Tik gerai įsižiūrėjęs pradedi pastebėti tarp medžių pasislėpusias apleistas lūšnas ir beveik sudegusias pašiūres. Tai puikus šalį niokojančio konflikto atspindys – jis tarsi pasislėpęs nuo pasaulio akių.
Kiekvieną sykį, kai pasakau žmonėms, kad ketinu vykti į Kongo Demokratinę Respubliką (KDR), sulaukiu tos pačios reakcijos: „kaip baisu“. Tačiau šie žmonės taip pat neslepia sutrikimo: mes taip ilgai girdime apie šios šalies negandas, kad visiems atrodo, jog tai yra ženklas, kad kažkas kažką daro, jog šioms negandoms būtų padėtas taškas.
Tačiau pats baisiausias dalykas yra tai, kad apie KDR tragediją išties žinome tik labai nedaug.
Kai Jungtinės Tautos pranešė tikinčios, kad KDR praėjusiais metais buvo išprievartauta 15 tūkst. moterų, šioje šalyje dirbantys žmonės žinojo – šių moterų yra tūkstančiais daugiau.
Centro Bukavu mieste kuriame gydomos seksualinę prievartą patyrusios aukos, įkūrėjas dr. Denisas Mukwegis teigia, kad sunkiai pasiekiamose šalies regionuose yra daug daugiau moterų, kurioms reikalinga pagalba. Šiuo tikslu buvo sukurtos mobilios klinikos, kuriomis bandyta padėti atokiose šalies bendruomenėse gyvenančioms moterims. Tačiau kol šalyje tebesitęsia smurtas ir yra blokuojami keliai, pasiekti šias bendruomenes nėra galimybių.
Šalyje įkurti ir centrai, kurių tikslas – reabilituoti apleistus vaikus ir vaikus karius. Kongiečiams nepavyksta pasiekti taikos, tačiau jie deda visas pastangas, kad padėtų vienas kitam. Kaip kad sakė vienas KDR aktyvistas: „Mes pavargome nuo kalbų, pavargome laukti, kol pasaulis ateis mums padėti. Turime veikti, antraip visi žmonės nustos egzistavę“.
