Kremliaus raudonųjų linijų iliuzija: kaip ir kada Vakarai peržengė nubrėžtas ribas

Tačiau nepavykus įgyvendinti plano ir subliuškus nusileidimo Hostomelio oro uoste prie Kyjivo operacijai, Rusijos pajėgos susidūrė akis į akį su kovingai nusiteikusia Ukrainos kariuomene, kurios partnerės dar prieš kelis mėnesius su ja pasidalijo perimtu Rusijos invazijos planu.

„AP“/„Scanpix“/Karas Ukrainoje

Vis dėlto Rusijos kiekybinis pranašumas buvo toks milžiniškas, kad buvo aišku, jog Ukraina ilgai neišsilaikys be materialinės pagalbos iš Vakarų, kurie ne tik baiminosi eskalacijos, bet ir nerimavo, kad bet kokios Ukrainai siunčiamos aukštųjų technologijų sistemos galiausiai gali patekti į Rusijos pajėgų rankas.

Nepaisant to, kad, likus mėnesiui, iki Rusijos invazijos Vakarų šalys siuntė nešiojamus prieštankinius ir priešlėktuvinius ginklus, per pirmąsias plataus masto karo savaites Ukraina iš esmės vertėsi savo jėgomis ir ištekliais – prie to nemažai prisidėjo ir katastrofiškas Rusijos neveiklumas, kai ji staiga susidūrė su realaus ir ilgo karo perspektyva.

„Šis etapas Vakarų sąjungininkams pasirodė esąs labai svarbus: priešingai nei jų žvalgybos tarnybų pateikti blogiausi scenarijai, Ukrainos reguliarioji kariuomenė pasirodė esanti pajėgi tęsti kovą ir nesiimti vien partizaninės taktikos. Staiga atsirado rimtų diskusijų dėl didesnės ir sudėtingesnės karinės paramos teikimo“, – rašoma straipsnyje.

Verta pastebėti, kad iš pradžių karinė pagalba buvo minimali. 2022 m. vasario 27 d. Vokietija pasirašė pritarimą, pagal kurį buvo pristatytos devynios haubicos iš Estijos, o Jungtinės Valstijos pagal anksčiau patvirtintą paramą perdavė dar 200 nešiojamų oro gynybos sistemų „Stinger“.

Rusija ir vėl nieko nepadarė, o visas Krymas nuo to laiko tapo nuolatiniu ukrainiečių atakų taikiniu. Jei iki visiškos invazijos niekas nemanė, kad Ukraina gali bandyti susigrąžinti pusiasalio kontrolę jėga, tai rengiantis 2023 m. Ukrainos kontrpuolimui tokie planai buvo rimtai svarstomi.

Vasario 28 d. Lenkija Kyjivui suteikė 100 minosvaidžių su šaudmenimis ir pradėjo diskusijas dėl kelių savo naikintuvų ir atakos lėktuvų perdavimo Ukrainai. Tuo tarpu Prancūzija atsiuntė ginklų už 120 mln. eurų, įskaitant prieštankines sistemas „Milan“ ir „Javelin“ bei nešiojamąsias sistemas MANPADS „Mistral“. Daugelis kitų šalių atsiuntė panašių ginklų: granatsvaidžių, minosvaidžių, sviedinių ir neperšaunamų liemenių.

„Visa tai, be abejo, buvo naudinga, tačiau negalėjo pakeisti karo veiksmų eigos“, – pastebėjo žurnalistai.

Sąjungininkai padidino savo paramą tik kovo pabaigoje, kai pasidarė aišku, kad Rusijos pajėgoms nepavyks užimti Kyjivo ir lengvai atsilaikyti prieš Ukrainos ginkluotųjų pajėgų kontrpuolimą.

Jau tų pačių metų balandį Ukraina pradėjo sulaukti sunkiosios artilerijos, šarvuočių ir čekiškų tankų T-72M1. Vašingtonas pagaliau pareiškė esantis pasirengęs tiekti daugkartinius raketų paleidimo įrenginius HIMARS, nors pirmoji kukli vos keturių HIMARS partija Ukrainą pasiekė tik tų pačių metų birželį. Tuo tarpu Vokietijos tankų gamintojas „Leopard“ taip pat pasisiūlė pradėti tiekimą Ukrainai, tačiau pastebima, kad Vokietijos vyriausybė tuo metu nedrįso peržengti šios raudonos linijos.

„Panašiai Vakarų šalys nedrįso įvesti „neskraidymo zonos“ virš Ukrainos, nes tai būtų pareikalavę, kad NATO pajėgos tiesiogiai įsitrauktų į karą ir numuštų Rusijos lėktuvus virš Ukrainos teritorijos. Tačiau Ukrainos priešlėktuvinės gynybos veiksmingumas iš esmės išsprendė šį klausimą, ir Rusijos lėktuvai dažniausiai nustojo skraidyti gilyn į Ukrainos teritoriją dėl rizikos būti numuštiems Ukrainos gynybos“, – rašoma straipsnyje.

AFP/„Scanpix“ nuotr./Tankas „Leopard 2“

Ukrainai kasdien iš naujo įrodant, kad pasižymi išskirtiniais planavimo ir operaciniais sugebėjimais mūšio lauke, pagalbos iš Vakarų srautas tik didėjo.

2022 m. rudenį Vokietija perdavė Ukrainai savo daugkartinių raketų paleidimo įrenginius, JAV atsiuntė daugiau HIMARS sistemų, daugiau haubicų ir dar 1 000 prieštankinių sistemų „Javelin“, o kelios Europos šalys pasekė jų pavyzdžiu, teikdamos artilerijos sistemas ir šarvuotąsias transporto priemones. Viena po kitos prie karinės pagalbos pastangų galiausiai prisijungė beveik visos Vakarų šalys.

Susidūręs su smūgiais Rusijai, Kremliaus arsenale V.Putinas tiesiog neturėjo nieko, ką galėtų panaudoti kaip eskalacijos priemonę, išskyrus, žinoma, branduolinius ginklus.

„Matydamos, kad nė viena iš jų nepatyrė jokių katastrofiškų pasekmių, jos vis drąsiau tiekė Ukrainai modernią ginkluotę“, – įvertino „The Insider“ straipsnio autoriai.

Smūgiai Kremliui ir Krymui

2022 m. spalį ukrainiečiai priartėjo ir pabandė peržengti Kremliaus griežtai nubrėžtą raudonąją liniją – iš dalies susprogdino Kerčės tiltą. Tai – vienintelis kelias, jungiantis okupuotą Krymą su žemynine Rusija, ir Rusijos prezidento Vladimiro Putino širdžiai artimas prestižinis projektas.

„Rusija ir vėl nieko nepadarė, o visas pusiasalis nuo to laiko tapo nuolatiniu ukrainiečių atakų taikiniu. Jei iki visiškos invazijos niekas nemanė, kad Ukraina gali bandyti susigrąžinti pusiasalio kontrolę jėga, tai rengiantis 2023 m. Ukrainos kontrpuolimui tokie planai buvo rimtai svarstomi“, – rašo „The Insider“.

Iki 2023 m. gegužės mėn., kuomet buvo laukiama Ukrainos kontrpuolimo, 2022 m. Rusijos nubrėžtos raudonosios linijos pasislinko prie Rusijos tarptautiniu mastu pripažintų sienų, todėl Krymas ir Donbasas tapo priimtinais Ukrainos ginkluotųjų pajėgų taikiniais.

Kadras iš vaizdo įrašo/Degantis Krymo tiltas

2023 m. sąjungininkai kur kas drąsiau bandė kitas raudonąsias linijas. Vasario mėnesį Vokietija sutiko aprūpinti Ukrainą tankais „Leopard“, kurie simbolizavo visišką Vokietijos įsipareigojimą tiekti pagalbą Ukrainai, net jei po to ir paaiškėjo, kad „Leopard“ kovos mašinos negali suteikti lemiamo pranašumo mūšio lauke.

2023 m. gegužę Ukraina sudavė pirmąjį tiesioginį smūgį Maskvai, kai keli bepiločiai lėktuvai pasiekė patį Kremlių, pastebėjo žurnalistai.

„Nors Ukrainos bepiločiai orlaiviai rimtos žalos nepadarė, psichologinis poveikis buvo milžiniškas: pirmą kartą per karą Rusijos sostinės gyventojai suprato, kad ir jie gali atsidurti karo zonoje.“

Vėliau bepiločių dronų antskrydžiai prieš Maskvą tapo įprastu reiškiniu, o jų smūgių žala nebebuvo tik simbolinė.

Anot „The Insider“, V.Putinui sunkiai sekėsi rasti adekvatų atsaką į šį eskalavimą, nes Rusijos raketos į Ukrainos gyvenamuosius rajonus smūgiavo nuo pat pirmos plataus masto invazijos dienos: „Susidūręs su smūgiais Rusijai, Kremliaus arsenale V.Putinas tiesiog neturėjo nieko, ką galėtų panaudoti kaip eskalacijos priemonę, išskyrus, žinoma, branduolinius ginklus“.

Kas žino, kiek ilgai ši Vakarų primesta raudona linija būtų išsilaikiusi, jei V.Putinas nebūtų sugalvojęs sukurti „sanitarinę zoną“ netoli Rusijos sienos Ukrainos Charkivo srityje?

Stebėdami šiuos įvykius, Ukrainos Vakarų partneriai pasidavė viešosios nuomonės spaudimui ir 2023 m. rugpjūtį sutiko suteikti Ukrainai naikintuvų F-16 (suprasdami, kad vis tiek prireiks kelių mėnesių, kol ukrainiečių pilotai bus apmokyti jais naudotis).

Be to, praėjusių metų rugsėjį Rusijos kariai galėjo pajusti, kad buvo peržengta dar viena svarbi raudona linija, kai Ukraina pradėjo sistemingai naudoti tolimojo nuotolio sparnuotąsias raketas. Iš pradžių jos buvo nukreiptos į Krymą, o pirmoji britų „Storm Shadow“ smogė savo taikiniui praėjusį rugsėjį. Spalio mėnesį Ukraina sulaukė ATACMS raketų.

„Po to Krymas prarado buvusią strateginę reikšmę, nes visi pusiasalyje esantys Rusijos kariniai objektai tapo lengvais taikiniais. Rusija buvo priversta perkelti savo Juodosios jūros laivyną iš Sevastopolio į pietinį Novorosijsko uostą, kad apsaugotų jį nuo Ukrainos sukurtų jūrinių bepiločių dronų, nešančių sprogmenis“, – rašoma straipsnyje.

„Reuters“/„Scanpix“/Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas

Vertinama, kad tolimojo nuotolio raketos buvo perduotos taip vėlai būtent todėl, kad pirmaisiais karo metais Vakarų šalys baiminosi, jog smūgiai Krymui gali sukelti nekontroliuojamą konflikto eskalaciją.

Kai šis tabu buvo sulaužytas, Ukrainos Vakarų sąjungininkės išlaikė tik paskutinę raudonąją liniją, neleisdamos naudoti savo raketų smūgiams prieš tarptautiniu mastu pripažintą Rusijos teritoriją.

„Ukraina jau seniai vykdė sabotažo misijas Rusijos viduje, atakuodama naftos perdirbimo gamyklas ir sprogdindama karinius sandėlius bepiločiais orlaiviais. Beje, Rusija į tai ir vėl neatsakė. Vis dėlto Vakarai nesutiko pritarti, kad Ukraina atsakytų tiesioginiais raketų smūgiais, nors Rusija per visą plataus masto karą rengė raketų smūgius prieš Ukrainos karinius ir civilinius objektus. Kas žino, kiek ilgai ši Vakarų primesta raudona linija būtų išsilaikiusi, jei V.Putinas nebūtų sugalvojęs sukurti „sanitarinę zoną“ netoli Rusijos sienos Ukrainos Charkivo srityje?“

Esminis Vakarų draudimas pagaliau buvo panaikintas, supratus, kad Ukraina būtų galėjusi apsiginti nuo atsinaujinusio puolimo Charkivo srityje, jei būtų turėjusi tam tinkamų ginklų.

Straipsnio autoriai pastebi, kad liko paskutinė iš V.Putino nustatytų raudonųjų linijų: NATO aktyviųjų pajėgų dislokavimas Ukrainoje.

„Net jei jie nedalyvaus karo veiksmuose, NATO karių buvimas Ukrainoje galėtų smarkiai padidinti Ukrainos pajėgų kovinį veiksmingumą. Ši raudonoji linija taip pat turi simbolinę reikšmę būtent dėl to, kad ji yra paskutinė prieš tai, kai visavertis NATO kariuomenės dalyvavimas kare tampa realia galimybe.“

V.Putino strateginė klaida

Kai kurių analitikų nuomone, anot „The Insider“, V.Putinas padarė strateginę klaidą, kai invazijos pradžioje iš karto ir viešai pavadino Vakarų dalyvavimą konflikte raudona linija, už kurios laukia neišvengiamos katastrofiškos pasekmės.

Kalifornijos universiteto San Diege profesorius Branislavas L. Slantčevas, karinės prievartos, derybų tarp karų ir karo žaidimų teorijos analizės specialistas, pastebėjo, kad politikai apskritai stengiasi viešai nebrėžti raudonųjų linijų.

V.Putinas gali bandyti įbauginti vieną, gal kelias šalis, bet niekas nepatikės, kad jis gali susidoroti su visu pasauliu, nes tam paprasčiausiai neturi pakankamai išteklių.

„Pirma, raudonąsias linijas skelbianti valstybė nenori atsidurti tokioje padėtyje, kad būtų priversta atsakyti vien dėl to, kad raudonoji linija buvo peržengta. Ji visada nori išlaikyti veiksmų laisvę, kad galėtų nuspręsti dėl geriausio elgesio esamomis aplinkybėmis.

Antra, nenorima įvaryti priešininko į kampą. Darant viešus pareiškimus, jų neperžengimas gali būti priskiriamas deklaracijai, todėl tai laikoma silpnybe. Tai gali suteikti oponentui papildomų paskatų ją peržengti vien tam, kad išvengtų tokios išvados. Tokios situacijos nenorėtų nė viena pusė. Štai kodėl apie tikrąsias raudonąsias linijas pranešama privačiai.“

„The Insider“ vertina, kad V.Putino lošimas galėjo pasiteisinti, jei jam būtų pavykę užimti Ukrainą pirmosiomis plataus masto karo dienomis, tačiau užsitęsus kovoms iškilo iš karto kelios problemos.

Pirma, besiartinančios humanitarinės katastrofos siaubas pažadino Vakarų plačiąją visuomenę, kuri pareikalavo, kad jų lyderiai įsikištų. Antra, Vakarų sąjungininkai turėjo daug laiko koordinuoti veiksmus ir pradėti veikti kartu.

„Tai kelia didžiulį iššūkį V.Putinui: jis gali bandyti įbauginti vieną, gal kelias šalis, bet niekas nepatikės, kad jis gali susidoroti su visu pasauliu, nes tam paprasčiausiai neturi pakankamai išteklių. Todėl vos tik viena šalis išbando dar vieną raudonąją liniją, kitos sąjungininkės tuoj pat sukaupia drąsą pasekti jos pavyzdžiu.“