Anot analitiko, kuris kadaise rašė kalbas būtent V.Putinui, jau niekas – net ištikimiausi prezidento bendražygiai – nebetiki, kad situacija Rusijoje pagerės toliau valdant dabartiniam lyderiui.
Esą vieninteliai realūs klausimai šiuo metu yra tokie – „kada visada tai baigsis?“ ir „kas bus naujasis prezidentas?“
Ruošiama kėdė M.Mišustinui?
Pagal tradiciją, nors ir labai jau trumpą, Rusijoje realiausiu pasitraukiančio prezidento įpėdiniu laikomas premjeras. Būtent todėl, pasak A.Galiamovo, Michailo Mišustino paskyrimas vyriausybės vadovu buvo vienas pagrindinių 2020-ųjų politinių įvykių.
Pagal pakeistą Konstituciją V.Putinas gali legaliai siekti perrinkimo 2024 metais, tačiau jis gali nuspręsti pasitraukti ir įvardinti įpėdinį.
„Jis puikiai matė, kuo baigėsi Baltarusijos prezidento Aliaksandro Lukašenkos manevrai, sukėlę masinius neramumus. Putinas žino, kad tokie pat įvykiai gali sukrėsti ir Rusiją. Žmones jis jau vargina“, – rašo A.Galiamovas.
Apklausos liudija, kad prezidentu jau pasitiki mažiau nei 50 proc. rusų. Tai reiškia, kad daugiau nei pusė rinkėjų nenori už V.Putiną balsuoti.
Trumpalaikiai populiarumo blyksniai įmanomi, bet ilgalaikis augimas menkai tikėtinas – prezidento vadinamoji rinkėjų bazė toliau trauksis. V.Putinas nemėgsta rizikuoti, todėl gali perleisti dalį galių įpėdiniui, o ne statyti viską ant vienos kortos kaip A.Lukašenka.
Kontekstas toks, kad galima sakyti, jog lapkritį vyriausybės ministrai buvo perstumdyti ne V.Putino, o būtent M.Mišustino naudai.
Jurijaus Levados centro tyrimai taip pat rodo įdomius sutapimus – jei V.Putino reitingai krinta, M.Mišustino auga, ir atvirkščiai. Nuo rugsėjo iki lapkričio prezidento veiklą teigiamai vertinančių apklaustųjų dalis sumažėjo nuo 69 proc. iki 65 proc., o M.Mišustino populiarumas kaip tik išaugo.
Tai svarbu. Paskutiniaisiais Rusijos prezidento Boriso Jelcino valdymo metais visų jo paskirtų premjerų – Jevgenijaus Primakovo, Sergejaus Stepašino ir paties V.Putino – reitingai automatiškai išaugdavo. Juk B.Jelcinas buvo siaubingai nepopuliarus – rusai troško kito prezidento, tad tiko kone bet kas.
„Taip ir dabar panašu, kad Mišustiną visuomenė mato ne kaip nacionalinio lyderio palydovą, o kaip galimą jo įpėdinį“, – tvirtina A.Galiamovas.
Vėlgi, kontekstas toks, kad galima sakyti, jog lapkritį vyriausybės ministrai buvo perstumdyti ne V.Putino, o būtent M.Mišustino naudai. Galbūt ilgametis prezidentas ne šiaip rimtai svarsto trauktis, o jau yra apsisprendęs?
Komunistai ir dešinieji
Kas keisis politinių partijų gyvenime? Bet kokie pokyčiai svarbūs, nes artėja Valstybės Dūmos rinkimai. A.Galiamovas mato dvi pagrindines tendencijas.
Pirmoji tendencija – antrojo Komunistų partijos, antrosios pagal dydį šalyje, ešelono radikalizacija. Aktyvistai didina spaudimą partijos vadovybei ir reikalauja, kad ji pradėtų kritikuoti valdantįjį režimą.
Anot A.Galiamovo, būtent todėl Komunistų partija iš pradžių balsavo prieš putinišką referendumą dėl Konstitucijos pataisų, o tada pati pateikė alternatyvius pasiūlymus ir surengė alternatyvų plebiscitą. Naujausia komunistų iniciatyva – paruošti milijoną stebėtojų, kurie neleistų klastoti Dūmos rinkimų.
Antroji tendencija – naujos pajėgios dešiniųjų partijos „Nauji žmonės“ susikūrimas. Ši politinė naujokė jau įrodė galinti laimėti rinkimus.
Savo ruožtu Kremlius, leisdamas dešiniojo sparno partijai užsiregistruoti ir dalyvauti rinkimuose, parodė, kad nori sustabdyti savo socialinės bazės aižėjimą.
„Putinas aiškiai nenori, kad dešiniųjų pažiūrų rinkėjai suradikalėtų, ir supranta, jog to galima išvengti tik skiriant jiems politinę platformą. Rugsėjo regioniniuose rinkimuose „Nauji žmonės“, beje, pergales iškovojo partijai nė nepadedant tiems, kurie yra valdžioje“, – pastebi A.Galiamovas.
Jam tai leidžia manyti, kad naujokai vaidins gana svarbų vaidmenį politikoje, o laisvės turės maždaug tiek, kiek komunistai.
„Prie barikadų „Nauji žmonės“ tikrai neis, bet istorija rodo, kad vien tokia galimybė dažnai priverčia valdžią kalbėtis su sistemine opozicija. O ši, vėlgi, gali tapti pagrindine demokratinių permainų iniciatore“, – teigė analitikas.
Protestų reikia laukti ne tik Maskvoje?
Be abejo, yra ir nesisteminė opozicija, o ją simbolizuoja Aleksejus Navalnas. Bandymas jį apnuodyti tik sustiprino aktyvisto pozicijas – kaip ir tai, kad jis ne tik išgyveno, bet ir pažemino paskui jį pasiųstus smogikus, juos demaskuodamas.
„Gebėjimas susidurti su mirtimi ir ją nugalėti – tikro lyderio ženklas, iracionali stiprybė, kurios Kremlius negali nuneigti aiškinimais, kad Navalnas susijęs su amerikiečių CŽV“, – rašo A.Galiamovas.
A.Navalno galimas sugrįžimas į Rusiją būtų labai svarbus, ypač turint omenyje dabartinę situaciją – kuo arčiau Valstybės Dūmos rinkimų kampanijos startas, tuo aktualesni bus A.Navalno veiksmai.
Esą įtampa ir taip bus didelė, o opozicijos lyderio sugrįžimas gali suveikti kaip detonatorius – taip, kaip 1917 metais suveikė Vladimiro Lenino sugrįžimas į tuometinį Petrogradą (Sankt Peterburgą, – red.).
„Rusai dabar nusiteikę audringai, o Kremlius neturi kaip kovoti su Navalno „išmaniu balsavimu“ – gali tik spausti silovikai.
Todėl įmanoma, kad Navalnas sugrįžęs būtų tiesiog suimtas, net valdžiai suvokiant, kad aktyvisto areštas neišvengiamas išprovokuotų protestus, kurie taptų nepageidaujamu rinkimų kampanijos fonu“, – teigia A.Galiamovas.
Jo teigimu, svarbiausias šių metų įvykis Rusijoje – netikėti ir neatlėgstantys protestai Chabarovske. Būtent tos demonstracijos neleidžia Kremliui aiškinti, kad šalyje politiniais tikslais sukruta tik maskviečiai – tai, kas įvyko Chabarovske, regis, gali įvykti bet kur kitur Rusijoje.
„Prieš Dūmos rinkimus svarbu atsiminti, kad rinkėjams patinka stabilumas. Tačiau dabartinė padėtis palankesnė opozicijai – stiprėja jausmas, kad vėjas jau pučia į kitą pusę ir kad pokyčiai nebeišvengiami.
Atėjo laikas Kremliui lojaliems pareigūnams trauktis iš politikos scenos, atėjo laikas sugrįžti opozicijai. Jau dabar galima sakyti, kad opozicija gerai pasirodys būsimuose rinkimuose. Jei režimas trukdys, kils protestai – ir ne tik Maskvoje“, – įspėjo analitikas.
