G.W.Busho prezidentavimas nebūtinai gali būti laikomas visišku fiasko, nors dabar Jungtinėse Valstijose jis yra labai nepopuliarus ir net neatvyko į Sen Pole vykusį respublikonų partijos suvažiavimą pasakyti Johną McCainą palaikančios kalbos. Tačiau po kelių dešimčių metų jo indėlis į JAV ir pasaulio istoriją gali būti vertinamas teigiamai.
A.Schlesingerio autoritetas
Prieš 60 metų Harvardo universiteto profesorius A.Schlesingeris tarp 55 savo kolegų istorikų išplatino anketą, prašydamas įvertinti JAV prezidentus atsižvelgiant į jų pergales ir pralaimėjimus. A.Schlesingerio autoritetas užtikrino, kad to sąrašo niekas nesiryš kritikuoti. Ir iš tikrųjų beveik niekas neprieštaravo, kad „didžiais“ prezidentais buvo paskelbti George'as Washingtonas (1789-1797 m.), Abrahamas Linkolnas (1861-1865 m.), Franklinas D.Rooseveltas (1933-1945 m.), Woodrow Vilsonas (1913-1921 m.), Thomas Jeffersonas (1801-1809 m.) ir Andrew Jacksonas (1829-1837 m.). Po A.Schlesingerio atsirado ir daugiau mėginančių sudaryti JAV prezidentų reitingus. Į apklausas buvo įtraukiami net paprasti Amerikos piliečiai, bet nė vienas reitingas nebuvo toks reikšmingas kaip pusiau oficialiai atliktas intelektualų. Iš apklausų paaiškėjo, kad nors paprasti Amerikos piliečiai taip pat labai vertina A.Linkolną ir G.Washingtoną, Johnas F.Kennedy jiems dar labiau patinka, o 2007 metais nepriklausomo Gallupo instituto atliktoje apklausoje vieną iš pirmųjų vietų užėmė Ronaldas Reaganas.
Taip į geriausiųjų sąrašą po mirties pateko Harry Trumanas, nors jis vadovavo nepopuliariam Korėjos karui, kuriame nugalėti praktiškai buvo neįmanoma, o amerikiečiams buvo nusibodęs ilgas jo partijos valdymas.1962 metais pats A.Schlesingeris pateikė savo atnaujintą sąrašą, o jo sūnus Arthuras Schlesingeris jaunesnysis 1996 metais sudarė patikimiausią besibaigiančio XX amžiaus prezidentų reitingą. Jame tarp dešimties labiausiai vertinamų Amerikos valstybės vadovų penki vadovavo karui.
Harry Trumano reabilitavimas
Taip į geriausiųjų sąrašą po mirties pateko Harry Trumanas, nors jis vadovavo nepopuliariam Korėjos karui, kuriame nugalėti praktiškai buvo neįmanoma, o amerikiečiams buvo nusibodęs ilgas jo partijos valdymas. Kai 1952 metais daugiau nei aštuonerius metus trukusi H.Trumano kadencija baigėsi ir prasidėjo jo įpėdinio rinkiminė kampanija, visuomenės apklausos rodė, kad prezidento politika buvo patenkinti mažiau nei trečdalis amerikiečių. 1953 metais Baltųjų rūmų šeimininku tapus Dwightui D.Eisenhoweriui, H.Trumanas grįžo namo į Misurio valstiją, o dauguma komentatorių pranašavo, kad jo prezidentavimas greitai bus pamirštas, o jei taip nenutiks, tai apie jį bus prisimenama tik su kartėliu.
Bet dar prieš prasidedant XXI amžiui abiejų didžiųjų partijų politikai vėl ėmė prisiminti H.Trumaną, o šiandien istorikai jį jau vadina „didžiu“ prezidentu. Matydamas šio atkaklaus, veikusio pagal savo įsitikinimus demokrato H.Trumano pavyzdį dabartinis JAV prezidentas neabejoja, kad jo nepajudinamos nuostatos taip pat kada nors bus įvertintos ir būsimos kartos apie jį atsilieps teigiamai.
Auksinio standarto klasifikacija
Norėdami išvengti reitingų skirtumų priklausomai nuo jų autorių politinės orientacijos, 2000 metais dienraštis „The Wall Street Journal“ ir Federalistų asociacija sudarė šiuo metu dėl plataus spektro „auksiniu standartu“ laikomą klasifikaciją. Ją sudarant dalyvavo 78 Įdomiausia, kad teigiamai vertinami ir tie prezidentai, kurie sugebėjo išplėsti savo įgaliojimus ir šitaip pakreipti konstitucinę pusiausvyrą vykdomosios valdžios naudai sumažinant įstatymų leidžiamosios valdžios galią.konservatoriai, kairieji liberalai, istorikai, politologai ir valstybės teisės ekspertai. Bet ir šis reitingas mažai skyrėsi nuo ankstesniųjų: labiausiai buvo vertinami prezidentai, vadovavę šaliai krizės laikotarpiais, o tie, per kurių kadenciją neįvyko ypatingų sukrėtimų, liko primiršti.
Įdomiausia, kad teigiamai vertinami ir tie prezidentai, kurie sugebėjo išplėsti savo įgaliojimus ir šitaip pakreipti konstitucinę pusiausvyrą vykdomosios valdžios naudai sumažinant įstatymų leidžiamosios valdžios galią. Tarp jų – Franklinas D.Rooseveltas, Andrew Jacksonas ir Abrahamas Linkolnas. Kadangi G.W.Bushas nuolat kaltinamas savo įgaliojimų viršijimu, tikėtina, kad ateityje jis taip pat galėtų užimti garbingą vietą. Pilietinių laisvių pažeidimus būsimosios kartos vertins daug atlaidžiau nei šiuolaikiniai kritikai.
Geriausias to pavyzdys – Woodrow Vilsonas. Šis prezidentas, nesilaikydamas savo rinkiminių pažadų, įtraukė šalį į Pirmąjį pasaulinį karą, jam vadovaujant masiškai buvo suiminėjami oponentai ir atrodė, kad Amerikos laisvėms kyla grėsmė. Tačiau dabar jis užima 11 reitingo vietą.
Viena pozicija aukščiau pakilo ir Jamesas Knoxas Polkas (1845-1849 m.), sukurstęs karą su Meksika. Šio karo argumentai labai panašūs į 2003 metų Irako karo argumentus, kai Irakas buvo apkaltintas masinio naikinimo ginklų kūrimu.
Johnas F.Kenedy (1961-1963 m.) užima 18 vietą, t. y. tik šiek tiek aukštesnę nei vidutinė, nors jis buvo itin populiarus ir gerbiamas savo kadencijos metu. Po jo seka vidutiniokų sąrašą pradedantis Howardas Taftas (1909-1913 m.). Visišku nesusipratimu vadinama tai, kad į Baltuosius rūmus pateko Andrew Johnsonas (1865-1869 m.), kuriam labiausiai nepasisekė dėl to, kad jis pakeitė nužudytą ir kankiniu laikomą A.Linkolną. Panašiai vertinami ir Franklinas Pierce'as (1853-1857 m.), Warrenas Hardingas (1921-1923 m.) ir Jamesas Buchananas (1857-1861 m.). J.Buchananas pateko į reitingo galą dėl valios trūkumo - dėl nesugebėjimo užkirsti kelią artėjančiam pilietiniam karui.
W.Hardingo pavyzdys rodo, kad ekspertai, kad ir kaip būtų keista, neigiamai vertina „mažiau žinomus“, mažiau aktyvius ir valdžios politikos požiūriu mažiau agresyvius prezidentus. W.Hardingo administraciją krėtė korupcijos skandalai, nors pats prezidentas iš jų naudos neturėjo. Be to, jis į laisvę išleido politinius kalinius, „paveldėtus“ iš žymiai geriau vertinamo W.Vilsono administracijos, smerkė rasinę diskriminaciją, kai tai dar nebuvo politiškai korektiška, sumažino mokesčius ir sukūrė profesinę karo veteranų globos sistemą.
Kur bus G.W.Busho vieta?
Šių metų „History News Networks“ parengtą anketą užpildė 98 istorikai, pripažinę G.W.Busho prezidentavimą nesėkme, o 61 proc. iš jų net pavadino jį pačiu blogiausiu prezidentu per visą Jungtinių Valstijų istoriją.Šių metų „History News Networks“ parengtą anketą užpildė 98 istorikai, pripažinę G.W.Busho prezidentavimą nesėkme, o 61 proc. iš jų net pavadino jį pačiu blogiausiu prezidentu per visą Jungtinių Valstijų istoriją. Tačiau 60 metų anketavimo patirtis rodo, kad ši nuomonė gali būti skubota. Galima tvirtinti, kad G.W.Bushas priklauso grupei prezidentų, kurie vertinami itin skirtingai, pavyzdžiui, R.Reaganas, W.Vilsonas, Lindonas B.Johnsonas (1963-1969 m.) ar Billas Clintonas (1993-2001 m.).
G.W.Bushas neturėtų būti vertinamas neigiamai ir dėl to, kad paprastai dvi kadencijas Baltuosiuose rūmuose praleidę prezidentai vertinami palankiau nei ten užtrukę ketverius metus ar trumpiau (George'as Bushas vyresnysis, buvęs JAV prezidentu vieną kadenciją, užima tik 21 reitingo vietą, nors jis užbaigė šaltąjį karą ir sėkmingai vadovavo karinei operacijai Persijos įlankoje).
Devyni iš labiausiai vertinamų prezidentų buvo perrinkti dar kartą. H.Trumanas pirmiausia buvo viceprezidentas, o į Baltuosius rūmus jis persikėlė 1945-ųjų balandį mirus F.D.Rooseveltui. A.Lincolnas buvo nužudytas šeštą antrosios kadencijos savaitę.
Apibendrindami reitingo rezultatus „The Wall Street Journal“ ir Federalistų asociacija daro išvadą, kad būti prezidentu – sunkus darbas ir kad tikrai didūs prezidentai pasitaiko tik kartą per šimtą metų – tokie buvo G.Washingtonas, A.Linkolnas ir F.D.Rooseveltas. Na o 2009 metų sausio 20 dieną priesaiką duosiantis 44-asis JAV prezidentas turės galimybę suvaidinti reikšmingą vaidmenį jau XXI amžiuje spręsdamas jam teksiančius iššūkius.
Parengė Rima Krupenkaitė
