Gynybos sekretorius Jamesas Mattisas, Nacionalinio saugumo patarėjas Herbertas Raymondas McMasteris ir Valstybės sekretorius Rexas Tillersonas ragina padidinti JAV karių skaičių šalyje praėjus mažiau nei trims metams po to, kai JAV oficialiai afganams perdavė atsakomybę už šalies saugumą.
Tačiau kontroversiškas Baltųjų rūmų vyriausiasis politinis strategas Steve'as Bannonas yra tas, kurio JAV prezidentas turėtų klausytis prieš pasiųsdamas savo patarėjus į Kongresą pristatyti strategijos liepos viduryje.
Donaldas Trumpas užtikrino JAV kariuomenei didžiulę laisvę dėl operacijų ir išteklių. Dėl to prezidentas gali ir nesipriešinti Pentagono rekomendacijai skirti papildomus 3000-5000 Amerikos patarėjų ir trenerių, kurie paremtų esamus 8500 karių Afganistane. Atrodo akivaizdu, kad JAV administracijos pozicijos dėl šio sprendimo išsiskiria, o S.Bannonas yra pats įtakingiausias patarėjas Baltuosiuose Rūmuose, jis ragina pagalvoti du kartus prieš dislokuojant šias pajėgas.
Iš tiesų, neintervencinei stovyklai priklausantis S.Bannonas gali būti vienintelis prezidento bendražygis, kuris turi pakankamą prieigą prie prezidento, kad galėtų perkalbėti jį ir atidžiai peržiūrėti kariuomenės prašymą, prieš jį tvirtinant.
Šioje situacijoje, S.Bannonas, kuris buvo pašalintas iš Nacionalinės saugumo tarybas balandį, yra teisus. Nebūtina sutikti su S.Bannono pasaulėžiūra ir nacionalistine ideologija, kad būtų galima palaikyti jo logišką ir pragmatišką Afganistano karo suvokimą.
Po daugiau nei 15 metų kovų, išleistų šimtų milijardų JAV dolerių mokesčių mokėtojų pinigų ir paaukotų 2400 JAV karių gyvybių, tragiška tai, kad JAV politikai Vašingtone nemato karo tokio, koks jis yra: chaotiška aplinka, pilna netikrų vilčių, nerealistinių pažadų ir JAV nesugebėjimas suvokti, kad ji nepajėgi sukurti saugią, demokratišką ir klestinčią šalį ten, kur korupcija, smurtas ir protekcijos lemia, kas laimi ir kas pralošia.
JAV intervencija Afganistano kare buvo pagrįsta tvirtais moraliniais ir strateginiais pamatais. Mat Talibano režimas globojos grupuotę „al Qaeda“, kuri atsakinga už rugsėjo 11-osios atakas Niujorke ir Vašingtone. Šios grupuotės nuvertimas Afganistane, jos lyderių nukovimas, finansinių išteklių panaikinimas ir Talibano išstūmimas – tai buvo tikslai, dėl kurių galėjo sutarti tiek JAV liberalai, tiek konservatoriai.
Tačiau po invazijos JAV tikslai pasikeitė: nuo „al Qaeda“ sunaikinimo Afganistane iki naujos vyriausybės Kabule sukūrimo. Mat Afganistanas neturėjo savos kariuomenės ar policijos nuo tada, kai Sovietų Sąjungos palaikoma vyriausybė subyrėjo 1990-aisiais. JAV atsidūrė situacijoje, kur viską turėjo sukurti iš naujo.
Tad „al Qaeda“ teroristinės infrastruktūros ir tiekimo linijų Afganistane sunaikinimas daugumai išblėso kaip JAV pagrindinis tikslas. Greičiausiai buvo puikybė manyti, kad Vakarai galėtų sukonstruoti demokratinę valstybę Vidurinėje Azijoje, kuri būtų nekorumpuota ir pakankamai tvirta suvaldyti karius ir karo vadus. Arba, galbūt Vašingtonas iš tikrųjų tikėjo, kad taikia galima paversti tokią šalį, kuri nuo 1970-ųjų nematė nieko kito, tik karą. Kad ir kokia būtų priežastis, Afganistanas per naktį buvo paverstas laboratorija, kurioje testuojama įkurta prezidentinė sistema.
Šis kontekstas yra svarbus, kadangi JAV kariuomenės vyrai ir moterys kovojo ir mirė Afganistane iki pat šios dienos, tačiau tvarios ir strateginės sėkmės parodyta mažai. Tai politinė nesėkmė, ne karinė. Ir JAV jau turėjo išmokti ankstesniais atvejais, kai didino dislokuotų karių skaičių 2007 m. ir 2010-2011 m, – politinės klaidos negali būti išspręstos su keliais papildomais kariais.
Naujausias Afganistano rekonstrukcijos specialiojo inspektoriaus ketvirtinis pranešimas atskleidžia, kad karas neartėja prie pabaigos. Jungtinių Tautų statistika atskleidžia, kad 2016-ieji buvo rekordiškai kruvini Afganistano saugumo pajėgoms ir civiliams. Maždaug trečdalis šalies provincijų yra arba kontroliuojamos ar veikiamos Talibano. Negalima pasakyti, kad JAV politika einasi sklandžiai, kai generolas Johnas Nicholsonas, vyriausiasis JAV vadas Afganistane, viešai Senate vadina karą aklaviete.
Situaciją dar apsunkina ir daugybė karių „vaiduoklių“ – neegzistuojantys kariai, kuriuos kaip tikrus pateikia Afganistano pareigūnai siekdami gauti papildomą finansavimą iš JAV. Jiems mokami atlyginimai, tačiau Vašingtonas negali būti tikras, kur tie pinigai nueina ir ar Afganistano saugumo tarnybos yra aprūpintos atsakyti į krizę.
Dėl šių dalykų tikrai negalima kaltinti kapralų ar seržantų, rizikuojančių savo gyvybėmis mūšio lauke. Veikiau tiesiogiai kaltinti reikėtų politikus, dirbančius nacionaliniuose saugumo biuruose, kurie vis dar galvoja, kad Afganistano betvarkė gali būti iškuopta, jei bus dislokuoti keli tūkstančiai papildomų kareivių, bus išrašytas didesnis čekis, ar misija būtų pratęsta keliais metais.
Kaltinimus adresuoti reikia tiems generolams ir pareigūnams, kurie negali atsakyti, kodėl 5000 papildomų pajėgų pajėgs užtikrinti tai, ko anksčiau negalėjo 140 tūkst. karių.
Kongresas taip pat dalijasi kalte, kadangi neklausinėja generolų klausimų ir nesupranta, kad karinė jėga viena negali nuslopinti maištininkų, ypač, kai sukilėliai gali lengvai pereiti sieną ir rasti saugumo užuovėjas kaimyniniame Pakistane.
Mes dar nežinome, ar D.Trumas paklausys savo patarėjų patarimų. Tačiau tai, kad prezidentas apie savo ketinimus neužsiminė NATO aukščiausiojo lygio susitikime Belgijoje, rodo, kad kažkas jį privertė pagalvoti apie karių dislokavimą Afganistane. Galbūt dėkoti reikia S.Bannonui, kad prezidentas rečiau kartos savo pirmtakų klaidas.
