Artimuosius Rytus purtant kruviniems konfliktams ir džihadistų siautėjimams, Šv.Kalėdos primena, kad regiono religinė, etninė ir kultūrinė įvairovė sparčiai nyksta.
Artimuosius Rytus purtant kruviniems konfliktams ir džihadistų siautėjimams, Šv.Kalėdos primena, kad regiono religinė, etninė ir kultūrinė įvairovė sparčiai nyksta.
Dar XX a. pradžioje krikščionys arabų šalyse sudarė apie 20 proc. gyventojų. Kai kuriose vietose – Pietų Egipte, Libano kalnuose ir Pietryčių Turkijoje jie sudarė gyventojų daugumą.
Šiandien vos 5 proc. gyventojų arabų pasaulyje yra krikščionys, o šis skaičius ir toliau smarkiai mažėja dėl karo ir nuolatinių šios religijos išpažinėjų persekiojimo.
Regione nyksta ne tik krikščionys, bet ir žydai, kurie dar XX a. pirmoje pusėje buvo neatsiejama Kairo, Bagdado ir Damasko dalis. Daugelis jų išvyko gyventi į Izraelį, Europos šalis ir Šiaurės Ameriką.
Be to, nyksta ir musulmonų bendruomenių įvairovė. Beirute ir Bagdade beveik nebeliko mišrių miesto rajonų, sunitai ir šiitai dėl kilusios tarpusavio įtampos laikosi atokiai vieni nuo kitų.
Religinė įvairovė Artimuosiuose Rytuose pradėjo nykti subyrėjus Osmanų imperijai 1918 m. Dar paskutiniais jos gyvavimo metais buvo nužudyta arba ištremta apie 1,5 mln. krikščionių armėnų ir Sirijos krikščionių.
Po Osmanų imperijos žlugimo iškilo arabų nacionalizmas, kurio ideologijos ašį sudarė arabų kalba ir kultūra. Ši ideologija ypatingai apsunkino gyvenimą įvairioms ne arabų kilmės etninėms grupėms arabų pasaulyje, pavyzdžiui kurdams, žydams ar graikams.
Egiptas ilgus amžius garsėjo savo graikų bendruomene, tačiau ji beveik išnyko XX a. šeštajame dešimtmetyje, kuomet tuometis šalies prezidentas Gamalas Andelis Nasseras nacionalizavo šalies verslą ir pramonę. Netekę savo turto graikai pasitraukė iš Egipto.
Religinė įvairovė Artimuosiuose Rytuose pradėjo nykti subyrėjus Osmanų imperijai 1918 m.
Politinio islamo iškilimas 1967 m. per šešių dienų arabų – Izraelio karą tapo dar vienu smūgiu Artimųjų Rytų religinėms mažumoms. Islamistai sugrįžimą prie islamo religija grįstų nuostatų siūlė kaip panacėją nuo regiono problemų.
Naujausi iššūkiai Artimųjų Rytų kultūrinei ir religinei įvairovei kilo įvykus „arabų pavasariui“. Labai dažnai autoritariniai regiono šalių režimai buvo pasaulietiškumo sergėtojai, kurie krikščionis ir kitas religines mažumas apsaugodavo nuo sunitų dominavimo.
2014 m. mirtiną grėsmę regiono krikščionims pradėjo kelti radikalios islamo krypties vahabizmo įkvėpta grupuotė „Islamo valstybė“ (IS). Užkariautose teritorijose džihadistai gyventojams krikščionims iškelia ultimatumą – atsiversti į islamą, mokėti mokestį musulmonams, arba mirti.
Per visą istoriją Artimųjų Ryto mažumos buvo tarpininkai tarp regiono ir likusio pasaulio. Kuomet šios mažumos išnyks, regionas neabejotinai neteks svarbios kultūrinio, ekonominio ir intelektualinio elito dalies.
Deja, įvairovė Artimuosiuose Rytuose šiandien dažnai suvokiama kaip silpnybė ir tik pakeitus mąstymą, kad skirtingų kultūrų ir religijų sugyvenimas yra stiprybės šaltinis, kurį būtina saugoti, religinių mažumų padėtis pagerės.
