Kremliaus informacinis karas Vakarų fronte – su melo ir purvo voniomis

Propaganda kaip humanitarinė pagalba „suklaidintiems“

Priešakinėse informacinio karo linijose stovi Putino apmokami, naujosios komunikacijos priemonėmis apsiginklavę žiniasklaidos „traktorininkai ir šachtininkai“, pasiųsti gelbėti vokiečių nuo neva vienpusiškos vietos žiniasklaidos dezinformacijos.

Informaciniam karui Vokietijoje Putinas ruošėsi iš anksto. Dar 2013 metų gruožio mėnesį jis pasirašė dekretą, kuriuo Berlyne esančiuose „Rusų namuose“ įsikūrusį centrinį propagandos Vokietijai padalinį „Russia Today“ (RT) jis padidino 30 bendradarbių.

„RT-Deutsch“ vadovė Margarita Simonian net neslepia, kad svarbiausias jų tikslas –  pateikti Vokietijos žiūrovams iš viršaus suderintą Kremliaus požiūrį į pasaulio įvykius, „sukurti alternatyvą Vokietijos viešajai nuomonei“ bei atskleisti Vakarų „medijų vykdomą manipuliaciją“.

Vokiškas „Russia Today“ kanalas startavo praėjusių metų lapkritį –  tamsybiškas mišinys iš konfrontacinės Kremliaus propagandos ir pasaulinio sąmokslo gandų.

Russia Today-Deutsch smegenų plovimą vokiečiams pristato kaip humanitarinę pagalbą

„Suklaidintų“ vokiečių tariamieji švietėjai, kaip ir buvo galima laukti, įrodė esantys įgudę manipuliatoriai, savo „medijų veidrodyje“ mikliai apverčiantys vaizdą aukštyn kojom. 

Pasak FAZ žurnalisto Michaelio Hanfeldo, melą jie pateikia kaip tiesą, tiesą – kaip melą, o pagrindinis jų „švietėjiškas“ teiginys skelbia, kad dėl visko kalta Amerika. Tai Vakarų žiniasklaida savo manipuliacijomis prisišaukusi karą, kurį „prieš rusus“ dabar kariauja Vakarai.

Pasak FAZ žurnalisto Michaelio Hanfeldo, melą jie pateikia kaip tiesą, tiesą – kaip melą, o pagrindinis jų „švietėjiškas“ teiginys skelbia, kad dėl visko kalta Amerika.

Ypač dažnai „RT-Deutsch“ taikinyje atsiduria JAV. Tai jaukas  antiamerikietiškai nusiteikusiai Vokietijos visuomenės daliai, o ji ne tokia jau menka: nuo atviro nusiteikimo prieš JAV, būdingo Vokietijos kraštutiniams kairiesiems, iki latentiško antiamerikietiškumo, dažno vidutinio vokiečio pažiūrose.

Dirvą antiamerikietiškoms nuotaikoms pureno ir 2013 metais plačiai nuskambėjęs JAV Nacionalinio saugumo agentūros (NSA) šnipinėjimo Vokietijoje skandalas. Sėkmės Kremliaus propagandininkai tikisi ir Rytų Vokietijoje, kur ištisos kartos augo Maskvos įtakos zonoje.

Į bendrą kovą su Vakarais petys į petį su „RT-Deutsch“ stojo ir savi medijų separatistai, kokiais galima būtų pavadinti vokiečių mėnesinio žurnalo „Compact“ leidėjus.

Šis žurnalas jau nuo 2010 metų mutavo į Putino tribūną, o po Krymo aneksijos nenuilsdamas agituoja prieš „Kijevo pučistus“. Vyriausiasis „Compact“ redaktorius Jürgenas Elsässeris, iš kraštutinio kairiojo staiga virtęs kraštutiniu dešiniuoju, apkaltino visą Vokietijos žiniasklaidą  dezinformacijos skleidimu ir organizavo piliečių parašų rinkimą kreipimuisi į Rusijos vadovybę, kad būtų įsteigtas „RT vokiečių kalba“.

Vyriausiasis „Compact“ redaktorius Jürgenas Elsässeris, iš kraštutinio kairiojo staiga virtęs kraštutiniu dešiniuoju, apkaltino visą Vokietijos žiniasklaidą  dezinformacijos skleidimu ir organizavo piliečių parašų rinkimą kreipimuisi į Rusijos vadovybę.

Taip visai pagal seną sovietinę tradiciją buvo sukurta „iniciatyva iš apačios“, reikalaujanti humanitarinės pagalbos neva žiniasklaidos melų apkvailintai Vakarų visuomenei.  

Manipuliacinę šio leidinio kryptį išduoda jau tituliniai žurnalų puslapiai, kai, tarkime, taikiai besišypsanti Angela Merkel apvelkama karine uniforma. Kremliaus propagandinės mokyklos dvasia, pasitelkus „išvirkščios tiesos“ principą, formuluojamos specialiųjų numerių svarbiausios temos, kaip antai „Karas prieš Rusiją“ arba „Vladimiras Putinas. Kalbos vokiečiams ir prieš melą“.

„Compact“ redakcijos duomenimis, kas mėnesį  parduodama 12 000 žurnalo egzempliorių, o dar 10 000 nusiunčiama į bibliotekas ar kitaip išdalijama.

Kaip demokratinės žiniasklaidos stiprybė tampa jos silpnybe   

Kokie nepagrįsti yra „Russia Today“ kaltinimai neva vienpusišku Rusijos karo prieš Ukrainą nušvietimu, gali įsitikinti kiekvienas, pasidairęs Vokietijos žiniasklaidos kraštovaizdyje. Nes vargu, ar pavyks čia rasti tokią Ukrainos-Rusijos konfliktui skirtą disputų laidą per televizijos ar radijo kanalus, kurioje kaip nors nebūtų atstovaujama Rusijai.

Priešingai, ypač pirmąjį 2014 metų pusmetį tokiose laidose dažnai trūkdavo būtent Ukrainos balso, o „Ukrainos konflikto“ klausimais diskutuodavo tik Rusijos ir Vokietijos politikos bei spaudos atstovai.

Siekdami informacinės pusiausvyros, galbūt ir požiūrių susikirtimo, laidų vedėjai į diskusijas kviečiasi priešingų pažiūrų dalyvius, taip neretai suteikdami eterį atviriems Kremliaus politikos propagandininkams.

Tokiu būdu Kremliaus informacinio karo strategai vykusiai išnaudoja vieną iš kokybiškos Vakarų žiniasklaidos principų – išklausyti ir kitą pusę.

Dėl nesveiko pozicijų disbalanso atvirame laiške savo kolegas kritikavo žurnalo „Focus“ žurnalistas, ilgametis jo korespondentas Maskvoje Borisas Reitschusteris. Pasak jo, diskusijų laidose santykis tarp Putino rėmėjų ir jo kritikų neretai būna 3:1 Putino naudai. Tiesa, pastaraisiais mėnesiais tas santykis tapo šiek tiek labiau subalansuotas.

Pasak „Focus“ žurnalisto, ilgamečio jo korespondento Maskvoje Boriso Reitschusterio, diskusijų laidose santykis tarp Putino rėmėjų ir jo kritikų neretai būna 3:1 Putino naudai.

Remiantis principu išklausyti ir kitą pusę, tribūna lapkričio mėnesį buvo suteikta pačiam V.Putinui.

Nepatogių žurnalisto klausimų visai netrikdomas V.Putinas per pirmąjį valstybinį ARD kanalą galėjo pateikti vien tik savo melą, kad Krymą jis išlaisvino, nes Ukrainoje buvo kilusi „etninių valymų“ grėsmė, nes ten į valdžią atėjo „fašistai“, Ukrainai federalizacija išeitų į gera, Vakarų sankcijos Rusijos niekaip neveikiančios, taikos labui Vokietija ir Rusija galinčios visada susitarti, sukurdamos „vieningą politinę erdvę“, Rusija esanti tam pasirengusi.

Taip galima būtų glaustai pristatyti paties V.Putino vokiečiams varytą propagandą.

Ypač dažnas Vokietijos televizijos diskusijų laidų svečias – „RT-Deutsch“ vyriausiasis redaktorius Ivanas Rodionovas. Užuot atsakinėjęs į laidos vedėjų klausimus, vos pravėręs burną jis skuba skleisti įžūlų melą apie neva ukrainiečių vykdomą genocidą, nepailsta dėl susiklosčiusios situacijos kaltinti Vakarus, ypač JAV, kurios dėl geopolitinių priežasčių įsitvirtino Baltijos valstybėse, o dabar siekia įsitvirtinti ir Ukrainoje.

Prispirti prie sienos dėl melavimo Rusijos atstovai atsikerta, kad „visi meluoja, visi manipuliuoja“.

„Didžiausia Rusijos propagandos sėkmė – sukelti painiavą, kad taptų nebeaišku, kas teisinga, o kas ne“, – sako Bundestago narė, Žaliųjų partijos atstovė Marieluise Beck.

Dar aiškiau formuluoja „Die Welt“ žurnalistas Jörgas Eigendorfas: „Kas atrodo kaip nuomonių įvairovė, nes žodis buvo suteiktas abiems pusėms, iš tikro yra svarbi etapinė Rusijos prezidento pergalė“.

Dar aiškiau formuluoja „Die Welt“ žurnalistas Jörgas Eigendorfas: „Kas atrodo kaip nuomonių įvairovė, nes žodis buvo suteiktas abiems pusėms, iš tikro yra svarbi etapinė Rusijos prezidento pergalė: Putinas nebėra blogietis, o kiti – geriečiai. Ne, jis yra tapęs kovotoju prieš Vakarų politinio elito primetamą poziciją.“

Nors visi žino, jog Putinas ir jo ministrai nė nemirksėdami meluoja, vis tiek Vokietijoje jiems suteikiama tribūna, tarsi čia būtų kalbama apie demokratinį nuomonės formavimo procesą.  Tuo būdu, pasak J.Eigendorfo, melas prilyginamas tiesai, o tiesa, siekiant pseudoobjektyvumo, persakoma tik tariamąja nuosaka.  

Kremliaus požiūrio diegimas po kritinio mąstymo priedanga

Viena iš aktyviausių Kremliaus „supratėjų“ viešojoje Vokietijos erdvėje – ilgametė ARD Maskvos korespondentė Gabrielė Krone-Schmalz. Vasarį pasirodžiusi jos knyga „Suprasti Rusiją“ jau spėjo tapti bestseleriu.

Vokietijoje V.Putiną šlovinanti G.Krone-Schmaltz ir V.Putinas

G.Krone-Schmalz propagandinį darbą dirba po žurnalistinio objektyvumo priedanga. Savo pasisakymuose per radiją bei televiziją ji nuolat pabrėžia savo analitinį mąstymą, drauge atsiribodama nuo neva šališkos Vokietijos žiniasklaidos.

Perskaičius jos naujausią knygą, tampa aišku, kad knyga turėjo vadintis ne „Suprasti Rusiją, o „Pateisinti Putiną“. Krymo aneksiją Rusijos „ekspertė“ tiek knygoje, tiek ir pasisakymuose eteryje vadina „atsiskyrimu“, „būtinąja gynyba ceitnoto sąlygomis“, Maidaną – JAV intriga prieš Rusiją, Vakarų elgesį Rusijos atžvilgiu – arogantišku ir provokuojančiu.

Vaizduodama Rusiją kaip ekspansionistinės bei priešiškos Vakarų politikos auką, G.Krone-Schmalz apeliuoja į po Antrojo pasaulinio karo Vokietijai primestą ir neblogai veikiantį kaltės prieš Rusiją jausmą, nors Antrajame pasauliniame kare su fašistine Vokietija kariavo ne tik Rusija, bet ir Ukraina ir kitos SSRS imperijai priklausiusios tautos. Ši aplinkybė Putino šlovintojų yra apdairiai pamirštama.

Pristatydami G.Krone-Schmalz kaip Rusijos ekspertę,  Vokietijos žurnalistai

G.Krone-Schmalz savo knygoje šlovina Rusiją ir V.Putiną

taip pat „pamiršta“ paminėti glaudžius jos ryšius su Kremliumi bei Kremliui artimomis firmomis, ką dar 2006 metais yra atskleidęs vienas ryškiausių tiriamosios žurnalistikos Vokietijoje atstovų Jürgenas Rothas, pateikdamas įrodymus, kad G.Krone-Scmalz „Gazprom“ dukterinės įmonės „Wingas“ užsakymu yra ne sykį skaičiusi pranešimus bei vedusi laidas.

„Negalima būti apmokamai įmonių, kurios pelnosi iš ryšių su Kremliumi, ir drauge skelbtis esant nepriklausoma žurnaliste“, – teisingai pastebi J.Rothas.

Vaizduodama Rusiją kaip Vakarų politikos auką, G.Krone-Schmalz apeliuoja į po Antrojo pasaulinio karo Vokietijai primestą ir neblogai veikiantį kaltės prieš Rusiją jausmą, nors Antrajame pasauliniame kare su fašistine Vokietija kariavo ne tik Rusija, bet ir Ukraina ir kitos SSRS imperijai priklausiusios tautos.

Praėjusių metų lapkritį G.Krone-Schmalz vardas plačiai nuskambėjo per visus Vokietijos žiniasklaidos kanalus, kai bulvarinis dienraštis „Bild“ paskelbė apie tariamą jos mirtį: neva grįždama iš Günterio Jaucho diskusijų laidos „Atsakymas Putinui: nusileisti ar laikytis kietai?“, ji buvo nužudyta.

Įdomu, kad šį pranešimą netrukus kaip klaidą atšaukė būtent „Russia Today-Deutsch“, skyrusi tam netgi specialią laidą.

Galimas daiktas, kad tai tebuvo makabriška Kremliaus viešųjų ryšių kampanija žurnalistės populiarumui didinti, bent jau trumpam laikui pavaizduojant ją kaip auką kovoje už „žurnalistinę tiesą“.  

Baltijos valstybės  – kaip amerikietiškas blogis

Rusijos karo prieš Ukrainą kontekste dažnai minimos ir Baltijos šalys. Mat, profesionalių ir saviveiklinių Kremliaus raudotojų choras nuolat kartoja tezę, kad Rusijos „pažeminimas“ ir „provokavimas“ prasidėjo tuomet, kai į NATO buvo priimtos Baltijos šalys.

Vasario 22 d. Vokietijos radijo laidoje „Osteuropa Magazin“ (Rytų Europos žurnalas) toji pat G.Krone-Schmalz teigė: „Buvo padaryta klaida, kai ES išsiplėtė į Rytus. Tada atėjo šalys, turėjusios atviras sąskaitas su Maskva. Kita didelė klaida – kad jos ėmė lemti, kokia turi būti ES politika. Reikėjo, nors ir rimtai vertinant Lenkijos ar Baltijos valstybių baimes, pasakyti joms – tai negali būti mūsų politika.“

G.Krone-Schmalz teigė: „Buvo padaryta klaida, kai ES išsiplėtė į Rytus. Tada atėjo šalys, turėjusios atviras sąskaitas su Maskva. Kita didelė klaida – kad jos ėmė lemti, kokia turi būti ES politika“.

Pasak G.Krone-Schmalz, būtent dėl tų šalių kaltės ES politika tapusi „priešiška Rusijai“.

Į Rusijos perspektyvą įsijaučiančių Kremliaus klapčiukų požiūriu Baltijos valstybės, kaip ir Ukraina, Gruzija, Moldova, turėjo likti neutralioje „buferinėje“ zonoje. Pačių valstybių valia laisvai apsispręsti vokiškai kalbančių Rusijos advokatų nedomina, matyt, iš imperialistinės vokiečių perspektyvos žiūrint, šios valstybės vis dar nėra visaverčiai istorijos subjektai.

Vis dėlto, viešojoje Vokietijos erdvėje panašus argumentavimo būdas vis dažniau taip ir kvalifikuojamas – kaip imperialistinio mąstymo simptomas.  Žaliųjų partijos atstovas ES parlamente Werneris Schulzas Vakarų kaltę įžiūri ne Rusijos interesų nepaisyme, o per dideliame Rusijos interesų paisyme, dėl kurio Gruzija ir Ukraina nebuvo laiku priimtos į NATO.

Jam pritaria ir Europos Sąjungos parlamento Užsienio reikalų komiteto vadovas krikščionis demokratas Elmaras Brokas, nuoširdžiai apgailestaujantis dėl 2008 m. padarytos klaidos, kai Vokietijos vedami europiečiai pasipriešino JAV iniciatyvai pakviesti Gruziją ir Ukrainą deryboms dėl stojimo į NATO. Pasak E.Broko, jei ne ta lemtinga klaida, dabar nesilietų kraujas Ukrainoje.

Kremliaus šalininkų agresyvumas jau verčia gūžtis vokiečius

Vokietijos pirmojo valstybinio TV kanalo ARD Maskvos korespondentė Golineh Atai, Berlyne atsiimdama „Metų žurnalistės“ apdovanojimą, suteiktą jai už reportažus iš Ukrainos ir Rusijos, ragino savo kolegas nepasiduoti patiriamam masyviam spaudimui ir nešvelninti savo pranešimų iš Rusijos tono.  

Keturiasdešimtmetė žurnalistė prisipažino, kad jai pačiai nėra lengva išsaugoti savo kaip žurnalistės nepriklausomybę ir nebūti sutraiškytai Kremliaus inscenizacijų mašinos. Po  kritiškų žurnalistės reportažų bei pranešimų jos adresu elektroniniu paštu ar socialiniuose tinkluose pasipila skundai, jai grasinama mirtimi, žurnalistė šlykščiai koneveikiama.

G.Atai prisipažino, kad jai labiau nerimą kelia ne tiek gąsdinimai, kiek tai, kad žurnalistus gali išties paveikti Kremliaus kuriama baimės atmosfera.

G.Atai prisipažino, kad jai labiau nerimą kelia ne tiek gąsdinimai, kiek tai, kad žurnalistus gali išties paveikti Kremliaus kuriama baimės atmosfera. Žurnalistės liudijimu, jos kolegos Vokietijoje jau yra prašę jos švelninti formuluotes apie Rusiją, antraip redakcijas vėl užplūs skundai.

Prorusiškų skundų, komentarų, skambučių gausa negali nestebinti. Kokia jų dalis yra sukurpta apmokamų Putino trolių, o kokia liejasi komentatoriams „iš širdies“, nes jie – įtikėję (ar Kremliaus propagandos įtikinti) „Rusų pasaulio“ šalininkai, – sunku pasakyti.

Bet negalima užmiršti fakto, kad Vokietijoje gyvena beveik 4 mln. rusakalbių, kai kuriuose miestų kvartaluose balkonuose jau plevėsuoja ne tik Rusijos, bet ir vadinamosios Donecko „liaudies“ respublikos vėliavos.

Tai, kad Kemliaus šalininkų skleidžiamas agresyvumas jau verčia gūžtis ir vokiečių žurnalistus, rodo ir  dienraščio „Süddeutsche Zeitung“ vyr. redaktoriaus pavaduotojo Wolfgango Kracho prisipažinimas, jog jo kolegos vengia kritikuoti Rusiją, bijo vykti korespondentais į Ukrainą ir Rusiją, nes dėl to užsipuolami ne tik jie patys, bet ir jų  vaikai mokyklose.

Berlynas nebeturi priešnuodžių prieš Kremliaus propagandą?