Kaip primena žurnalistas, Rusijoje kiekvienas mokinys sužino apie Aleksandro Gribojedovo žūtį 1829 metais. Šis poetas ir dramaturgas anuomet buvo caro Nikolajaus I ambasadorius Teherane, o Rusija kaip tik plėtėsi Vidurio Rytuose persų sąskaita.
Tad Teherane ant caro ir jo atstovų įtūžusi minia užpuolė Rusijos imperijos ambasadą ir tiesiog išskerdė diplomatus – A.Gribojedovą ir kitus Maskvos pasiuntinius.
Po pusantro amžiaus, 1979 metais istorija galėjo pasikartoti. Kai Irano studentai revoliucionieriai susirinko Teherane nuspręsti, kurios šalies ambasadą pulti, dalis jų tikino, kad taikiniu turi tapti Sovietų Sąjungos atstovybė.
Dabar jau puikiai žinoma, kad tada nutarta pulti JAV ambasadą, kur 52 Amerikos diplomatai buvo laikomi įkaitais 444 dienas.
Siekia susigrąžinti prarastą galią
Rusija Vidurio Rytuose kariauja ir diplomatinius manevrus vykdo jau seniai. Ir nors vakariečiai apie tai žino nedaug, būtent istorija gali padėti paaiškinti pernykštį V.Putino sprendimą įsikišti į pilietinį karą Sirijoje.
Tiesa, kritikai Vakaruose tokį Kremliaus ėjimą pavadino neapskaičiuotu pabandymu pakeisti išorinės galios regione svarstykles savo naudai, savotiškai mesti iššūkį Vašingtonui.
Vis dėlto pačioje Maskvoje V.Putino nuotykis Vidurio Rytuose matomas visai kitaip: kaip ilgai lauktas ir net pavėluotas sugrįžimas ten, kur aktyviai veikta ne tik sovietmečiu, bet dar cariniais laikais.
„Vidurio Rytai yra būdas parodyti, kad laikai, kai Rusija kaip aukščiausio lygio valstybė neveikė tarptautinėje arenoje, baigėsi“, – teigė su Kremliumi siejamos Užsienio ir gynybos politikos tarybos Maskvoje vadovas Fiodoras Lukjanovas.
Antai Sirijoje V.Putinas iš tiesų pasiekė gerų rezultatų – rusai sustiprino Basharo al Assado režimą ir tikrai metė iššūkį JAV dominavimui regione.
Rusija šiandien negali diktuoti savo sąlygų Vidurio Rytuose taip, kaip XIX amžiaus Persijoje.
„Rusija savąja intervencija Sirijoje pasiuntė žinią Vidurio Rytams, kad Maskva rimčiau nei Vašingtonas nusiteikusi išspręsti regiono problemas“, – neseniai pareiškė Irako parlamento pirmininkas Salimas al-Jabouri.
Ir nors Rusija šiandien negali diktuoti savo sąlygų Vidurio Rytuose taip, kaip XIX amžiaus Persijoje, o kampanija Sirijoje nėra labai intensyvi, šį nuotykį reikia vertinti kaip bandymą susigrąžintą įtaką regione, kurį Maskva nuo seno mato kaip savo kiemą strategine prasme.
Mokėjo duoklę mongolų Aukso ordai
Su musulmonų pasauliu Rusija siejama jau daugiau nei tūkstantmetį. VII amžiuje, slavų valstybe dar net nekvepiant, arabų armijos atnešė islamą į Derbentą – šis miestas Dagestane yra pats seniausias dabartinėje Rusijos Federacijoje.
XX amžiuje gyvenęs arabų diplomatas ir keliautojas Ibnas Fadlanas kartą apibūdino susitikimą su slavais musulmoniškuose miestuose palei Volgos upę. Jį pritrenkė keistuolių „tobuli kūnai“, prasta higiena ir pomėgis deginti į vergiją paimtas merginas bei moteris.
Vėliau, XIV amžiuje po pasaulį klajojęs arabas Ibnas Battuta nebuvo toks sužavėtas. Jam rusai atrodė „bjaurūs ir klastingi raudonplaukiai“. Gal ir nenuostabu – tuo metu Maskvos didžioji kunigaikštystė buvo musulmonų Aukso ordos vasalė.
Maskviečiai tik 1480-aisiais nusimetė mongolų jungą ir nustojo mokėti jiems duoklę. O kitame amžiuje caras Ivanas Rūstusis per kelis karus visiškai sunaikino musulmonų chanatus Kazanėje, Astrachanėje ir Sibire.
Vėliau Rusija kovojo su silpstančia Osmanų imperija ir ėmė slinkti į persų žemes. XIX amžiuje rusai nuosekliai vis stūmėsi į pietus, pasiglemždami vieną Centrinės Azijos regioną po kito ir taip artėdami prie Britų Indijos. Nedaug trūko iki konflikto su britais dėl pastarųjų valdomo Afganistano.
Rusijos imperija taip pat užėmė Vidurio Rytų krikščionių, daugelis kurių, kaip ir rusai, buvo ortodoksai, gynėjos poziciją.
Apie tai mėgsta kalbėti Maskvos ir visos Rusijos patriarchas Kirilas – jis karinę kampaniją Sirijoje neseniai pavadino „šventuoju karu“, o rusus karius – „Kristų mylinčiais kovotojais“.
Sovietmečiu įtaka sumažėjo
Kai prasidėjo Pirmasis pasaulinis karas, britai ir prancūzai rusams netgi buvo pažadėję, kad nugalėjus Osmanų imperiją jiems atiteks pagrindinis prizas – Konstantinopolis (šiandieninis Stambulas, – red.).
Septintajame dešimtmetyje Maskva regioną pavertė Šaltojo karo mūšio lauku – į draugiškas arabų valstybės plūdo sovietiniai ginklai, oro pajėgų pilotai, kariniai instruktoriai.
Ir nors po 1917 metų bolševikų revoliucijos šis pažadas liko neišpildytas, naujoji valstybė – Sovietų Sąjunga – irgi nesiskundė apetitu kalbant apie Vidurio Rytus. Per Antrąjį pasaulinį karą sovietai kartu su britais okupavo Iraną ir nuvertė šios šalies šachą.
O septintajame dešimtmetyje Maskva regioną pavertė Šaltojo karo mūšio lauku – į draugiškas arabų valstybės plūdo sovietiniai ginklai, oro pajėgų pilotai, kariniai instruktoriai.
Amerikiečiai anuomet rėmė arabų monarchistines šalis, o Sovietų Sąjunga stojo į kairuoliškų režimų Egipte, Sirijoje, Irake, Libijoje ir Pietų Jemene pusę. Jemeno Liaudies Respublika tapo vienintele marksistine valstybe arabų pasaulyje.
Vis dėlto po revoliucijos Irane 1979-aisiais, kai pradėjo stiprėti politinis islamas, Maskvos galia Vidurio Rytuose ėmė silpti.
Skaudžiu smūgiu tapo žinia, kad Egiptas, didžiausia pagal gyventojų skaičių arabų valstybė, tarpininkaujant JAV pasirašė taikos sutartį su Izraeliu.
Žinoma, suklydo ir patys sovietai, kai pasiryžo kariauti Afganistane – musulmonai tokį žingsnį įvertino itin neigiamai, o užtrukęs karas prisidėjo prie visos komunistinės imperijos žlugimo.
Vašingtono įtaka, atvirkščiai, nuosekliai augo. 1990-aisiais, Saddamui Husseinui užpuolus Kuveitą, Michailas Gorbačiovas atvirai parėmė JAV vadovaujamos koalicijos intervenciją.
Vėliau tarptautines ambicijas rusams teko stumti į antrą planą, nes reikėjo malšinti kruvinus sukilimus Čečėnijoje ir kituose musulmoniškuose kraštuose.
Kremlius siekia apsaugoti B.al Assadą
V.Putinas, tapęs prezidentu ir krauju nutildę neramiuosius pasienio regionus, ir toliau nekišo nagų prie Vidurio Rytų.
Net 2011 metais, kai prasidėjo Arabų pavasaris, Rusija nepanaudojo savo veto Jungtinių Tautų Saugumo Taryboje ir neblokavo rezoliucijos, kurios dėka JAV ir jų sąjungininkai karine jėga padėjo libiams nuversti diktatorių Muammarą Gaddafi.
Vidurio Rytuose niekas netiki Maskvos gailestingumu – neabejojama, kad rusai siekia įsitvirtinti ten, kur jau ilgai šeimininkauja amerikiečiai ir jų sąjungininkai.
Tačiau dabar Kremlius tokių veto negaili ir kaip įmanydamas saugo B.al Assadą, nors Sirijoje per daugiau nei penkerius metus jau žuvo 400 tūkst. žmonių.
Aišku, Maskvos ir Damasko santykiai šilti jau nuo seno – sovietai toli gražu nesipyko su B.al Assado tėvu Hafezu al Assadu, o Tartuso uostas yra vienintelės Rusijos karinio jūrų laivyno bazės namai.
Vis dėlto rusų aktyvumą galima vertinti ne vien kaip paramą seniems bičiuliams, bet kaip ir norą mesti šįkart išties rimtą iššūkį JAV.
Jei Vašingtone tik nuolat kartojama, kad B.al Assadas turi trauktis, bet jokių karinių veiksmų nesiimama, tai Maskva į Siriją išsiuntė naujausią ginkluotę, kuria traiško Sirijos valdžios režimo oponentus.
Pačiame Kremliuje vis paskelbiama apie humanitarizmą, norą užbaigti žiaurų karą. Bet Vidurio Rytuose niekas netiki Maskvos gailestingumu – neabejojama, kad rusai siekia įsitvirtinti ten, kur jau ilgai šeimininkauja amerikiečiai ir jų sąjungininkai.
Ekonominė krizė netrukdo
„Rusai aktyvūs ne dėl to, kad jie – „Raudonasis kryžius“. Jie turi interesų, – tvirtino Libano parlamentaras Yassine'as Jaberas. – Dabar jie čia turi bazių ir tikrai pasirūpins, kad iš Kataro ar Centrinės Azijos be Maskvos žinios nenusidrieks nė vienas dujotiekis. Rusai įkėlė koją į regioną“.
Aišku, negalima pamiršti, kad V.Putino ambicijas riboja silpstanti Rusijos ekonomika, kuri dabar tėra Italijos dydžio ir toliau mažėja. Nepadeda Vakarų sankcijos, kritusios dujų ir naftos kainos.
Tačiau tokios problemos Rusijai puikiai pažįstamos. Juk ši šalis niekada nebuvo labai turtinga, bet nuolat ieško svarbiausių vaidmenų tarptautinėje arenoje.
Jauni arabai ir iraniečiai tikrai nesiveržia žiūrėti rusiškų filmų, klausytis rusiškos popmuzikos ar studijuoti Rusijoje.
„V.Putinas supranta, kad Rusija, turint omenyje šiandieninį šalies ekonominį svorį, negali būti supervalstybė.
Bet jis atsisako į tai atsižvelgti, – aiškino Maskvos Carnegie centro direktorius Dmitrijus Treninas, sovietmečiu dirbęs kariniu patarėju Irake. – Jo pasaulėžiūra tokia: arba mes esame galingi, arba mes subyrame ir esame niekas“.
Aišku, Rusijai stinga ir „minkštosios galios“, kuri yra vienas pagrindinių JAV arkliukų. Jauni arabai ir iraniečiai tikrai nesiveržia žiūrėti rusiškų filmų, klausytis rusiškos popmuzikos ar studijuoti Rusijoje.
„Šioje pasaulyje dalyje Rusija nei mylima, nei nekenčiama. Arabo galvoje Rusija reiškia tik politinę strategiją ir ginklus, – konstatavo libanietis rašytojas Hazemas Saghiehas. – Rusai negali arabams daug duoti, nes neturi ką duoti“.
Rusijoje daugėja musulmonų
Atvirkščiai, kultūrinės ir socialinės įtakos juda priešinga kryptimi. Šiandien 15 proc. Rusijos gyventojų sudaro musulmonai, o jų dalis auga dėl milijonų darbininkų iš Centrinės Azijos imigracijos.
Be to, kai kurie skaičiavimai rodo, kad Rusija yra antrojoje vietoje pasaulyje pagal asmenų, išvykusių kautis vadinamosios „Islamo valstybės“ gretose, skaičių.
Pavyzdžiui, Derbentas nuo Bagdado nutolęs tiek, kiek Vilnius nuo Amsterdamo – 1360 kilometrų. O tai – ne tiek jau daug.
„Vidurio Rytai per arti, kad Rusija galėtų būti pasyvi stebėtoja, – pripažino Rusijos tarptautinių reikalų tarybos vadovas Andrejus Kortunovas. – Tai ne Australija ar Argentina.
Tai pasaulis, kurį matome savo miestų gatvėse, parduotuvėse už prekystalių, statybvietėse, taip, ir mūsų kalėjimuose. Visa tai reikalauja aktyvių veiksmų“.
Vis dėlto aktyvus vaidmuo, regis, nereiškia tokio įsitraukimo į regioną, kokį pastarąjį dešimtmetį vykdė amerikiečiai.
Kaip teigė Užsienio ir gynybos politikos tarybos Maskvoje vadovas F.Lukjanovas, Kremlius atidžiai stebėjo JAV kampaniją Irake: „Pamoka tokia, kad negalima įlįsti pernelyg giliai, bet tuo pačiu negalima ir per greitai pasitraukti“.
Nekalba apie amerikiečių išstūmimą
Bet Rusija, kaip pernai viešai įspėjo JAV prezidentas Barackas Obama, gali ilgam įstrigti Vidurio Rytuose ne ta prasme, kokia norėtų. Jau dabar iškilo grėsmė užsitraukti pasaulio musulmonų sunitų rūstybę.
Juk rusai remia alavitą B.al Assadą, kuriam kovoti su daugiausia sunitais sukilėliais padeda šiitiškas Iranas ir šiitai kovotojai. Sunitai – ir „Islamo valstybės“ kovotojai, o tai reiškia, kad Rusija – realesnis taikinys teroristams.
Maskva netgi tyliai pasveikino B.Obamos sprendimą ilgesniam laikui palikti beveik 10 tūkstančių JAV karių Afganistane.
Tikriausiai būtent todėl Rusija vengia įvykius Vidurio Rytuose vadinti nulinės sumos žaidimais – pastaruosiuose tai, ką laimi vienas, yra tai, ką pralošia kitas. Viešai nekalbama ir apie tai, kad siekiama išstumti amerikiečius iš regiono.
Maskva netgi tyliai pasveikino B.Obamos sprendimą ilgesniam laikui palikti beveik 10 tūkstančių JAV karių Afganistane. Tokie pajėgumai neleis išplisti islamo ekstremizmui į posovietines šalis Centrinėje Azijoje.
Tačiau Kremlius turi vieną pranašumą – skirtingai nei JAV ar ideologijos ribota Sovietų Sąjunga, V.Putino Rusija bendrauja su visomis pagrindinėmis regiono šalimis. Vienintelė išimtis – Turkija, kurios karinės oro pajėgos pernai lapkritį numušė rusų lėktuvą.
„Amerikos įtaka prislopo, o Rusija sugebėjo sukurti unikalius santykius su Vidurio Rytų šalimis. Vienoje pusėje – strateginiai ryšiai su Izraeliu, kitoje – ne mažiau svarbus bendradarbiavimas su Iranu.
Nė viena Vakarų šalis negalėtų pasiekti to, ką tame regione pasiekė Rusija“, – tikino Rusijos strateginių studijų institute dirbanti Vidurio Rytų ekspertė Jelena Suponina.
A.Liebermanas palankus Rusijai
Kita vertus, tokia pozicija – kalbėtis su visomis pusėmis – reiškia, kad itin tvirtų sąjungininkų regione Rusija neturi.
Net sąjunga su Iranu gelbstint B.al Assado režimą nevirto šiltesniais Maskvos ir Teherano santykiais. Iraniečius siutina rusų bendradarbiavimas su Izraeliu, o Kremlius nenori įsitraukti į Irano sektinį konfliktą su sunitiškomis šalimis, visų pirma – Saudo Arabija.
„Iraniečiai nujaučia, kad rusai juos nuolat mausto, kad Maskva tikrai netesės duodamų pažadų“, – teigė Londono Karaliaus koledžo ekspertė Dina Esfandiary.
D.Treninas sutiko: „Rusijoje nemyli Irano, o Irane nemyli Rusijos. Šių santykių esmė – grynas pragmatiškumas“.
Analitiko teigimu, vienintelė šalis Vidurio Rytuose, į kurią didžioji dalis rusų žvelgia palankiai, yra Izraelis – nemažai šios valstybės gyventojų yra kilę iš buvusios Sovietų Sąjungos ir kalba rusiškai.
Nors Izraelis – pagrindinis JAV sąjungininkas regione, Rusijos ir žydų valstybės santykiai greičiausiai dar pašiltės. Mat į vyriausybę grįžo Kremlių mėgstantis ultranacionalistas Avigdoras Liebermanas, kuris tapo Izraelio gynybos ministru.
„Mano patirtis rodo, kad su rusais galima tartis. Jie yra pragmatiški, su jais įmanoma susiderėti ir gauti aiškų atsakymą. Rusija yra šalia, ir ji niekada neatsižadės savo interesų Vidurio Rytuose. Rusija yra didelė galia, tad jos negalima ignoruoti“, – neseniai pareiškė A.Liebermanas.
