Būdama moksleivė Turkijoje kaskart važiuodama autobusu rankoje laikydavau smeigtuką – kad galėčiau juo besti priekabiautojams. Kai jau pradėjau studijuoti universitete, savo rankinėje nuolat nešiojausi pipirinių dujų balionėlį – kaip ir daugelis mano draugių. Mes tarpusavyje apie tai pasikalbėdavome – tyliai. Šiandien Turkijos moterys viešai dalijasi savo istorijomis apie patirtą seksualinį priekabiavimą – jos nusprendė garsiai prabilti. Mes esame sunerimę. Mes gedime. Tuo pat metu – mes ir esame piktos.
Karsto vyrams nešti neleido
Viskas prasidėjo, kai O.Aslan, 20-metė psichologijos studentė iš pietinės Mersino provincijos, buvo rasta negyva upės vagoje. Po pasikėsinimo išprievartauti ji buvo subadyta ir padegta. Žudikas – autobusiuko vairuotojas, kuriuo važiavo O.Aslan. Jis prisipažino įvykdęs nusikaltimą. Jam padėjo draugas ir jo 50-metis tėvas.
Žiaurus O.Aslan nužudymas pradėjo beprecedentę protesto audrą Turkijoje. Buvo paskelbta, kad nė vienas iš 1,6 tūkst. advokatų, turinčių licenciją dirbti Mersine, neatstovaus žudikui ir jo bendrininkams. Universiteto studentės nuo galvos iki kojų vilki juodai, o moterys į darbus visoje šalyje eina įsisegusios juodus kaspinus.
Mersine O.Aslan laidotuvėse dalyvavo tūkstančiai moterų. Pagal islamo tradiciją, kuri praktikuojama Turkijoje, laidotuvėse moterys stovi minios gale ir leidžia vyrams nešti karstą bei vadovauti maldoms. Šįkart viskas buvo kitaip. Nepaisant pakartotinių imamo perspėjimų, moterys nesutiko eiti už nugarų visiems vyrams ir pareiškė, kad jokio vyro rankos daugiau nebepalies O.Aslan. Jos karstą nešė moterys. Moterys ją ir palaidojo.
Tragiška moterų teisių padėtis
Moterų teisių gynimo grupės jau daugelį metų įspėja Turkijos valdžią apie spartų lyčių lygybės ir moterų teisių blogėjimą. Tačiau jų balsams valdžia buvo kurčia.
Per pastaruosius 10 metų su lytimi susijusių nužudymų Turkijoje patrigubėjo. Nuo 2003 iki 2013 m. smurto artimoje aplinkoje atvejų padaugėjo daugiau nei 1400 proc. „Global Gender Gap“ reitinge Turkija yra 125 vietoje tarp 142 valstybių.
Sveikatos apsaugos ministras pareiškė, kad pagrindinė moters karjera yra motinystė ir moterys turėtų savo dėmesį skirti tik šiai karjerai.
Teisingumo ir plėtros partija (AKP) yra pakeitusi Moterų ir šeimos reikalų ministeriją į Šeimos ir socialinės politikos ministeriją. Pervadinimas gali atrodyti menkniekis, tačiau jis pasako daug – buvo pašalintas žodis „moterys“, o akcentas uždėtas ant „šeimos“.
Sausio mėnesį lankydamasis gimdymo namuose sveikatos apsaugos ministras Mehmetas Müezzinoglu pareiškė, kad pagrindinė moters karjera yra motinystė ir moterys turėtų savo dėmesį skirti tik šiai karjerai.
Nors 2012 metais buvo priimtas naujas įstatymas, skirtas šeimos apsaugai ir smurto prieš moteris užkirtimui, iki šiol buvo žengti vos keli žingsniai, kad nukentėjusioms moterims realiai būtų skirta finansinė, psichologinė ar socialinė pagalba. Su fanfaromis buvo pristatytas „panikos mygtuko“ projektas, kuris pasirodė neefektyvus. Visoje šalyje vis dar yra mažiau nei šimtas prieglaudų moterims. Moterų teisių gynėjai teigia, kad jų turėtų būti mažiausiai 7,5 tūkst.
Per mitingą šalies premjeras Ahmetas Davutoglu pažadėjo pradėti naują kampaniją, kad būtų užtikrinta, jog toks smurtas išnyktų. Prezidentas Recepas Tayyipas Erdoganas po O.Aslan nužudymo sakė, kad asmeniškai seks bylos eigą, kad nusikaltėliams būtų skirtos griežčiausios bausmės.
Tačiau tuo pat metu keletas AKP narių toliau gilino visuomenės žaizdas. Žmogaus teisių tyrimo komisijos vadovas Ayhanas Seferas Üstünas net pareiškė, kad „vaiko nužudymas motinos gimdoje yra didesnis nusikaltimas už prievartautojo poelgį“.
Įsigalėjusi patriarchalinė sistema
Už valdžios nesugebėjimo susitvarkyti su situacija slypi du faktoriai. Visų pirma, struktūriškai ir ideologiškai, AKP (kaip ir daugelis politinių partijų Turkijoje tiek dabar, tiek praeityje) yra itin patriarchalinė. Moterų procentas politikoje Turkijoje yra vienas žemiausių pasaulyje.
Antra, AKP taip griežtai save atribojusi nuo pusės tautos žmonių, kad dabar jau net nebežino, kaip bendradarbiauti su žmogaus teisių gynėjais ir pilietinės visuomenės grupėmis. Tačiau su lytimi susijęs smurtas yra taip plačiai paplitęs ir turintis tokias gilias šaknis, kad šią problemą spręsti galima tik imantis pastangų, kurios pakeistų ideologines linijas. Tačiau Turkija yra tokia poliarizuota, kad niekas nesiryžta to daryti.
Nuo šiol didžiausia takoskyra yra tarp tų, kurios gina tylą ir status quo, ir tų, kurios atsisako tylėti, kai šalyje auga su lytimi susijusių nusikaltimų skaičius.
Tuo tarpu šalyje vyksta socialinė transformacija. Pokyčiai, kurių nepastebi net ir daugelis analitikų, kurie daugiau dėmesio kreipia į politiką, o ne į kultūrą. Turkijos moterys tampa labiau politiškai aktyvios nei šalies vyrai. Pusė Gezi parko protestuotojų buvo moterys. Socialiniuose tinkluose daugumos kritinių kampanijų lyderės yra moterys. Moterų kūnai ir jų gyvenimo būdas virto ideologiniu mūšio lauku.
Prezidentas R.Erdoganas pasmerkė prieš smurtą artimoje aplinkoje ir seksualinį priekabiavimą protestuojančias moteris, nes jos akcijų metu dainavo ir šoko. Valdančiuosius remiančiame laikraštyje pasirodė komentaras, kuriame teigiama, kad išprievartavimai vyksta ir JAV, todėl Turkijos žmonės turėtų liautis skųstis. Kitas komentatorius moteris paragino tylėti ir tiesiog nueiti pas gydytoją.
Kaip ir Turkijos visuomenė, šalies moterys yra susiskaldžiusios. Ne kaip turkės ir kurdės. Ne kaip musulmonės ir ne musulmonės. Net ne kaip konservatorės ir sekuliaristės. Nuo šiol didžiausia takoskyra yra tarp tų, kurios gina tylą ir status quo, ir tų, kurios atsisako tylėti, kai šalyje auga su lytimi susijusių nusikaltimų skaičius.
