Padre vadinamas tėvas Serhijus Vilniuje trumpam. Čia jis atvyko ir dėl Lukiškių aikštėje atidarytos parodos „Ukraina. Karas Europoje“, ir dėl paramos, kurios reikia jo organizacijai „Eleos-Ukraine“, padedančiai daugybei karo paliestų žmonių. Kariams, jų šeimoms, iš okupuotų ar šiuo metu puolamų teritorijų perkeliamiems ukrainiečiams, seksualinį smurtą patyrusioms moterims.
Vis dėlto paklaustas, kokios paramos šiuo metu labiausiai reikia Ukrainai – karinės ar humanitarinės, tėvas Serhijus nesudvejoja, kad karinės. Nes esą, kai kariai bus aprūpinti, civiliais rūpintis ir nereikės, jie bus saugūs.
Karas jau vyko
– Pasaulis kartoja, kad karas Ukrainoje prasidėjo šių metų vasario 24 dieną. Bet tuomet kas vyko pastaruosius aštuonerius metus Donbase? Ar įvykius ten galima laikyti tam tikra prasme pasiruošimu tam, kas dabar vyksta kur kas didesniu mastu Ukrainoje?
– Ne. Tai buvo toks pats karas, tiesiog žmonės Europoje užsimerkdavo.
Galiu pateikti tokį pavyzdį: įsivaizduokite Vilnių. Vienoje iš gatvių stovi namas, į jį ateina kažkokie žmonės, chuliganai ir pradeda penkias šeimas prievartauti, plėšti, žudyti. Gyvenantys kaimynystėje kalbasi, kad kažkas tame name vyksta, reikia iškviesti policiją, gal čia koks kaimynų konfliktas. O dar atsiranda kaimynų, kurie patvirtina, kad va, jie mus vertė šiukšles išnešti, vertė teisingai šitame name gyventi, elektros energiją taupyti. Prasideda kažkokie svarstymai, niekas nebekreipia dėmesio.
Kai visa tai nelietė daugumos, nelietė europiečių, nebuvo kažkokios grėsmės, niekas į tai nekreipė dėmesio.
Po kažkurio laiko chuliganai šturmuoja visą namą, o tada – ir gatvę. Visas miestas stebi ir sako – čia toks ch****as rajonas, kaip koks getas. Tegu patys aiškinasi, nekreipsime dėmesio.
Bet kai ten toje gatvėje visus nužudo, tie chuliganai sako – o gal visą miestą šturmuokime? Kai tai palietė visus, visi suklūsta.
Taip ir čia. Kai visa tai nelietė daugumos, nelietė europiečių, nebuvo kažkokios grėsmės, niekas į tai nekreipė dėmesio.
– O pačioje Ukrainoje nebuvo irgi panašiai – dalis žmonių tiesiog stengėsi pamiršti, kad karas tebevyksta?
– Visoje Ukrainoje žmonės žinojo, kas vyksta, bet dalis psichologiškai atsiribojo. O be to – kai pasaulio visuomenė sako, kad pas jus viskas gerai, tai ir Ukrainoje taip pat galvojama. Kai prezidento, daugybės deputatų, kitų retorika tokia. Visa tai kalba apie atsakomybę, nes viso to galima buvo neleisti, jeigu pasaulio visuomenė įsitrauktų taip, kaip įsitraukė dabar, viso to nebūtų.
Todėl man kaip kunigui, kaip karo kapelionui, tiesiog kaip žmogui atrodo, kad kiekvienas Europos politikas šiandien atsakingas už nužudytų vaikų, išprievartautų moterų likimus. Jų tūkstančiai.
Tie politikai sakė, kad tai praeis. Bet jeigu mes XXI amžiuje kalbame apie laisvą Europą, apie žmogaus teisių apsaugą, tai jos buvo pažeidžiamos aštuonerius metus.
Man kaip kunigui, tiesiog kaip žmogui atrodo, kad kiekvienas Europos politikas atsakingas už nužudytų vaikų, išprievartautų moterų likimus. Jų tūkstančiai.
Aštuonerius metus Donbase prievartavo žmones. Pusantro milijono persikėlėlių vien Ukrainos viduje buvo 2014-2015 metais, gal net iki dviejų milijonų. Koks tai kiekis? Iš Sirijos emigrantų buvo pusė milijono ir visa Europa dejavo. O mes priėmėme du milijonus savų.
Su manimi į Vilnių atvažiavo mergina iš Donecko, kuri namus ten prarado 2014 metais, dabar jos namai Novgorodske vėl okupuoti, ji ir iš Kyjivo bėga. Jauna mergina, o tokia jau jos patirtis. Ji laikosi tik vaistų dėka, nes Ukrainoje praktiškai nėra profesionalios psichoterapinės pagalbos, visa tauta traumuota. Ir ji verkdama sako – mes, ukrainietės, esame nuolatiniame pavojuje, kad mus išprievartaus, nužudys.
Važiavome per Ukrainos ir Lenkijos sieną, ten moterys su vaikais eina – tos moterys praranda sveikatą. Vyrai kare, jos ieško darbo, stengiasi išgyventi. Tai juk toks stresas, įsivaizduokite, kad jums reikia susirinkti tiek daiktų, kiek panešti galite, ir tai padaryti antrą kartą gyvenime. Iki tol gyvenote nuomojamame bute ir svajojote, kad galbūt vėl įsigysite namus, o čia prireikia vėl bėgti.
Europa užmerkdavo akis į tai, mūsų Vyriausybė irgi. Mes pastaruosius kelerius metus kelius tiesėme, kuriais dabar maskoliai atvažiavo iki Kyjivo, gerais keliais... Dabar tuos kelius sudaužė. Geriau reikėjo kariuomenę ginkluoti.
Tačiau vėlgi – kodėl Ukrainos Vyriausybė taip darė? Juk mums daugybė Europos politikų sakė, kad reikia siekti taikos, derėtis, ginkluotis nereikia, nieko tokio nereikia. O geriausia būtų, jeigu mes pasiduotume, visi būtų laimingi, štai vokiečiai būtų laimingi. Juk niekas ar bent dauguma netikėjo, kad ukrainiečiai priešinsis.
Ir ji verkdama sako – mes, ukrainietės, esame nuolatiniame pavojuje, kad mus išprievartaus, nužudys.
Prieš karui paaštrėjant, prasidedant plataus masto operacijai vasario 24 dieną, Kyjive gyveno 25 tūkst. veteranų. Tai žmonės, praėję karą, labai motyvuoti, daugelis jų su savo asmeniniais ginklais, kad ir medžiokliniais bei pananašiai, kurie moka daryti savadarbes bombas, granatas, Molotovo kokteilius.
Ką reiškia tie 25 tūkst.? Tai penkios kovinės brigados. Jeigu į Kyjivą ateitų pusė milijono rusų karių, tai šitie daliniai juos tiesiog sunaikintų. Čia jau karinė logika.
Todėl, kai manęs klausė, ar V.Putinas puls Kyjivą, visada sakiau, kad tikrai ne – reikia būti visišku idiotu ir kvailiu eiti į miestą, kur savigyna tokia motyvuota ir pasiruošusi. O juk tie veteranai dar turi vaikų, kaimynų, draugų, savanorių. Tad aš skaičiavau, kad Kyjive apie 300 tūkst., gal net iki pusės milijono kartu su policija, kitomis struktūromis, buvo pasiruošę gintis. Tad reikėtų Kyjivą tiesiog išdeginti, jeigu nori jį užimti.
– Bet Rusijos kariuomenė vis tiek ėjo.
– Jie atėjo tik iki Pušča Vadyca. Aš lietuvių žurnalistą ten atvežiau antrą dieną. Jie savo lavonų negalėjo pasiimti, ten, kur ta garsioji kolona buvo, tai atvažiavę pamatėme besimėtančias nutrauktas rankas, kojas, batus. Jie net nespėjo susirinkti, tiesiog ėjo ir žuvo. Ir su jais kovojo ne profesionalioji kariuomenė, o teritorinė gynyba ir veteranai.
Mes juk laukėme jų. Vienas pažįstamas skambina ir sako – jie juk tiesiog eilėse stovi, kad mes juos žudytume.
Laukė didelio Donbaso puolimo
– Esu kalbėjusi su įvairiais į Lietuvą atvykusiais ukrainiečiais ir visi jie kartojo tą patį – taip, mes matėme ženklus, savotiškus įspėjimus, kad karas bus, bet tarsi netikėjo tuo. O kaip jūs? Kas jums buvo toji vasario 24-oji?
– Mes visi laukėme, kad bus didelis Donbaso puolimas. Kad Kyjivo tikrai nepuls, kad nepradės didžiulio visos šalies puolimo. Aš net netikėjau, kad jie eis į Chersoną.
Aš iš vasario 23-osios į 24-ą buvau Donbase, sėdėjome vadavietėje ir ekranuose stebėjome oro antpuolį. Mes galvojome, kad jie skrenda mūsų link. Bet tada pamatėme sprogimus, o jie – už mūsų.
Mes visi laukėme, kad bus didelis Donbaso puolimas. Kad Kyjivo tikrai nepuls, kad nepradės didžiulio visos šalies puolimo. Aš net netikėjau, kad eis į Chersoną.
Aš vadui ir sakau, kad važiuosiu į savo batalioną. Jis man uždraudė, nurodė važiuoti pas medikus. Nuvažiavau pas juos, tai jau buvo 4.30 val., ten papusryčiavau. Penktą valandą ryte nuvažiavau į savo batalioną, nepaklausęs nurodymo, o kol ten gėriau arbatą, prasidėjo puolimas. Mums visiems buvo šokas.
Kol gėrėme arbatą, mus apsupo. Aš buvau žadėjęs paimti šunis iš vaikinų, juk ruošėmės visam tam, o tie šunys kare kaip vaikai, kai negali kovoti, nes vaikai šalia. Pažadėjau juos išvežti. Prasidėjo apšaudymai, bet aš rinkau tuos šunis.
Prasidėjo chaosas, nes mes iš tiesų nesitikėjome. Man žvalgybininkai sako – per Charkivą Kyjivo link važiuoti negalima, Chersone tankai. Man tai buvo kaip kokia pasaka. Ir tik apie pietus mes išlyginome frontą. Pirmas keturias valandas tai buvo ne tai kad panika, bet maždaug „ką jūs darote, to būti negali“.
Iki Kyjivo važiavau gal dešimt valandų, atvažiavau jau vėlyvą vakarą. Skambinu ir klausiu, kaip įvažiuoti į miestą, nes prie Hostomelio vyksta kovos. Ir niekas nežino – skambinu policijai, ministro patarėjui, sausumos pajėgų štabui, niekas nežino, kokie keliai atviri.
Kyjive surinkau šeimą, važiuojame su tais šunimis į kitą miestą, o teritorinė gynyba, kadangi aš su uniforma, nežino – aš rusas, ukrainietis, gal diversantas. Juk buvo net atvejis, kai savi nušovė savanorį, tokie buvo nesuderinti veiksmai.
Visi kaimai stojo gintis. Paskui vežiau šeimą į Ivano Frankivsko sritį, važiuoti ten reikia tris valandas, o aš važiavau 12. Kiekviename poste sustoji, mano visi dokumentai tvarkingi, bet manęs, kadangi su uniforma, klausia – kur mano ginklas? Aš juk kunigas! Paskui paėmiau ginklą, tada klausia – kodėl kunigas su ginklu?
Pirmas keturias valandas tai buvo ne tai kad panika, bet maždaug „ką jūs darote, to būti negali“.
Visi užnugaryje žmonės buvo taip įsibaiminę... Gal tik po savaitės žmonės nusiramino, nes jie užtverdavo kelius, kuriais gabenta parama, vyko savanoriai, tad formavosi spūstys. Kiekvienas kaimas įsirengė patikros postus, kasė apkasus. Žinoma, jeigu prasidėtų rimtesni kariniai veiksmai, tie žmonės išsibėgiotų, juk jie apsiginklavę nebent vienu kitu medžiokliniu šautuvu ir lazdomis.
– Kokios dabar nuotaikos Ukrainos visuomenėje?
– Kai tik nustoja šaudyti ir pasidaro tyliau, inertiškoji visuomenės dalis, ch***vi žmonės grįžta ir bando prisitaikyti. Kažkas iš to darosi karjerą, kažkas uždirba pinigus. Tarkim, dabar stovi Lenkijos su Ukraina pasienyje kilometrinės lengvųjų automobilių eilės, kadangi galima be muito tas mašinas atsivaryti. Tad daugelis važiuoja, uždirbinėja atveždami automobilius.
Aš iš pradžių galvojau, kad reikia įsižeisti ant tų žmonių, bet paskui pagalvojau – juk jeigu žmogus netikėtų mūsų pergale, negabentų tų mašinų. Vadinasi, šitie žmonės, šitie barygos tiki, kad mes laimėsime, kas irgi gerai.
– Vadinasi, karas karu, o „verslas“ nesustoja?
– Taip. Daug kas uždirba. Aš sutinku, kad uždirbtų, gal tik ne per daugiausiai.
Kai kurie žmonės tiek pasiaukojantys, kad praranda viską. Tad turime du kraštutinumus. Taip visada būna karo metu.
Aš po Lietuvą nesu tiek daug keliavęs, bet daug važinėjau po Lenkiją – ten daugybė namų, bažnyčių statyta karo metu, vokiečių okupacijos laikais. Žmonėms reikia kažką daryti.
Tai ir psichologiniai dalykai – žmonės nori išgyventi ir kažkuo užsiimti, nes nuolat panikuoti ir nieko neveikti irgi neteisinga.
Jeigu žmogus netikėtų mūsų pergale, negabentų tų mašinų. Vadinasi, šitie žmonės, šitie barygos tiki, kad mes laimėsime, kas irgi gerai.
– Dažnai sakoma, kad savanoriai Ukrainoje yra lyg antroji kariuomenė, ar tai nesikeičia? Savanorystė išlieka svarbi ir aktuali?
– Kai Rusijos kariuomenė ateidavo į kokį kaimą, kurio žmonės iš karto imdavo bruzdėti, rinktis į protesto mitingus ir t.t., jie klausdavo – kas čia vadas? Jie nesuprato, kad žmonės tiesiog gali patys organizuotis ir kažką daryti. Čia kaip skruzdėlyne, savotiška tvarka tikrai yra.
Ukrainoje juokaujame: yra karinės pajėgos, bet yra ir medikų pajėgos, ir apsikabinimų pajėgos, ir šypsenų pajėgos, ir piešiančiųjų pajėgos, čia vaikai piešinius piešia. Visa tai Ukrainos pajėgos.
Net yra tokia grupė „Telegram“, skirta kariškiams, kur moterys nufotografuoja savo krūtinę ir siunčia kaip palaikymo žinutę kariams (juokiasi).
– O kaip pasikeitė „Eleos-Ukraine“ veikla? Jūsų paties darbas?
– Nepasikeitė. Mums tiesiog darbo daugiau. Aš vadovauju socialinei Ukrainos stačiatikių cerkvės tarnybai, tai tarsi „Caritas“ Lietuvoje. Mūsų biudžetai išaugo ir mes kai kuriuos projektus nukreipėme kita linkme, kad padėtume karo paliestiems.
Dabar turime kelis pagrindinius projektus – centrai nuo seksualinės prievartos nukentėjusioms moterims, tarp jų gali pasitaikyti ir ukrainiečių išprievartautų moterų, tačiau kol kas tai tik Rusijos karių aukos. Pagal statistiką, jų yra apie 4 tūkst. prieš savaitę. Aš manau, kad jų kur kas daugiau.
Labai daug nužudytų moterų tiesiog negalėjo kreiptis. Štai Bučoje 80 proc. nužudytų moterų ir jaunų berniukų buvo išprievartauti, sumušti ir tada nušauti, tai net ir vaikai.
Mūsų organizacijoje dirba keturi ekipažai Dnipre, kurie išveža žmones, ir trys ekipažai okupuotose teritorijose su ten gyvenančiais žmonėmis. Turime penkis centrus Vakarų Ukrainoje, kur galima gyventi. Kai baigsis karas, tai bus namai moterims, nukentėjusioms nuo smurto namuose. Priimti galiu 200 žmonių, tai nėra daug, tačiau sąlygos ten labai geros, naminės, gyventi galima tiek, kiek reikia.
Taip pat turime projektų, kurie nesustojo ir per karą – susiję su AIDS ir lytiškai plintančiomis ligomis, visuomenės sveikata ir t.t.
Ir žinoma – labai daug humanitarinių projektų. Štai dabar gavau iš Vokietijos 200 tūkst. eurų maisto daviniams tiems žmonėms, kurie atsidūrė už skurdo ribos. Dabar išdalinome už 1,8 mln. grivinų vaistinėlių, kuriose buvo sukomplektuoti vaistai širdžiai, raminamieji, tepalas sąnariams, vitaminai, maisto papildai ir t.t., ir pan. Vienas toks komplektas kainuoja 60 eurų, važiuojame per kaimus ir dalijame močiutėms, pensininkams.
– Kokios pagalbos dabar Ukrainai reikia labiausiai – karinės ar vis dėlto humanitarinės?
– Aš noriu pasakyti, kad kol vyksta kariniai veiksmai, pagrindinė pagalba turi būti karinė. Jeigu padedame kariškiams, jiems nieko netrūksta, civiliams nereikia pagalbos, jie bus saugūs. Bet kalbant apie karines pajėgas, tai labiausiai reikia aviacijos, tolimojo nuotolio ginklų, taip pat saugos priemonės kariams – šarvuotos liemenės, dronai, naktinio matymo optika. Toliau – medicininė pagalba sužeistiesiems ir jų psichologinė reabilitacija. Transportas, kurio nuolat trūksta.
Kelnaičių ir kojinių mes turime daugiau negu reikia.
Civiliams reikia maisto produktų ir paprastų vaistų, bet nedideliais kiekiais. Kai kur vaistinėse nėra jodo, vaistų, nes tiekimas nutrūkęs.
Kelnaičių ir kojinių mes turime daugiau negu reikia.
Dar degalai, generatoriai. Dabar jau šilta, tad praverstų paprasčiausi miegmaišiai. Statybinės medžiagos.
Kaip ir viskas. Tačiau noriu pabrėžti, kad nematau tikslo vežti, tarkim, iš Vokietijos vilkikais paramą maisto produktais, nes jeigu paskaičiuosime maisto produktų kainas eurais, pervežimo išlaidas, tai išeina labai brangūs produktai. Suprantu, kad žmonėms norisi parodyti, jog štai jie surinko tuos maisto produktus, tačiau geriau surinkti pinigų ir tada atvažiavęs savanoris iš Lietuvos, Lenkijos ar Vokietijos į Ukrainą nupirks ten ukrainietiškus produktus, kurių dar yra sandėliuose, pas ūkininkus. Taip ir ekonomiką palaikys, leis išlaikyti darbo vietas, skatins vietinius dirbti.
Reikia, kad ukrainiečiai patys tuos maisto paketus ruoštų, krautų, vežtų, dalintų. Tuomet tai kitaip veikia.
Aš už tai, kad tarptautinės organizacijos pirktų reikalingus produktus pačioje Ukrainoje. Žinoma, kai ką reikia atvežti skubiai, tačiau vis dar absoliuti dauguma reikalingų dalykų gaminami vietoje.
– Kaip jums atrodo, ar Europa ir visas pasaulis pagaliau jau suprato, kas yra Vladimiras Putinas ir jo Rusija?
– Ne. Ne...
Juk jau daugiau nei du mėnesius vyksta plataus masto kariniai veiksmai. Moterys pas mus gimdo metro.
O juk esame šalis, kuri nieko nepuolė. Manęs vienas žurnalistas yra klausęs – jūs kunigas, negi laiminate einančius žudyti? Mes laiminame einančius ginti.
Aš to žurnalisto paklausčiau, kaip jis elgtųsi, jeigu jo akyse jo vaikus, jį patį, jo artimuosius, mylimus žmones ne tiesiog žudytų, bet tyčiodamiesi ir kankindami.
Taip elgiamasi koncentracijos stovyklose, kaip jie elgiasi. Kai apšaudo taikių gyventojų namus, ukrainiečių nelaiko žmonėmis. Aš manau, kad šiuo metu pasaulio visuomenė turėtų visiškai blokuoti Rusiją, nes silpna reakcija gimdo precedentus pažeisti visas žmogaus teises, už kurias kovoja pasaulis. Tai tiesiog dulkės. Su jais negalima tartis, sankcijos turėtų būti pačios griežčiausios.
Matyt, reikia sunaikinti Ukrainą galutinai. O tada visi sakys – na štai, pagaliau, gana to visko. Man toks jausmas.
Juk niekas nesiderėjo su Osama bin Ladenu, „Al-Qaeda“, jie juk teroristai, persona non grata. O kodėl iki šiol Lenkijoje veikia Rusijos Federacijos ambasada? Arba Lietuvoje? O jeigu žmonės iš Lietuvos, Lenkijos savanoriškai nesuvažiuotų ir neblokuotų kelių Vokietijoje, ar ir toliau vilkikai važiuotų? Prekyba vyktų?
– Tad ko reikėtų, kad pagaliau pasaulis suprastų, kas iš tiesų vyksta?
– Matyt, reikia sunaikinti Ukrainą galutinai. O tada visi sakys – na štai, pagaliau, gana to visko. Man toks jausmas.
Juk žmonės greitai viską pamiršta. Štai ir tuos išvažiavusius ukrainiečius tuoj visi pamirš. Kas dabar prisimena sirus?
Norintys paremti „Eleos-Ukraine“, visą informaciją, kaip tai padaryti, ras čia.
