Anot A.Merkel, kuri kaip kanclerė parlamente greičiausiai pasirodė paskutinį kartą, vienas pasirinkimas – vyriausybė, kurią formuotų socialdemokratai ir žalieji, o šiuos remtų partija „Kairė“.
Kitas variantas – „vyriausybė, vadovaujama Krikščionių demokratų sąjungos (CDU) ir bavariškos Krikščionių socialinės sąjungos bei kanclerio Armino Lascheto, vyriausybė, kuri ves mūsų šalį į ateitį su nuosaikumu“.
Tokia A.Merkel intervencija išskirtinė ne vien todėl, kad ši veteranė staiga nusprendė pabusti iš politinio sąstingio ir kone paskutinę akimirką prisijungti prie rinkimų kampaniją.
-
A.Merkel ryžtą keis pragmatizmas? Naujasis Vokietijos krikdemų lyderis nenori pyktis su Kremliumi
-
Apklausose pirmaujantys Vokietijos žalieji pagaliau suaugo: ar rudenį laukia triumfas rinkimuose?
-
Staigmenos Vokietijoje: populiariausi – nebe konservatoriai, o socialdemokratai
-
Prieš Vokietijos parlamento rinkimus jau burzgia Rusijos propagandos mašina
Ypatingas toks jos pasisakymas ir dėl to, kad kanclerė, prabildama apie kairuoliško aljanso grėsmę, pasielgė taip, kaip buvo įprasta elgtis 1981 metais, o ne 2021-aisiais.
Ar išsilaikys tendencija?
„Aš tik sakau tiesą“, – iš tos pačios tribūnos dar puolė teisintis A.Merkel, nors aplink jau griaudėjo protesto šūksniai.
Kairieji iškart apkaltino kanclerę be reikalo gąsdinant Vokietiją. Vis dėlto tai nereiškia, kad A.Merkel klysta ta prasme, jog kairiosios pakraipos koalicija išties įmanoma.
Jei socialdemokratai išlaikytų persvarą apklausose ir laimėtų rinkimus, jie prieš daugumos dėliones turėtų du variantus – koaliciją su žaliaisiais ir liberalia Laisvųjų demokratų partija (FDP) arba aljansą su žaliaisiais bei „Kaire“.
Po aštuonerių metų darbo drauge su CDU didžiojoje koalicijoje socialdemokratai kartoja, kad nuo šiol tokia partnerystė bus labai sunkiai įmanoma.
„Kairė“, kurioje mirga ir užsisvajoję kairės ideologai iš Vokietijos vakarinės dalies, ir buvusios Rytų Vokietijos komunistų partijos likučiai, šiuo metu renka apie 7 proc. rinkėjų paramą. Nedaug, bet socdemams ir žaliesiems daugiau ir nereikia – būtų galima formuoti koaliciją be FDP.
Socialdemokratų persvara apklausose tik auga, o CDU, atvirkščiai, vis labiau atsilieka – jei tendencija išliks, socdemai turės aiškų mandatą formuoti vyriausybę.
Tiesa, daugelis analitikų juokiasi iš tokios „R2G“ koalicijos. Esą „Kairės“ programinės nuostatos dėl NATO (partija nori, kad Vokietija trauktųsi iš Aljanso) ir dėl karinių intervencijų (partija joms nepritaria) bei nuolatinis flirtas su Vladimiro Putino Rusija nepatrauklios ir žaliesiems, ir socdemams.
Bet artėjant rinkimų dienai pašaipų jau mažiau. Socialdemokratų persvara apklausose tik auga, o CDU, atvirkščiai, vis labiau atsilieka – jei tendencija išliks, socdemai turės aiškų mandatą formuoti vyriausybę.
Programinės nuostatos panašios
Socdemų kandidatas į kanclerius Olafas Scholzas iš esmės yra centristas, netgi panašus į A,Merkel. Bet eiliniai partijos nariai pastaraisiais metais smarkiai nukrypo į kairę.
Būtent todėl šie kareivėliai 2019 metais atmetė O.Scholzo kandidatūrą į partijos pirmininkus ir pasirinko leftistų duetą – Saskią Esken su Norbertu Walteriu-Borjansu. Nereikia pamiršti ir fakto, kad 400 tūkst. partijos narių turės pritarti bet kokiam susitarimui dėl koalicijos.
Galiausiai analitikams kyla klausimų, kodėl socialdemokratai turėtų eiti obuoliauti su FDP – partija, kuri į tokius klausimus kaip mokesčiai, darbo rinkos taisyklės ar ES integracija žvelgia tikrai ne taip, kaip kairieji.
Partijoje „Kairė“ sukiojasi nemažai buvusių socialdemokratų, kurie nusisuko nuo partijos nusivylę jos centristiniu kursu.
Ir, taip, „Kairė“ užsispyrusi laikosi doktrinų dėl karinių intervencijų užsienyje ir ginklų eksporto. Bet realybė tokia, kad daug socialdemokratų su tokiais principais sutinka.
Be to, partijoje „Kairė“ sukiojasi nemažai buvusių socialdemokratų, kurie nusisuko nuo partijos nusivylę jos centristiniu kursu. Kaip pastebi „Politico“, ir žalieji, ir „Kairė“ turi tikrai daug bendro su socialdemokratais.
Per antradienio debatus Bundestage tokios paralelės tik dar labiau išryškėjo. Žaliųjų kandidatė į kanclerius Annalena Baerbock vienu metu pratrūko: „Vadinamajai rinkai visiškai neįdomūs žmonės!“
Taip politikė reagavo į konservatorių svarstymus, neva tokias problemas kaip klimato kaita galėtų išspręsti laisvoji rinka. A.Baerbock pastaba praktiškai pasiskolinta iš „Kairės“ programos.
O FDP lyderis Christianas Lindneris kaip tik laikomas geriausiu laisvosios rinkos draugu – partija nori sumažinti mokesčius turtingiesiems ir korporacijos, panaikinti šūsnį taisyklių. Be to, Ch.Lindneris yra aiškiai pasakęs, kad į koaliciją jungsis tik tokiu atveju, jei mainais gaus įtakingą Finansų ministeriją.
Ką pasirinks O.Scholzas?
„Pasirinkimas labai paprastas – „Kairė“ arba Lindneris“, – antradienį Bundestage pareiškė vienas „Kairės“ frakcijos vadovų Dietmaras Bartschas, o daug apžvalgininkų sutaria, kad progos suvienyti pajėgas kairuoliškos politinės jėgos gali ir nepraleisti.
Konservatyvių pažiūrų analitikas Hugo Mülleris-Voggas pripažino: „Tai tikrai tamsus scenarijus. Bet tose trijose partijose apie tokį scenarijų daug kas svajoja.“
„Tokia kairės koalicija nebūtų VDR 2.0, bet požiūris į ekonomiką, gerovės valstybės kūrimą ir užsienio politiką pasikeistų. Bijau, kad taptume ne tokie konkurencingi“, – kalbėjo ekspertas.
Pastarosiomis dienomis „Kairės“ politikai stengiasi parodyti, kad yra atviri kompromisams ir geba elgtis pragmatiškai.
Kairuolių koalicija greičiausiai įpliekstų didelį politinį susipriešinimą, matomą tokiose šalyse kaip Jungtinė Karalystė ar JAV.
Pavyzdžiui, garsus kairysis Gregoras Gysi netgi numojo ranka į pastebėjimus, kad „Kairė“ nepatinka NATO: „Tai tik vizija, neturinti nieko bendra su koalicija.“
Negana to, „Kairės“ prorusiškumas ir noras kalbėtis su Kinija ne toks jau neįprastas įtakingiausiems socdemams – tiesa, žalieji nusiteikę visiškai kitaip.
Bet didžiausia kliūtis tokiai koalicijai – ne politika, ir ne „Kairės“ komunistinė praeitis, o aljanso potencialas suskaldyti Vokietijos visuomenę.
Vyriausybė, vadovaujama didžiosios koalicijos, taip dažnai ieško kompromisų, kad reikšmingos reformos sunkiai įmanomos. Tačiau toks darbas taip pat leidžia apsieiti be radikalizmo, o kairuolių koalicija greičiausiai įpliekstų didelį politinį susipriešinimą, matomą tokiose šalyse kaip Jungtinė Karalystė ar JAV.
O.Scholzas, nuosaikus centro kairysis, tai supranta ir todėl pasisako už vadinamąją „Šviesoforo“ koaliciją su žaliaisiais ir FDP. Ar jam pavyks įtikinti partiečius – kitas klausimas.
„Merkel ir jos CDU susiduria su panašia dilema. Praėjus daugiau nei 30 metų nuo Berlyno sienos griuvimo, nepaliaujami perspėjimai apie „raudonuosius“ nebeveikia – net jei juos išsako Merkel. Užaugo visa karta, kuri neatsimena komunistinio laikotarpio“, – pažymi „Politico“.
