Tiesą sakant, net ir de jure Baltarusijos suverenitetas gali būti vien akių dūmimas – kas kur parašyta, jau nieko nebereiškia, nes Minskas nebevykdo savarankiškos tarptautinės politikos. Tačiau Maskva to kol kas neafišuoja, nuolat pabrėžia gerbianti Baltarusijos suverenitetą, pripažįstanti Lukašenką kaip neva legitimų prezidentą. Deklaruojant Lukašenkos legitimumą, kur kas lengviau yra apsimesti, atseit ne Rusija pastatė Astravo atominę elektrinę Lietuvos pašonėje, ne ji naikintuvu priverstinai nutupdė Rayn Air lėktuvą, skridusį į Vilnių, ir t. t. Neva tai visiškai savarankiški Minsko sprendimai ir veiksmai.
Žinoma, Lukašenkos aplinka, jį supantys kariuomenės ir jėgos struktūrų vadai gali išlaikyti tam tikro laipsnio nepriklausomybę nuo Kremliaus elito, kuriam priklauso labai skirtingos politinės gaujos. O turint omenyje, kad Rusijoje tokių korumpuotų gaujų yra keletas (net Navalnas svarstė, kuri iš jų yra jo apnuodijimo preparatu Novičiok iniciatorė), svarstytina hipotezė, kad Putinas yra tik jų moderatorius, galimas daiktas, Minsko gauja irgi yra viena iš tų, kurią Kremliui reikia „ganyti“. Kita hipotezė ta, kad valstybingumo požiūriu Minskas savarankiškumo galimai neteko ne tada, kai prasidėjo 2020-ųjų rudens protestai dėl suklastotų prezidento rinkimų, o daug anksčiau.
