Net ir pirmasis bei paskutinysis Sovietų Sąjungos prezidentas Michailas Gorbačiovas pastaruoju metu vis dažniau dėl savo šalies nesėkmių yra linkęs kaltinti ne Rusijos politikus, bet Vakarus. Kaip ir V.Putinas, jis mano, kad Krymo okupacija prisidės prie tariamos Rusijos didybės atstatymo.
Šiai nacionalistinei isterijai pasidavė dauguma Rusijos gyventojų.
Spalio mėnesį V.Putiną palaikė net 88 proc. rusų. Tokios paramos Kremlius neturėjo nei 2008 m., kuomet savo tankus siuntė į kaimyninę Gruziją, nei per pirmąsias V.Putino kadencijas prezidento poste, nei Rusijai surengus milijardus dolerių kainavusias Žiemos olimpines žaidynes Sočyje.
Tačiau Maskvai atsiplėšus Krymą – ekonomiškai silpną regioną, kurio išlaikymas per ateinančius šešerius metus Rusijos iždui kainuos daugiau negu 18 mlrd. dolerių, rusai V.Putiną pradėjo dievinti.
„Tik aneksavus Krymą žmonės pradėjo galvoti, kad didžiosios valstybės statusas atstatytas“, – teigė Rusijos sociologas Levas Gudkovas.
Pamačiusi, kad Krymo okupacija sulaukė didžiulio tarptautinės bendruomenės pasmerkimo ir pasipiktinimo, Rusija užsimojo save vaizduoti kaip alternatyvą vakarietiškam liberaliosios demokratijos modeliui. Kraštutinės dešinės politikai Prancūzijoje, Didžiojoje Britanijoje ir Rytų bei Vidurio Europos šalyse jau nesislapstydami deklaruoja savo meilę Kremliui.
Ypatingai konservatyvi ES ir NATO narės Vengrijos vyriausybė aiškina apie planus sekti „neliberalios valstybės“ modeliu, kurį įkvėpė putininė Rusija.
Nepaisant laikinų iliuzinių laimėjimų, V.Putinas vis dažniau susidurs su daugybe iššūkių, kuomet susivieniję Vakarai pradės dar stipriau kovoti su Kremliaus agresija, o Rusijos ekonomika ir toliau silpnės.
Kuomet žurnalas „Time“ 2007 m. V.Putiną išrinko metų žmogumi, žurnalistai rašė, kad Rusijos prezidentas postsovietinio chaoso išvargintiems rusams pasiūlė saugumą mainais į laisvės apribojimus.
Kuomet žurnalas „Time“ 2007 m. V.Putiną išrinko metų žmogumi, žurnalistai rašė, kad Rusijos prezidentas posovietinio chaoso išvargintiems rusams pasiūlė saugumą mainais į laisvės apribojimus.
Tuo metu, šalies ekonomikai augant dėl augančių naftos kainų pasaulio rinkose, toks sandėris Rusijos žmonėms atrodė priimtinas. Tačiau neaišku, ar ekonominės recesijos ir tarptautinės izoliacijos sąlygomis jų nuomonė nepasikeis.
Tiesa, rusai vis dar prisimena laikus, kuomet jų šalis užėmė šeštadalį visos Žemės sausumos masės ir galėjo mesti iššūkį JAV.
Būtent žaisdamas nacionalistiniais gyventojų jausmais V.Putinas ir vykdo savo agresyvią užsienio ir vidaus politiką.
