoti neracionalius karo veiksmus. Tai lemia vidinė šalių padėtis. Socialinių ir ekonominių problemų egzistuoja abiejose šalyse. Azerbaidžanas nebėra valstybė, kuri galėtų pasigirti milžinišku ekonominiu augimu – taip yra dėl kritusių naftos kainų. Taigi Azerbaidžano ekonominė padėtis daug sudėtingesnė nei anksčiau.
Tą patį galime pasakyti ir apie Armėniją. Šalis susiduria su rimtomis ekonominėmis problemomis. Galima išgirsti nuomonių, kad abiejų šalių valdžia (vis dėlto labiausiai Azerbaidžano) nori parodyti savo nesilpstančias pozicijas ir atkaklumą Kalnų Karabacho konflikte.
– Ar matytumėte kokių nors perspektyvų išspręsti šitą konfliktą, ar vis dėlto yra daugiau šalių, kurioms toks įšaldytas konfliktas patogus?
– Politinio šio konflikto sprendimo laukiame jau nuo 1992 m., kai Minsko grupė tapo šio konflikto mediatore. Nemanau, kad artimiausiu metu politinis sprendimas gali būti rastas. Tačiau dabar labai svarbu, kad kaip įmanoma greičiau būtų sustabdytas smurto protrūkis. Būtina išvengti naujo karo. Reikia suprasti, kad, jei kiltų antras Karabacho karas, jis vyktų kitokiu kariniu lygiu nei kad pirmas karas 1991–1994 m.
Per pastarąją dešimtmetį regionas buvo labai militarizuotas. Azerbaidžanas ypač sustiprino savo karines galias. Bet Armėnija ginklavimuisi ir Karabacho regionui skyrė milžiniškų lėšų. Taigi akivaizdu, kad, jei kiltų antras karas, jis būtų daug žiauresnis, todėl tarptautinė bendruomenė šiandien susiduria su iššūkiu laiku išvengti smurto ir jį sustabdyti Kalnų Karabache.
– Koks Rusijos vaidmuo šiame konflikte, dėl kokių priežasčių ji įsitraukusi į šį regioną?
– Rusija į šį konfliktą įsitraukusi nuo pat pradžių. Ji užima vieną iš trijų pozicijų Minsko grupėje, tačiau jos vaidmuo šiame konflikte labai kvestionuojamas. Viena vertus, ji yra viena pagrindinių konfliktuojančių šalių tarpininkių, kurios užduotis surasti taikų politinį sprendimą. Kita vertus, ne paslaptis, kad Rusija palaiko ypatingus santykius su Armėnija.
Armėnija labai priklausoma nuo Rusijos tiek ekonominiu, tiek saugumo politikos požiūriu. Rusija turi savo karinių dalinių – iki 5 tūkst. karių Armėnijos Giumri karinėje bazėje. Be to, Rusija yra viena pagrindinių ginklų tiekėjų Azerbaidžanui. 80 proc. į Azerbaidžaną importuojamų ginklų yra iš Rusijos. Taigi Maskvos vaidmuo šiame konflikte yra labai dviprasmiškas.
