Anot analitiko, Ispanijos premjeras Mariano Rajoy, katalonų separatistų, kurie pasirašė nepriklausomybės deklaraciją, bet ją iškart suspendavo, prašantis aiškiai pasakyti, ką jie paskelbė, jau parodė esantis geresnis šios sudėtingos pokerio partijos žaidėjas.
Madrido pusėje – ir visos kitos Europos Sąjungos narės, ir Europos Komisija, tikinanti, kad krizė Katalonijoje yra Ispanijos vidaus reikalas.
Deja, separatizmas Katalonijoje niekur nepasitrauks, jei Ispanija taip ir nepasiūlys regionui modelio, pagal kurį katalonai galės ir norės gyventi.
Tiesa, yra tinkamas, veikiantis priimtino susitarimo pavyzdys. Jo vieta – Italija. Čia šiaurinė Pietų Tirolio provincija, kurioje daugiausia kalbama vokiškai, gyvena iš Romos išsiderėjusi patogiausias įmanomas sąlygas.
Nesiderės dėl atsiskyrimo
Kai C.Puigdemont'as su sąjungininkais pasirašė vieną dokumentą, kurį pavadino nepriklausomybės deklaraciją, ir kitą, kuriuo deklaraciją įšaldė, esą siekdami dialogo su Madridu, M.Rajoy nesutriko.
Ispanijos vyriausybės vadovas pareikalavo paaiškinti: mieli katalonai, ar jūs tikrai paskelbėte nepriklausomybę nuo Ispanijos?
Ispanijos vyriausybės vadovas pareikalavo paaiškinti: mieli katalonai, ar jūs tikrai paskelbėte nepriklausomybę nuo Ispanijos?
C.Puigdemont'o vadovaujamų separatistų ketinimai kol kas migloti. Šiuo atveju, tiesą sakant, daug lengviau nuspėti, kaip Madridas reaguotų į abu galimus atsakymus į šį klausimą ir kaip tuomet rutuliotųsi krizė.
Jei atsakymas būtų „taip, paskelbėme“, M.Rajoy beveik neabejotinai suspenduotų Katalonijos autonomiją, o atsiskyrimo nuo Ispanijos judėjimo lyderiai greičiausiai atsidurtų teisme, galbūt net kalėjime.
O jei atsakymas būtų „ne, nepaskelbėme“, Ispanijos premjerui netgi nereikėtų nieko daryti. Radikalūs kairieji valdančiojoje Katalonijos parlamento koalicijoje iškart nusisuktų nuo C.Puigdemont'o, ir nauji regioniniai rinkimai būtų neišvengiami.
Madridas pateikti atsakymą reikalavo iki šio pirmadienio. Bet nesulaukė – C.Puigdemont'as laiške centrinei vyriausybei taip ir nepatikslino, ar paskelbė Katalonijos nepriklausomybę. Jis pakartojo raginimą vesti dialogą, kuriam nori mažiausiai dviejų mėnesių.
Desperacija? Juk M.Rajoy, dabar greičiausiai pratęsiantis terminą iki ketvirtadienio, pasitiki savimi. Jo pusėje – įstatymai, partnerių Europoje ir didžiųjų Katalonijos verslininkų parama.
Be to, separatistai netgi negali teigti, kad jų pusėje – dauguma regiono gyventojų.
Galima neabejoti, kad spalio 1-osios „referendumas“ dėl nepriklausomybės tikrai nebuvo teisėtas, o praėjusį sekmadienį į mitingą už vienybę Barselonoje susirinko net 350 tūkst. žmonių. C.Puigdemont'ui erdvės vis mažiau.
Ispanijos premjerui nereikia derėtis – jis nenori diskutuoti apie galimą Katalonijos atsiskyrimą, o C.Puigdemont'as yra viešai pasakęs, kad siekia būtent to.
Ir vis dėlto: kalbėtis reikės. Ar yra už nepriklausomybę pasisakanti dauguma, ar jos nėra – išties per daug katalonų nėra patenkinti dabartiniu autonomijos statusu ir politiniais bei ekonominiais ryšiais su Madridu.
Nors M.Rajoy niekada nėra pasiūlęs katalonams tinkamos alternatyvos, opozicinių socialistų lyderis Pedro Sanchezas praėjusios savaitės viduryje pareiškė, kad pagrindinės Ispanijos partijos jau sutarė aptarti galimos konstitucinės reformos.
O L.Beršidskis tiek Madridui, tiek katalonų separatistams ieškant sprendimo siūlo pasižvalgyti po užsienį – po Italijos šiaurę. Jei konkrečiai – Pietų Tirolį.
Lieka 90 proc. surenkamų mokesčių
Ši buvusi Austrijos provincija po Pirmojo pasaulinio karo Italijai atiteko pagal 1919 metų Sen Žermeno sutartį.
Regiono gyventojus, kurie daugiausia kalba vokiškai, iš pradžių bandė asimiliuoti Italijos fašistai.
Tuomet Vokietijos nacių diktatorius Adolfas Hitleris su Benito Mussolini sutarė dėl tų, kurie nori, perkėlimo į Trečiąjį reichą. Tiesa, daugelis pasiliko.
Bet pasilikę išlaikė savo tapatybę. Jau po Antrojo pasaulinio karo Sąjungininkai nutarė palikti Pietų Tirolį Italijai, o Viena su Roma susitarė dėl galybės būsimų normų.
Pavyzdžiui, suderėta, kad provincijoje vokiečių ir italų kalbos turės lygiavertį statusą, kad vietos mokyklose bus mokoma vokiečių kalbos, kad bus galima pasilikti vokiškas pavardes, kad parlamentas ir vykdomoji valdžia turės autonomiją.
Kitaip tariant, pietų tiroliečiams buvo palikta daug išskirtinių teisių. Čia 62 proc. žmonių kalba vokiškai, o itališkai – tik 23 proc.
O ši autonomija ilgainiui išaugo į sudėtingą susitarimą, pagal kurį aiškiai apibrėžtos parlamentinės galios. Pietų Tirolio įstatymai turi pirmenybę kalbant apie žemės ūkį, turizmą, visuomenės sveikatą, socialinę apsaugą, aplinkosaugą.
Provincijos valdžios struktūrose ir viešosiose institucijose (išskyrus policiją ir kariuomenę) personalas privalo atspindėti Pietų Tirolio etnines proporcijas. Teismų posėdžiai rengiami dviem – vokiečių ir italų – kalbomis.
Pietų Tirolyje lieka per 90 proc. regione surenkamų mokesčių, įskaitant pajamų mokestį ir 70 proc. provincijoje sumokėtų pridėtinės vertės mokesčių. Be to, Italijos vyriausybė jau seniai subsidijuoja provinciją.
Provincija rami ir taiki
Toks sandoris tikrai dosnus pietų tiroliečiams. Ir būtent apie tokį susitarimą tarp šios provincijos ir centrinės valdžios Romoje praeityje kalbėta kaip apie galimą pavyzdį Rytų Ukrainai, kurios dalį šiuo metu yra užėmę profesionalių rusų karių remiami prorusiški separatistai.
Tiesa, konfliktą Donbase išspręsti sunku, kadangi jį įplieskė Rusija, be to, per trejus karo metus žuvo tūkstančiai žmonių. Vis dėlto krizė Katalonijoje kitokia ir iš jos įmanoma išvairuoti taikiai.
Jei sprendinys būtų rastas pagal Pietų Tirolio pavyzdį, katalonai greičiausiai nebetektų dviejų didžiausių argumentų dėl nepriklausomybės siekimo.
Ir Pietų Tirolyje yra separatistų. Jie anksčiau yra piktinęsi neteisybe ir toliau tikina, kad šlubuojanti visos Italijos ekonomika stabdo šiaurinio regiono vystymąsi.
Pirma, jie teigia, kad Ispanija negerbia regiono kalbos ir kultūros, antra, jie skundžiasi, kad Madrido iš katalonų susiurbiami mokesčiai finansuoja kitus šalies regionus.
Ir iš tiesų – šiuo metu Katalonijoje lieka tik 50 proc. čia surenkamų pajamų ir pridėtinės vertės mokesčių. Madridas tikrai neleistų regionui pasilikti 90 proc. mokesčių, tačiau nuolaidos įmanomas, nes nestabilumas ilgainiui kainuotų daugiau.
Negalima nepaminėti, kad ir Pietų Tirolyje yra separatistų. Jie anksčiau yra pagrįstai piktinęsi neteisybe ir toliau tikina, kad šlubuojanti visos Italijos ekonomika stabdo šiaurinio regiono vystymąsi. Tačiau ši provincija dabar rami ir taiki.
Ir katalonai, ir centrinė vyriausybė Madride galėtų atidžiau pažvelgti į Pietų Tirolį bei pabandyti susitarti.
