Ta grėsmė, ar bent jau mintis, kad Rytų ir Vakarų Vokietija gali būti visiškai sunaikinta, nesitraukė iki pat Šaltojo karo pabaigos ir Sovietų Sąjungos žlugimo. Apie tai buvęs Vokietijos ministras rašo portale project-syndicate.org.
Pasibaigus Šaltajam karui ir subyrėjus Sovietų Sąjungai, rizika, kad branduoliniais ginklais apsišarvavusios supervalstybės ryšis Armagedono mūšiui, gerokai sumažėjo, nors visiškai neišnyko. Šiandien didesnį nerimą kelia tai, kad vis daugiau mažesnės galios valstybių, kurioms būdingi nestabilūs ar diktatoriški režimai, siekia valdyti branduolinį ginklą. Tapdami branduoliniais, tokie režimai užsitikrina savo pačių išlikimą, gali lengviau plėtoti savo vietos ar regionų geopolitinius interesus ir net įgyja galios siekti ekspansionistinių tikslų, teigia straipsnio autorius.
Taisyklės keičiasi
Šioje naujai susiformavusioje aplinkoje nebeegzistuoja „atgrasomasis racionalumas“, kurio Šaltojo karo laikotarpiu laikėsi Jungtinės Valstijos ir Sovietų Sąjunga. Dabar, jei branduolinis ginklavimasis tęsis toliau, slenkstis, kurį peržengus jis galėtų būti panaudotas, greičiausiai gerokai pažemės.
Matant, kas šiomis dienomis vyksta Šiaurės Korėjoje, galima daryti prielaidą, kad Rytų Azijos arba Persijos įlankos branduolinis apsiginklavimas sukeltų tiesioginę grėsmę pasaulio taikai, rašo J.Fischeris. Jis siūlo prisiminti visai neseną žodinę konfrontaciją tarp Šiaurės Korėjos diktatoriaus Kim Jong Uno ir JAV prezidento Donaldo Trumpo ir pastarojo pažadą į bet kokias tolesnes provokacijas atsakyti „ugnimi ir įniršiu“. Akivaizdu, kad atgrasomuoju racionalumu, kurio būtų galima tikėtis iš paskutinės likusios supervalstybės lyderio, D.Trumpas nesivadovauja. Užuot išlikęs racionalus, jis duoda valią emocijoms.
Žinoma, krizę Korėjos pusiasalyje sukėlė ne D.Trumpas. Žaizda čia pūliuoja jau seniai. Pagrindinė priežastis – Šiaurės Korėjos užsispyrimas bet kokia kaina tapti branduoline valstybe ir būtent taip užsitikrinti saugumą. Maža to, režimas plėtoja tarpžemynines balistines raketas, kurios branduolinę galvutę galėtų nunešti iki pat JAV Vakarų pakrantės regiono ar dar toliau. Tai būtų didžiausias saugumo išbandymas bet kuriai JAV administracijai.
J.Fischerio įsitikinimu, jokio gero būdo reaguoti į Šiaurės Korėjos keliamą grėsmę apskritai nėra. Pavyzdžiui, JAV vedamas prevencinis karas Korėjos pusiasalyje galėtų nulemti tiesioginę konfrontaciją su Kinija ir Pietų Korėjos sunaikinimą; jo padariniai Japonijai taip pat būtų sunkiai įsivaizduojami. O kadangi Kinijos, Pietų Korėjos ir Japonijos trikampis tapo naujuoju XXI amžiaus pasaulinės ekonomikos galios centru, ekonominių padarinių nepavyktų išvengti nė vienai šaliai. Vis dėlto, net jei JAV ir toliau gvildentų mintį apie galimą karą, Amerikos kariuomenės lyderiai žino, kad karinės galios panaudojimas, atsižvelgiant į neleistinai dideles tokio žingsnio sąnaudas ir riziką, nebūtų tinkamiausia išeitis.
Kai Šiaurės Korėja įgis branduolinės valstybės statusą, Amerikos saugumo garantija nebebus tokia tvirta, teigia autorius. Branduoliniais ginklais ir priemonėmis juos panaudoti apsirūpinusi Šiaurės Korėja dar labiau padidintų spaudimą Pietų Korėjai ir Japonijai išplėtoti savo pačių branduolinį potencialą, o taip pasielgti joms nekiltų jokių sunkumų. Tačiau tai būtų mažiausia, ko galėtų norėti Kinija.
Trūksta šaltos ir kantrios diplomatijos
J.Fischerio nuomone, dabartinė padėtis Azijoje pasižymi XX amžiaus branduoliniais ir XIX amžiaus valdymo dinamikos ypatumais. Gali paaiškėti, kad tai – labai degus kokteilis. Lyg to būtų negana, vis nestabilesnė darosi tarptautinė sistema: politinės struktūros, institucijos ir sąjungos visame pasaulyje sulaukia vis daugiau kritikos ir kelia vis didesnių abejonių.
Nemažai priklausys nuo to, kas laukia Amerikos prezidentaujant prieštaringajam D.Trumpui. Tai, kad vyksta tyrimas dėl galimų jo rinkimų kampanijos sąsajų su Rusija, ir tai, kad jam taip ir nepavyko atšaukti Baracko Obamos inicijuotos sveikatos apsaugos sistemos reformos, vadinamos „Obamacare“, byloja apie JAV administracijos negebėjimą dirbti stabiliai ir veiksmingai. O tokie jos darbotvarkės punktai kaip mokesčių mažinimas, sienos su Meksika statyba ar pakartotinės derybos dėl Šiaurės Amerikos laisvosios prekybos susitarimo – jau nekalbant apie D. Trumpo emocinius protrūkius – tik kaitina Amerikos radikaliąją dešinę.
Nestabilumas JAV viduje, J.Fischerio įsitikinimu, turėtų kelti visuotinį susirūpinimą. Jei nebegalėsime pasikliauti Amerika, kaip šalimi, gebančia užtikrinti pasaulinę taiką ir stabilumą, nebegalėsime pasikliauti niekuo. Būsime ištikti lyderystės vakuumo, o tai jokioje situacijoje negali būti pavojingiau nei branduolinio ginklavimosi akivaizdoje.
Dar viena branduolinė grėsmė iškils ateinantį rudenį. Jeigu JAV Kongresas įves naujas sankcijas Iranui, branduolinis susitarimas tarp šios šalies ir „P5+1“ (penkių nuolatinių Jungtinių Tautų Saugumo Tarybos narių ir Vokietijos) gali žlugti. Praėjusią savaitę Irano prezidentas Hassanas Rouhani viešai pareiškė, kad, atsakydamas į naujų sankcijų įvedimą, Iranas gali susitarimą nutraukti „per kelias valandas“.
Atsižvelgiant į kritinę padėtį Šiaurės Korėjoje, būtų daugiau nei neatsakinga Artimuosiuose Rytuose išprovokuoti branduolinę krizę, gal net karą, kai to galima nesunkiai išvengti. JAV sugrįžimas prie režimo keitimo strategijos Irane, ko gero, reikštų užprogramuotą nesėkmę, nes toks žingsnis tik pakurstytų šalies griežto kurso politikos šalininkus.
Visa tai vyktų regione, kuris jau ir taip nualintas krizių ir karų. O kadangi Rusija, Kinija ir europiečiai ir toliau laikytųsi branduolinio susitarimo, Amerika galiausiai liktų viena ir susigadintų santykius net ir su artimiausiomis sąjungininkėmis.
J.Fischerio įsitikinimu, į šios dienos branduolines grėsmes reikėtų reaguoti tuo, kas visiškai priešinga „ugniai ir įniršiui“. Tai, ko reikia, jo nuomone, yra šaltas protas, racionalumas ir kantri diplomatija, kuri nebūtų grindžiama pavojų ir baimę keliančiais grasinimais jėga. Jei paskutinė likusi supervalstybė šių vertybių išsižadės, pasauliui – mums visiems – teks susidurti su pasekmėmis.
