Daugiausia šiemet Europoje prašiusiųjų prieglobsčio buvo karo kamuojami sirai, o štai antri – jauniausios ir naujausios Europos valstybės, Kosovo, piliečiai.
Karas Kosove baigėsi jau prieš keliolika metų, gyventojų jame – apie 2 mln., bet prieglobsčio prašytojų iš ten – vos perpus mažiau nei iš 11 kartų didesnės Sirijos. Ką apie šiandieninę migraciją į ES mano Isa Mustafa – premjeras valstybės, kurios trečdalis piliečių prieš 16 metų tapo pabėgėliais?
– Ar savo gyvenime kada buvote pabėgėlis?
– Pabėgėlis nebuvau, bet septynerius metus, nuo 1990-ųjų iki 1999-ųjų, gyvenau užsienyje. Turėjau išvykti, nes Kosove buvau persekiojamas serbų režimo. Pabėgėliais 1999-aisiais tapo mano šeima. Tada Kosovą palikti buvo priversti apie milijonas jo gyventojų. Dalis jų persikėlė į Albaniją, dalis – į Makedoniją, dalis – į kitas šalis. Tačiau, laimei, didžioji tų žmonių dalis grįžo į Kosovą.
– Kodėl norėjote grįžti į Kosovą, kodėl nenusprendėte pasilikti užsienyje?
– Niekad nemačiau savęs gyvenančio užsienyje. Mano likimas buvo susijęs su Kosovu. Visi norėjome, kad Kosovas taptų nepriklausomas, tai buvo pagrindinis tikslas, net politinį prieglobstį gavę žmonės vėliau grįžo.
– Nemanote, kad čia esama paradokso. Tuomet vyko karas, bet nuo jo pabėgę žmonės grįžo. Dabar Kosovas laikomas saugia šalimi, tačiau kosoviečiai sudaro antrą pagal dydį pabėgėlių grupę 2015-aisiais po sirų Europoje. Kodėl taip yra?
– Daug pabėgėlių buvo šių metų sausį ir vasarį. Bet iš tų žmonių 20 tūkst. vėl grįžo į Kosovą. Mūsų ambasados ir konsulatai Europoje praneša, kad 60 proc. tų žmonių į Kosovą grįžta savanoriškai, savanoriškai kreipiasi į ambasadas dokumentų – repatrijuosime visus tuos žmones. Jie veikiausiai vylėsi gauti pabėgėlio statusą ar darbus. Tačiau jie turi grįžti dirbti į Kosovą. Siekiame sukurti tam ekonomines sąlygas. Dabar manome esą praktiškai sustabdę tą migraciją, tai nebėra problema Kosovui.
– Tad šie žmonės tiesiog buvo suklaidinti pažadų apie Vakarų Europos gerovę?
– Mums nelabai aiškus šis staigus pabėgėlių iš mūsų šalies srautas. Niekas nesupranta, kodėl buvo atidarytas koridorius per Serbiją, kad mūsų žmonės galėtų bėgti į Vengriją, Austriją ir Vokietiją. Vėliau buvo sulaikyti 70 asmenų, organizavusių šią žmonių kontrabandą – Kosovo, Serbijos, Vengrijos, Prancūzijos piliečiai. Jie tiesiog pelnėsi iš žmonių. Neleisime tam pasikartoti. Dabar tokios migracijos nebėra. Mums reikia vizų liberalizavimo, kad žmonės galėtų laisvai vykti į Europos Sąjungos šalis ir grįžti į tėvynę.
– Pagal Pasaulio banko pateikiamus duomenis, Kosovo BVP nuo nepriklausomybės paskelbimo 2008 m. paaugo beveik pusantro karto. Tai didelis tempas naujai nepriklausomai šaliai, Lietuva tokio tempo per tą patį laiką nepasiekė. O Jūsų žmonės, atrodo, vis tiek nusivylę ekonomika. Jie tikėjosi, kad viskas bus greičiau ir geriau?
– Paveldėjome gana sudėtingą ekonominę situaciją. Nuo 1990-ųjų iki 1999-ųjų Kosove nebuvo absoliučiai jokių investicijų. Ir tas BVP augimas, kurį minėjote, prarastų metų nekompensavo. Šiemet BVP augs 3,4 proc., bet turėtume kilstelėti augimą iki 6 proc., kad išlaikytume darbo vietas naujai įsidarbinantiems žmonėms, kurių kasmet padaugėja po 25 tūkst.
Daug pabėgėlių buvo šių metų sausį ir vasarį. Bet iš tų žmonių 20 tūkst. vėl grįžo į Kosovą.
– Ir tai todėl, kad Kosovas – viena jauniausių, jei ne jauniausia šalis Europoje. Paminėjau teigiamus Pasaulio banko duomenis, bet pilna ir priešingų. Beveik 15 proc. Kosovo BVP sudaro emigrantų namo parsiųsti pinigai, 8 proc. – užsienio pagalba, tai daugiausia pasaulyje. Koks jūsų ekonominis planas? Kaip žadate iš viso to išsisukti?
– Kuriame paskatas žemės ūkiui, naujas darbo vietas ir bandome pakeisti importo – eksporto balansą. Prioritetine sritimi laikome energetiką, nes dabar neturime pakankamai energijos. Investuosime į naujus energetinius pajėgumus. Su prancūzais vystome svarbų turizmo projektą. Kuriame galimybes užsieniečiams investuoti į kalnakasybos ir mineralų sektorius. O jaunimas rodo daug potencialo informacinių technologijų srityje, tad mąstome ir apie šios srities vystymą. Pastaraisiais metais labai augo statybų verslai, bet dabar paklausa rinkoje stabilizuojasi, tad tą potencialą turime nukreipti į kitas sritis.
– O kokios tuomet didžiausios kliūtys greitesniam jūsų valstybės vystymuisi – išorinės ir vidinės?
– Ilgą laiką neturėjome jokios vystymosi strategijos. Jos neturėjo ir tarptautinė bendruomenė – Kosovas iki 2008-ųjų buvo administruojamas Jungtinių Tautų. Dėmesys buvo kreipiamas neatidėliotiniems dalykams – nepriklausomybei, teisės valdžiai, saugumui, o ne tvariam vystymuisi. Dabar mūsų prioritetas – ekonomika. Šalies gyvavimo pradžioje buvo padaryta klaida – užsienio parama buvo skiriama ne verslumui skatinti, o tiesiog sunaudoti.
– 2004 metais didelė Lietuvos gyventojų dalis turėjo omenyje ekonominį narystės ES aspektą. Paprastai tariant – tapsime ES nariais, būsime turtingesni. Be ekonomikos, kodėl dar norėtumėte būti Europos Sąjungoje?
– Tikime, kad esama vertybių, kuriomis geriausiai galime keistis Europos Sąjungoje. Kaip šalis mes negalime egzistuoti vieni patys – nei ekonomiškai, nei socialiai, nei kultūriškai, nei kitomis prasmėmis. Net negalvojame, kad mūsų visuomenė galėtų linkti į Rytus. Vienintelė mūsų orientacija – Vakarai. Europos Sąjunga turi savų iššūkių, bet mes pasirengę jais dalintis, kad nebūtume izoliuoti.
