235-osios vokiečių poeto Maxo von Schenkendorfo gimimo metinės gruodžio 11 dieną gimtajame mieste praėjo tyliai. Šiemet buvo atšauktas gruodžio 17 dieną turėjęs vykti visame pasaulyje žinomo vokiečių rašytojo Armino Muellerio-Stahlo gimtadienio minėjimas.
Panašu, kad abu šie įvykiai – pastangų perrašyti istoriją buvusiame prūsų mieste Tilžėje dalis. Tiesa, durys vokiškai praeičiai užsidaro ne tik šiame trečiajame pagal dydį Kaliningrado mieste, bet ir visoje srityje. Procesas itin suintensyvėjo pastaraisiais mėnesiais.
Konfliktas dėl oro uosto
Po Antrojo pasaulinio karo Sovietų Sąjunga aneksavo Vokietijai priklausiusią Kaliningrado sritį. Po SSRS griūties Baltijos šalys ir Lenkija tapo Europos Sąjungos (ES) bei NATO narėmis, todėl maždaug pusę milijono gyventojų turintis regionas liko geopolitiškai izoliuotas.
„Šiomis dienomis kai kurie žmonės galvoja, kad žinios apie mūsų šalies istoriją laikotarpiu prieš karą pakeis visuomenės nuomonę ir paskatins separatizmą“, – teigė buvusio Istorijos muziejaus direktorė Tilžėje Anželika Špiljova.
A.Špiljova: „Šiomis dienomis kai kurie žmonės galvoja, kad žinios apie mūsų šalies istoriją laikotarpiu prieš karą pakeis visuomenės nuomonę ir paskatins separatizmą.“
A.Špiljova iš pareigų buvo nušalinta praeitą lapkritį, kai „prarado vietos pareigūnų pasitikėjimą“. 36 metus muziejuje dirbusi moteris ir jos rėmėjai atleidimą vertina kaip bausmę už atsisakymą sumenkinti šimtmečių ilgumo vokišką miesto praeitį ir nutraukti ryšius su Vokietijos kultūrinėmis organizacijomis.
„Muziejus išlaiko ryšius su Tilžės diaspora, – teigė A.Špiljova. – Mes keičiamės informacija ir palaikome ryšius su muziejais Lietuvoje. Mūsų miestas yra įsikūręs pasienyje. Mūsų geografinė padėtis reikalauja, kad žinotumėme kaimynų istoriją. Istoriją, su kuria yra persipynusi mūsų miesto istorija.“
Antivokiška kampanija Kaliningrado srityje pasaulio žiniasklaidos dėmesį atkreipė praėjusią savaitę, kai Rusijos vyriausybė, siekdama išrinkti pavadinimus regioniniams oro uostams, surengė internetinę apklausą. Galimų pavadinimų sąraše atsidūrė garsių istorinių asmenybių pavardės.
Kaliningrade, kurį prūsai vadino „Koenigsberg“, gimęs XVIII a. vokiečių filosofas Immanuelis Kantas apklausoje greitai išsiveržė į priekį. Tai paskatino į jį nukreiptą kampaniją: Baltijos flotilės vadas vaizdo įraše mąstytoją vadino „išdaviku“ ir „autoriumi knygų, kurių niekas iš mūsų neskaitė“.
Rusijos parlamentaras Andrejus Kolesnikas taip pat pasisakė prieš I.Kantą, nežinomi vandalai išniekino filosofą kapą ir memorialą. Netrukus apklausoje dėl oro uosto pavadinimo išsiveržė imperatoriaus Petro Didžiojo dukra Jelizaveta Petrovna.
Persekiojami aktyvistai
Konfliktas dėl vokiškos kultūros Kaliningrado srityje vyksta jau mažiausiai dvejus metus.
2010 metais girdėjosi drąsių pasiūlymų. Pavyzdžiui, Kaliningrado gubernatorius ir valdančiosios partijos „Vieningoji Rusija“ narys viešai pasiūlė šiuo metu Sovetsku vadinamam miestui vėl suteikti istorinį Tilžės pavadinimą.
Tačiau 2016 metų vietos valstybinė televizija ir kitos nedidelės žiniasklaidos priemonės ėmė nuolat kalbėti apie sričiai neva gresiančią germanizaciją. Reportažuose dažnai pasirodo ir germanizacija baugina istorikas Vladimiras Šulginas, kuris anksčiau pats dėstė Kaliningrade įsikūrusiame Immanuelio Kanto universitete.
„Manau, kad taip stengiamasi susilpninti Rusiją jos labiausiai į Vakarus nutolusiame sargybos poste, kad ši dalis prarastų savo, kaip sargybos posto, prigimtį, ir vietoj jo taptų atviromis durimis, jog Vakarai čia galėtų formuoti viešąją nuomonę. Kokį interesą jie turi? Atimti Kaliningradą iš Rusijos. Kito intereso Vakarai čia neturi“, – 2016 m. lapkritį kalbėjo V.Šulginas.
2017 metais valstybinėje televizijoje pasirodė Aleksandras Oršulevičius ir kiti paraščių grupės „Rusijos pasipriešinimo Baltijos avagardo“ (BARS) nariai. Jie save vadina „nacionalistais“ ir „monarchistais“, tačiau pasisako už Kaliningrado įstojimą į ES ir istorinio pavadinimo „Koenigsberg“ sugrąžinimą. Keturi grupės nariai buvo suimti 2017 metų vasarą, vis dar tęsiasi teismo procesas.
Kiti Kaliningrado aktyvistai sako nesutinkantys su BARS pozicija, tačiau teigė, kad grupė nepropagavo smurto, pasisakė už agresyvią dekomunizaciją, taip pat diktatoriaus Josifo Stalino ir kitų sovietų lyderių nusikaltimų viešinimą.
J.Grigorjevas: „Manau, kad jiems iškelta byla yra disidentų spaudimo dalis. Kadangi jų nacionalistinės idėjos gali būti populiarios tarp jaunų žmonių, valdžia jų bijo ir norėtų sunaikinti bet kokias pastangas mobilizuotis.“
„Nėra abejonių, kad jie – nekalti. Manau, kad jiems iškelta byla yra disidentų spaudimo dalis. Kadangi jų nacionalistinės idėjos gali būti populiarios tarp jaunų žmonių, valdžia jų bijo ir norėtų sunaikinti bet kokias pastangas mobilizuotis“, – lapkritį teigė aktyvistas Jakovas Grigorjevas.
Kaltinimai ekstremizmo kurstymu
Buvusi Istorijos muziejaus direktorė A.Špiljova pareigūnų dėmesio centre atsidūrė 2017 metais, kai suorganizavo parodą Tilžėje gimusio vokiečių pacifisto ir poeto Johanneso Bobrowskio garbei.
Jis Antrojo pasaulinio karo metu tarnavo Vokietijos armijoje, ketverius metus kaip karo belaisvis buvo laikomas Sovietų Sąjungoje. Čia jis sulaukė daug visuomenės dėmesio, buvo masiškai leidžiamos jo poezijos knygos.
„Čia buvo miesto vadovai, diplomatai. Atvyko kai kurie Vokietijos parlamento atstovai. Buvo universiteto profesoriai. Viskas buvo puiku, aukščiausio lygio. Tačiau staiga nuomonė pasikeitė“, – prisimena A.Špiljova.
Jai buvo liepta nutraukti parodą ir pasitraukti iš pareigų, nes vienoje nuotraukoje J.Bobrowskis vilkėjo Vokietijos armijos uniformą. A.Špiljova atsisakė tai padaryti.
„Jie bandė mane šantažuoti. Sakė, kad būsiu nuteista už ekstremizmo kurstymą. Tai buvo visų darbo ir administracinių normų pažeidimas. Aš vis tiek atsisakiau pasitraukti“, – tikino A.Špiljova.
A.Špiljova: „Jie bandė mane šantažuoti. Sakė, kad būsiu nuteista už ekstremizmo kurstymą. Tai buvo visų darbo ir administracinių normų pažeidimas. Aš vis tiek atsisakiau pasitraukti.“
Birželį miesto valdžia paskelbė uždarysianti Istorijos muziejų neva dėl biudžeto apkarpymų. A.Špiljova vietos žiniasklaidoje surengė kampaniją, privertusią valdininkus atsitraukti.
Lapkritį keturių pareigūnų delegacija pasirodė jos biure ir A.Špiljovą atleido. „Žinoma, kad to tikėjaus. Žinojau, kad jie manęs nepaliks ramybėje“, – sakė ji ir pridūrė esanti įsitikinusi, jog muziejus bus radikaliai pakeistas.
Nukentėjo ir kiti intelektualai
Panašią istoriją galėtų papasakoti ir Kaliningrado sociologijos profesorė bei aplinkosaugos aktyvistė Anna Alimova, kuri rugsėjį buvo atleista po 20-ies metų dėstymo. Priežastimi tapo sufalsifikuotas anoniminis studento skundas, esą A.Alimova tarp kurstė „Kaliningrado separatizmą“.
Pernai buvo pradėta kampanija prieš ilgametį Kaliningrado Vokietijos-Rusijos kultūros namų direktorių Viktorą Gofmaną – jis buvo apkaltintas nacizmo ir ekstremizmo kurstymu. Iš dalies dėl to, kad „populiarino“ regione gimusią poetę Agnes Miegel, priklausiusią nacių partijai, taip pat dėl menamų ryšių su BARS.
Teisme V.Gofmanas laimėjo, tačiau vėliau patyrė širdies smūgį ir pasitraukė iš pareigų. Vietinis prezidento Vladimiro Putino sąjungininkas Henrichas Martensas perėmė jo poziciją.
V.Gofmanas teigė, kad prieš jį nukreipta kampanija buvo skirta perimti Vokietijos-Rusijos kultūros namų kontrolę.
„Buvome nepriklausomi ir organizuodavome kultūrinius renginius, suburdavusius visų tautybių žmones. Jiems tai nepatiko. Kaip Kaliningrade kas nors gali būti nepriklausomas?“, – „Laisvosios Europos radijui“ sakė V.Gofmanas.
