Sakartvelui nėra lengva pritraukti investicijų, nors Tbilisis ir stengiasi. Viena vyriausybė po kitos skelbia, kokia šalis patrauki verslui – potencialius investuotojus stengiamasi patikinti, kad valdžia apskritai nesimaišys jų pinigams.
Likusį pasaulį 2008-ųjų pasaulinė finansinė krizė gal ir sukrėtė bei sukėlė protestus prieš neoliberalizmą, bet Sakartvelui, regis, nė motais net tarptautinių organizacijų rekomendacijos – galioja vienodas pajamų mokesčio tarifas, veikia privatūs pensijų fondai.
Vis dėlto viena nesena istorija kartvelams gali tapti karčia pamoka. Ji sukasi aplink JAV kompaniją „Frontera Resources“, Sakartvele dujų ir naftos ieškančią dar nuo 1997-ųjų – prezidento Eduardo Ševardnadzės valdymo laikų.
Po protestų atleido
Pačiame Sakartvele apie „Frontera“ niekas daug negirdėjo iki pat 201 metų, kai kompanija paskelbė apie esą prie Dedoflio Ckaro miesto šalies pietryčiuose atrastą didžiulį dujų telkinį – ir kad dujas reikės išgauti naudojant „frakingą“, hidraulinį plėšymą.
Tada kompanija jau susidomėjo visi – vietos ir užsienio verslininkai, politikai. Juk jei telkinys tikrai yra, Sakartvelas galėtų greitai ir efektyviai užsitikrinti energetinę nepriklausomybę nuo Rusijos.
Vis dėlto realybė maždaug šimtui „Frontera“ pasamdytų darbininkų pasirodė niūresnė nei jie tikėjosi. Pastaruosius dvejus metus jie arba gauna smarkiai vėluojančius atlyginimus, arba jų iš viso negauna.
Nedidelės demonstracijos daug žiniasklaidos dėmesio nesulaukė, o praėjus dviem savaitėms „Frontera“ atleido 84 darbininkus.
Keli darbininkai, bendravę su „openDemocracy“, atskleidė, kad kai kuriems iš jų „Frontera“ skolinga bendrą 11-14 mėnesių užmokestį.
Kartvelai esą iš pradžių kantriai laukė, nes manė, kad visa tai laikina, tačiau pinigų jiems niekas nemokėjo ir toliau. Galiausiai pernai lapkritį darbininkai surengė du protestus Tbilisyje.
Šios nedidelės demonstracijos daug žiniasklaidos dėmesio nesulaukė, o praėjus dviem savaitėms „Frontera“ atleido 84 darbininkus. Dar aštuoni darbo vietos neteko jau anksčiau, nes atsisakė išeiti neapmokamų atostogų.
Slėpė procesus arbitraže
Skalūnų dujų ir naftos gavybos pramonė prie Dedoflio Ckaro ir pačiame miestelyje išlaiko ne tik darbininkus, bet ir jų šeimas. Daug darbo vietų šiame Sakartvelo regione nėra – beveik viskas priklauso tik nuo skalūnų.
O kadangi kitur Sakartvelo provincijoje darbo ir apskritai galimybių užsidirbti dar mažiau, šalies pietryčių gyventojai jautėsi gana saugūs – čia reikėjo ir inžinierių, ir kitų specialistų.
Vis dėlto „Frontera“ vaidmuo čia įdomus ne vien dėl nesumokėtų atlyginimų darbininkams. Mat paaiškėjo, kad Sakartvelo vyriausybė, kuriai šiaip svarbiau aukštos vietos tarptautiniuose ekonominės laisvės indeksuose, vis dėlto buvo priversta paduoti kompaniją į arbitražo teismą.
„Frontera“ samdyti darbininkai apie teismo procesą sužinojo tik praėjusių metų gruodžio 25-ąją, nors jis, ko gero, prasidėjo dar 2017-aisiais.
Skalūnų dujų ir naftos gavybos pramonė prie Dedoflio Ckaro ir pačiame miestelyje išlaiko ne tik darbininkus, bet ir jų šeimas.
Žodžius apie arbitražą žmonės išgirdo per darbininkų susitikimą, skambant skundams dėl artėjančių švenčių tuščiomis kišenėmis.Tada į susitikimą pakviestas Sakartvelo valstybinės naftos ir dujų korporacijos, kuriai priklauso 50 proc. „Frontera“ filialo šalyje „Frontera Eastern Georgia“, atstovas garsiai atskleidė: „Mes juos padavėme į teismą 2017 metais. Pirmą kartą šalies istorijoje vyriausybė kreipėsi į tarptautinį arbitražo teismą.“
Pareigūnas, tiesa, pateikė keistą paaiškinimą, kodėl darbininkams nebuvo pranešta apie bylinėjimąsi – esą taip patarė teisininkai.
Tuo metu, žinia, „Frontera“ nemokėjo žmonėms algų ir juos galiausiai atleido, nors regione dirbo nuo pat 1997 metų. Darbininkai, anot „openDemocracy“, tikėjo, kad amerikiečių įmonė jų neapgaus.
Kongreso narių susirūpinimas
Ir iš tiesų Amerikos šioje istorijoje daug. „Frontera“ vadovas, anksčiau kalbėdamas apie veiklą tokiose šalyse kaip Sakartvelas, Moldova ir Ukraina, vis pasistengdavo priminti, kad vadovauja būtent JAV kompanijai ir kad Vašingtonas geopolitine prasme linki regionui energetinės nepriklausomybės.
Savo ruožtu apgaudinėjami darbininkai neatsitiktinai vieną protestų surengė prie JAV ambasados Tbilisyje, taip tikėdamiesi paspausti „Frontera“.
Visgi netrukus paaiškėjo, kad ši kompanija lygiai taip pat neatsitiktinai daug metų – iki netikėto pasitraukimo 2019-aisiais – priklausė Sakartvele įtakingiems Amerikos prekybos rūmams.
Apgaudinėjami darbininkai neatsitiktinai vieną protestų surengė prie JAV ambasados Tbilisyje, taip tikėdamiesi paspausti „Frontera“.
Ši lobistinė organizacija šalyje kalba garsiai, pavyzdžiui, reguliariai pasisakydama prieš progresinius mokesčius.
Jau šių metų sausį keli JAV Kongreso nariai kreipėsi į Sakartvelo vyriausybę laišku, kuriame išsakė susirūpinimą dėl šalyje esą slopstančių ekonominių ir politinių laisvių.
Iš pradžių pasisakė du kongresmenai iš Teksaso, kur yra „Frontera“ būstinė. Jiems nerimą sukėlė „prieš JAV ir Europos verslo interesus vykdomos atakos“, o laiške konkrečiai minima būtent „Frontera“.
Tada, sausio 28-ąją, apie Sakartvelą ir čia esą puolamas žmogaus teises, net pačiame Kongrese prabilo dar vienas įstatymų leidėjas Pete'as Olsonas. Vėlgi neapsieita be tos pačios „Frontera“ paminėjimo.
„Iš Teksaso atvykusi „Frontera“ Sakartvele gręžė jau daug, daug metų. Ši kompanija sukūrė puikias darbo vietas Amerikoje, puikias darbo vietas Sakartvele.
Ji sukūrė laisvę. Dabar Sakartvele ji negręžia nieko“, – kalbėjo P.Olsonas, užsipuolęs žinomą kartvelų oligarchą Bidziną Ivanišvilį.
Doleriai už grasinimus
Skamba grėsmingai. Tačiau „openDemocracy“, pasitelkusi į pagalbą pinigų kilmę ir srautus JAV politikoje nagrinėjančio Atsakingos politikos centro įrankį, portalą Opensecrets.org, netrukus atkapstė vieną labai įdomų dalyką.
Pasirodo, „Frontera“ vadovybė pastaraisiais metais išleido solidžią sumą pinigų lobizmui. 2018-aisiais – 230 tūkst. dolerių, o pernai – 150 tūkst. dolerių. O dalis šių dolerių nutekėjo būtent jau minėtiems JAV Kongreso nariams.
Anot OpenSecrets.org, pinigų iš „Frontera“ gavo abu Teksasui Kongrese atstovaujantys jo nariai – Markwayne'as Mullinas ir Brianas Babinas. Atitinkamai – 5,7 tūkst. ir 5,5, tūkst. dolerių. P.Olsonui 2016-2018 metais atiteko 9,2 tūkst. dolerių.
„Atrodo, jog jų pareiškimais dėl „Frontera“, taip pat 2017 metais nuskambėjusiu pasiūlymu dėl galimų sankcijų Sakartvelui siekta prigąsdinti šios valstybės vyriausybę – kad ši nesiimtų veiksmų“, – rašo „openDemocracy“.
B.Nacvlišvilis: JAV kongresmenai, kurie yra daug kartų parėmę Sakartvelą, neturėtų aklai palaikyti tokių kompanijų interesų.
Tuo tarpu darbininkų Dedoflyje Ckaro šeimos pinigų neturi ir į 2020-uosius įžengė tuščiomis kišenėmis, svarstydamos, ar Sakartvelo vyriausybė galės ir ryšis apginti skriaudžiamuosius.
Vienas nepriklausomas parlamentaras, pernai valdančiąją partiją „Sakartvelo svajonė“ palikęs Beka Nacvlišvilis, išdrįso. Jis praėjusią savaitę kreipėsi į JAV Kongreso narius ir naująją ambasadorę Tbilisyje Kelly Degnan su priekaištais dėl „Frontera“ veiksmų.
„JAV kongresmenai, kurie yra daug kartų parėmę Sakartvelą, neturėtų aklai palaikyti tokių kompanijų interesų. Jie kaip tik turėtų paraginti šią kompniją įvykdyti įsipareigojimus ir laikytis įstatymų“, – pareiškė B.Nacvlišvilis.
