Mes (Euromaidano šalininkai) susirinkome 15 val. Soboro aikštėje ir ketinome rengti eitynes, norėdami parodyti, kad Odesa – tai Ukraina.
Apie 15.30 val. į mūsų pusę ėmė artėti prorusiškų aktyvistų būrys, jie turėjo pilną karinę amuniciją.
Milicija išdėstė dvi gyvas grandines – viena blokavo mus, kita – juos.
Žmonės abiejose pusėse gana greitai pradėjo ardyti grindinį ir mėtyti akmenis vieni į kitus per milicijos kordoną. Netrukus pradėjo skrieti ir garsiai sprogstančios petardos.
Toks mėtymasis akmenimis truko apie pusvalandį. Imta išnešti pirmuosius sužeistuosius. Koks buvo tikrasis jėgų pasiskirstymas, niekas nesuprato.
Po pusvalandžio Euromaidano grupė nusprendė prorusiškus aktyvistus apeiti iš šono nedidele gatvele. Aš buvau toje grupėje.
Kai mes su akmenimis rankose apėjome juos iš šono ir tarp mūsų nebeliko milicijos, jie ėmė į mus šaudyti iš kovinių pistoletų (!)
Tie, kas buvo mūsų grupės gale, ėmė sprukti, o aš ir dar keli žmonės pargriuvome ir mėginome slėptis už automobilių.
Tada jie perėjo į kontrataką ir ėmė mėtyti į mus akmenis ir fajerius. Didelis luitas krito vos už poros centimetrų nuo mano galvos, nuo jo atlūžęs gabalas pataikė man į antakį, pasipylė kraujas, buvo išties baisu.
Tada aš supratau, kad reikia sprukti, ir kai tik mūsiškiai ėmė mėtyti į juos akmenis, aš sugebėjau pasprukti į minią už kampo.
Ten aš pamačiau pirmą žmogų, sužeistą iš ginklo. Vaikinui buvo peršauta kojos arterija, ir kraujas tryško tarsi iš fontano. Jis buvo šoko būsenoje ir tvirtino, kad jam viskas tvarkoje. Su keliais kitais vaikinais nunešėme jį į kažkokį savadarbį medicinos punktą.
Grįžęs atgal pamačiau baisiausią vaizdą savo gyvenime. Miręs vaikinas gulėjo apklotas Ukrainos vėliava. Kažkoks atsitiktinis žmogus ištraukė iš jo kišenės mobilųjį telefoną, paskambino jo tėvui ir pasakė: „Jūsų sūnų nušovė. Atvažiuokite pasiimti jo kūną“
Grįžęs atgal pamačiau baisiausią vaizdą savo gyvenime. Miręs vaikinas gulėjo apklotas Ukrainos vėliava. Kažkoks atsitiktinis žmogus ištraukė iš jo kišenės mobilųjį telefoną, paskambino jo tėvui ir pasakė: „Jūsų sūnų nušovė. Atvažiuokite pasiimti jo kūną“.
Pirmas vaizdas, kurį išvydau grįžęs į Žukovsko gatvę – tai, kaip iš prorusiškos minios, prisidengusios apsauginiais skydais, Kalašnikovo automatu (!) šaudo serijomis į mūsų minią.
Iš karto daug žmonių buvo sužeista. Vieną jų mes su kitais pagriebėme ir ėmėme nešti į šoną. Nunešėme jį į medicinos punktą. Greitosios pagalbos automobiliai tuo metu jau buvo perpildyti ir išvažiavę.
Tuo metu, įvertinęs jėgas, aš supratau, kad mūsų, patriotų, žymiai daugiau, tačiau prorusiška minia kur kas geriau ginkluota ir organizuota.
Aš pagalvojau, kad jeigu jie turi pakankamai ginklų, jie visus mus užmuš arba išvaikys. Tačiau štai kur Ukrainos tautos jėga. Nepaisant šaudymo, ėjo vis daugiau ir daugiau mūsiškių. Prisidengdami šiukšlių dėžėmis ir lauko kavinių staliukais, žmonėmis su akmenimis rankose bėgo tiesiai prieš automatus.
Per kitas kelias valandas mes blokavome prorusiškus kovotojus – užspaudėme pagrinde barikadomis iš įvairių gatvėje rastų daiktų.
Milicija tuo metu arba nieko nedarė, arba darė kažką nesuvokiamo. Bent jau tikrai nedarė nieko, kas padėtų išspręsti konfliktą.
Po kelių valandų iš mūsų pusės ėmė skrieti Molotovo kokteiliai. Atvažiavo vienas ugniagesių automobilis ir ėmė gesinti nuo Molotovo kokteilių užsidegusius gatvių fasadus. Nežinau, kodėl, bet kažkuriuo momentu ugniagesiai paliko savo automobilį su išdaužtu stiklu.
Euromaidano atstovai sėdo į šį automobilį ir per barikadas taranavo prorusišką minią. Tačiau mašina įstrigo barikadose, ir šis manevras nepavyko.
Aš išnešiau dar vieną sužeistąjį – jis buvo be sąmonės sužeista galva. Euromaidano atstovai buvo visiškai nepasiruošę mūšiui. Kažkokias savigynos priemones turėjo vos kelios dešimtys žmonių.
Šūviai ėmė aidėti vis rečiau ir rečiau, buvo akivaizdu, kad baigėsi jų šoviniai.
Tada patriotai ėmė pulti. Tarp mūsų ir jų buvo išstatytas milicijos kordonas, tai leido daliai jų minios pabėgti. Tačiau mūsų minia greitai įveikė šį kordoną ir ėmė vaikytis prorusiškus kovotojus po aikštę. Tuo metu aš pribėgdavau prie pagautų prorusiškų kovotojų ir tiesiogine to žodžio prasme uždengdavau juos savo kūnu. Nes žmonės mušė juos lazdomis, nebuvo įmanoma jų sustabdyti. Padėdavo tik tai, jeigu uždengdavai juos savo kūnu. Tokiu būdu išgelbėjau 3 žmones. Daugiau ar mažiau gyvus juos vesdavo į medicinos punktus.
Tačiau vienas iš priešininkų, kai žmonės nustojo jį mušti ir jis kažkiek atsigavo, išsitraukė didelį peilį ir vos man nesmogė. Aš atsitraukiau, o jį ėmė daužyti lazdomis. Daugiau aš jo nebegyniau.
Po to, kai prorusišką minią galutinai išvaikė, aš pamačiau, kad visa aikštė ir gatvės aplinkui padengti krauju.
Patriotai persigrupavo ir kolonomis nuėjo į Kulikovo aikštę, kur yra separatistų palapinių miestelis. Kai aš ten atėjau, jų palapinės jau degė, o jie patys užsibarikadavo Profsąjungų rūmuose. Iš ten pro langus jie intensyviai ėmė šaudyti į aikštę, kurioje buvome mes. Šioje aikštėje aš pamačiau, kad ir kai kurie mūsiškiai jau turi pistoletus.
Netrukus Profsąjungų rūmai užsidegė nuo Molotovo kokteilių. Prorusiški kovotojai persikėlė į ketvirtą aukštą. Tapo aišku, kad jeigu nieko nedarysim, jie visi ten sudegs. Milicijos aplinkui nebuvo nei kvapo. Anksčiau jie tik stovėjo ir nieko nedarė, o į Kulikovo aikštę išvis neatvyko.
Kai kurie žmonės tiesiog nebegalėjo sulaukti, kol juos išgelbės, ir šoko iš ketvirto aukšto tiesai ant asfalto. Tai buvo baisu, nes iš nukritusiųjų nei vienas nebeatsikėlė
Labai greitai, turbūt intuityviai, visi suprato, kad juos reikia gelbėti. Nuo to laiko, kai Kulikovo aikštėje buvo padegtos palapinės, praėjo apie valanda, tačiau neatvažiavo nei viena ugniagesių mašina.
Patriotai išardė sceną ir dvi jos pagrindines kolonas atrėmė į langus, kad viduje esnatys galėtų išlipti laukan. Daug kas lipo į viršų, bandydami juos išgelbėti. Kai kurie žmonės tiesiog nebegalėjo sulaukti, kol juos išgelbės, ir šoko iš ketvirto aukšto tiesai ant asfalto. Tai buvo baisu, nes iš nukritusiųjų nei vienas nebeatsikėlė.
Išgelbėtieji prorusiški kovotojai elgėsi agresyviai (!), kai kurie netgi įsivėlė į muštynes su minia vos nukelti ant žemės. Neįsivaizduoju, kodėl jie taip elgėsi. Už tai juos mušė iki sąmonės netekimo.
Mano sesuo ir mama šių įvykių metu suteikė pagalbą sužeistiesiems. Vieną vyrą palaikė mirusiu, uždengė Ukrainos vėliava. Viena mergina priėjo prie jo, pamatavo pulsą, ir paaiškėjo, kad jis gyvas. Jos dėka suteikėme jam pagalbą ir nunešėme pas medikus.
Galų gale atvyko ugniagesiai ir milicija. Ugniagesiai, regis, niekur neskubėjo, išsirinkdavo saugiausias pozicijas. Žmonės tiesiog atimdavo iš jų gelbėjimo kopėčias ir patys lipo gelbėti separatistų. Pagrindiniai jų gelbėtojai buvo tie, į kuriuos jie dar prieš valandą šaudė. Tuo visos riaušės ir baigėsi.
Milicijos duomenimis, galėjo žūti daugiau kaip 50 žmonių, tačiau galvoju, kad realų vaizdą sužinosime po kelių dienų. Iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad sužeistųjų gali būti daugiau kaip tūkstantis.
Nepaisant viso košmaro, Odesa parodė, kad čia patriotų dešimtis kartų daugiau nei prorusiškų aktyvistų. Žmonės kaip Maidano laikais užgniaužė pirešininkus kiekybiniu pranašumu ir neįtikėtina drąsa. Labai tikiuosi, kad separatizmo ir prorusiškų nuotaikų klausimas išspręstas labai ilgam laikui.
