Ankstų rytą Vavelyje, Šv.Leonardo koplyčioje buvo pakelta daugiau kaip 2 t sverianti marmuro plokštė, dengusi medinį generolo Wladyslawo Sikorskio karstą.
Vėliau kartas buvo padėtas ant specialaus katafalko ir išvežtas tyrimams į Krokuvos Teismo medicinos institutą.
Nors daugumai reporterių nebuvo leista prisiartinti, televizija TVN24 parodė generolo karstą.
W.Sikorskis žuvo Gibraltare, kai Didžiosios Britanijos karališkųjų oro pajėgų (RAF) lėktuvas nukrito į jūrą iškart po pakilimo.
Į Britaniją turėjęs skristi lėktuvas buvo be gedimų atskridęs iš Artimųjų Rytų, kur W.Sikorskis inspektavo lenkų pajėgas.
Iš septyniolikos lėktuvu skridusių žmonių išsigelbėjo tik patyręs čekų pilotas, kuris tyrėjams sakė, jog buvo užsikirtusi bombonešio „Liberator“ vairalazdė.
Po kelių dienų RAF apklaustas teismo medicinos ekspertas sakė, jog žuvusieji patyrė „galvos ir kitas daugybines traumas“ ir teigė, jog jie žuvo sudužus lėktuvui.
W.Sikorskis pamynė savo išdidumą ir pradėjo derybas su sovietais dėl šimtų tūkstančių lenkų karo belaisvių perdavimo Lenkijos karinėms pajėgoms.Atlikus tyrimą buvo pripažinta, kad lėktuvas tapo „nevaldomas dėl priežasčių, kurių nustatyti neįmanoma". Šis sprendimas buvo įrašytas oficialaus tyrimo byloje.
W.Sikorskis žuvo tvyrant įtampai tarp generolo vadovaujamos Lenkijos vyriausybės tremtyje ir Sovietų Sąjungos, kuri oficialiai buvo jos sąjungininkės kare prieš nacistinę Vokietiją.
1939 metais Adolfas Hitleris susitarė su Josifu Stalinu užpulti Lenkiją ir pasidalyti jos teritoriją. Ši agresija įžiebė Antrąjį pasaulinį karą.
Po nacių ir sovietų įsiveržimo tų metų rugsėjį, Lenkijos vadovai toliau vadovavo ginkluotam pasipriešinimui. Iš pradžių vyriausybė tremtyje rezidavo Prancūzijoje, o 1940 metais šalį užėmus vokiečiams persikėlė į Britaniją.
Berlyno ir Maskvos paktas žlugo 1941 metais, A.Hitleriui užpuolus Sovietų Sąjungą. W.Sikorskis atsidūrė toje pat barikadų pusėje, kaip ir jo buvęs priešas J.Stalinas.
W.Sikorskis pamynė savo išdidumą ir pradėjo derybas su sovietais dėl šimtų tūkstančių lenkų karo belaisvių perdavimo Lenkijos karinėms pajėgoms.
Tačiau 1943 metų balandį naciai prie Katynės aptiko masines 1939 metais į sovietų nelaisvę pakliuvusių lenkų karių, kurie buvo išžudyti 1940 metais, masines kapavietes.
W.Sikorskis buvo palaidotas Britanijoje lenkų karių kapinėse. Netgi po mirties generolas komunistų valdomoje Lenkijoje buvo laikomas atskalūnu, o jo palaikai į Vavelio kriptą perkelti tik 1993 metais, praėjus ketveriems metams po Varšuvos komunistinio režimo žlugimo.J.Stalinas dėl žudynių apkaltino nacius, tačiau W.Sikorskis pareikalavo, kad Raudonasis Kryžius atliktų tyrimą.
Sovietai apkaltino generolą bendradarbiaujant su A.Hitleriu, nutraukė santykius su Londone įsikūrusia Lenkijos vyriausybe ir pradėjo kurti komunistinę administraciją, kuri turėjo būti paskirta Lenkijoje nugalėjus nacius.
Kompromisų nepripažįstančio W.Sikorskio pozicija sukėlė rūpesčių sąjungininkams. Karą tęsiantiems Londonui ir Vašingtonui geri santykiai su Maskva buvo daug svarbesni negu sovietų pripažinimas kaltais dėl Katynės žudynių.
Žuvus generolui, Lenkijos vyriausybės tremtyje autoritetas sumenko, todėl Londonui ir Vašingtonui 1943 metų lapkritį buvo lengviau susitarti su J.Stalinu. Sąjungininkai pripažino teisėtu sovietų įvykdytą Lenkijai prieš karą priklausiusių teritorijų užgrobimą.
W.Sikorskis buvo palaidotas Britanijoje lenkų karių kapinėse. Netgi po mirties generolas komunistų valdomoje Lenkijoje buvo laikomas atskalūnu, o jo palaikai į Vavelio kriptą perkelti tik 1993 metais, praėjus ketveriems metams po Varšuvos komunistinio režimo žlugimo.
Šis žingsnis dar labiau pakurstė sąmokslo teorijas.
