Praėjusį birželį Vokietijos parlamentas priėmė įstatymą, pagal kurio nuostatas tokioms populiarioms svetainėms kaip „Facebook“ ar „Youtube“ galės būti skiriamos iki 50 mln. eurų siekiančios baudos, jei per 24 valandas jos nesugebės pašalinti „akivaizdžiai neteisėto“ turinio, kaip antai raginimų imtis smurto ar neapykantą kurstančios kalbos. Kovodamas su melagingos informacijos plitimu, panašių teisėkūros priemonių kitais metais skelbia imsiąsis ir Singapūras.
Praėjusią liepą JAV Kongresas pritarė, kad Rusijai būtų taikomos plataus masto sankcijos – iš dalies dėl įtarimų, kad Rusija galėjo finansiškai remti dezinformavimo kampanijas, taip siekdama paveikti JAV rinkimų rezultatus. Pastarosiomis savaitėmis, gavus neginčijamų įrodymų, kad su Rusija siejami subjektai JAV prezidento rinkimų kampanijos metu mokėjo už politinę reklamą, dialogas tarp JAV Kongreso ir „Facebook“, „Twitter“ bei „Google“ suintensyvėjo.
Analitikės teigimu, tokie veiksmai – būtini, jei norima pagaliau sugriauti šį užburtą dezinformacijos sklaidos ir politinės poliarizacijos ratą, neleidžiantį demokratijai visavertiškai funkcionuoti. Nors visos šios intervencijos nukreiptos į skaitmenines platformas, jų iniciatoriai neatsižvelgia mažiausiai į šešis aspektus, kurie šiandienę dezinformaciją ir propagandą skiria nuo vakarykštės.
Pirmiausia, pasak K.Born, paminėtina informacijos rengimo ir platinimo šaltinių demokratizacija. Kaip neseniai pažymėjo buvęs JAV gynybos departamento Pažangiųjų gynybos tyrimų projektų agentūros (DARPA) darbuotojas Randas Waltzmanas, bet kuris individas ar grupė dabar turi galimybę internetu komunikuoti su daugybe žmonių – ir taip daryti jiems poveikį. Viena vertus, tai yra gerai, tačiau, kita vertus, tai kelia ir labai rimtą riziką, pradedant nusižengimais žurnalistų profesinės etikos standartams, kurių paprastai laikomasi visose įsitvirtinusiose žiniasklaidos organizacijose. Nesant tradicinių institucinių žiniasklaidos sargų, galinčių atsijoti tinkamą turinį nuo netinkamo, politinis diskursas nebėra nebeatsiejamas nuo bendrojo faktų rinkinio, teigia analitikė.
Antrasis skaitmeninės informacijos amžiaus ypatumas – ir tiesioginis demokratizacijos proceso šalutinis produktas – tai informacijos socializacija. Užuot gavę informaciją tiesiogiai iš institucinių turinio „atsijotojų“, kurie, nors ir ne visada sėkmingai, bet visada sąžiningai stengiasi užtikrinti, kad būtų paisoma žurnalistikos standartų, šiandien naują informaciją dažniausiai sužinome ja dalydamiesi.
Koks turinys mus pasieks tokiais informacijos sklaidos tinklais, gali nulemti ne jos tikslumas ir aktualumas, o tokie veiksniai kaip paspaudimų skaičius ar mūsų draugų domėjimasis atitinkama žinia. Maža to, gaunant per draugų tinklus perfiltruotą informaciją, kyla grėsmė atsidurti vadinamajame informaciniame šulinyje, kuriame asmeninėms žmogaus nuostatoms kyla grėsmė gerokai paaštrėti. Tai taip pat reiškia, kad žmonės, užuot vartoję informaciją saikingai, neria į politinės polemikos ir debatų jūrą, kurioje apstu ir kraštutinumų, ir pramanų. Rizika, kad nemaža dalis visuomenės bus suklaidinta ir galų gale poliarizuosis, tokiomis aplinkybėmis gerokai padidėja, teigia K.Born.
Trečiasis šiandienos informacinio peizažo elementas – informacijos atomizacija. Tai pavienių naujienų atskilimas nuo branduolio arba, kitaip tariant, pirminio šaltinio. Anksčiau skaitytojams buvo visiškai aišku, kuriais šaltiniais neverta pasitikėti, o kuriais – verta. Bulvariniu skaitalu laikyti, pavyzdžiui, spalvingi, sensacingomis antraštėmis mirgantys leidiniai, o objektyvių naujienų ieškota brandžiuose vietos ar tarptautiniuose laikraščiuose. Dabar situacija kitokia – straipsnis iš „The New York Times“, kuriuo pasidalija draugas ar šeimos narys, iš pažiūros gali nedaug kuo skirtis nuo konspiracijos teorijas narpliojančio tinklaraštininko įrašo. Amerikos spaudos instituto neseniai atlikto tyrimo duomenimis, skaitytojui dabar svarbiau ne pirminis straipsnio šaltinis, o tai, kas iš jo rato konkrečia nuoroda pasidalijo.
Ketvirtas dalykas, į kurį derėtų atkreipti dėmesį kovojant su dezinformacijos plitimu, yra dažnas informacijos rengėjo ir platintojo anonimiškumas. Internetinės naujienos dažnai neturi ne tik šaltinio, bet ir autoriaus. Taip užglaistomi galimi interesų konfliktai, sudaromos sąlygos valstybės subjektams, besikišantiems į užsienio informacinę erdvę, įtikinamai neigti savo dalyvavimą ir sukuriama palanki terpė botų invazijai.
Remiantis 2015 m. atliktu tyrimu, botai generuoja apie 50 proc. viso internetinių duomenų srauto: 50 mln. „Twitter“ ir 137 mln. „Facebook“ vartotojų pasižymi elgsena, kuri nėra būdinga žmogui. Kaip teigia analitikė, egzistuoja ir „gerieji“ botai, pavyzdžiui, tokie, kurie vartotojams teikia tam tikras paslaugas ar siūlo orų prognozės atnaujinimus. Tačiau yra daugybė „blogųjų“ botų – jie informacinėje erdvėje pasitelkiami tam, kad propaguotų kraštutinius požiūrius ir skleistų tiesos neatitinkančią informaciją. Bėda ta, kad visa tai pateikiama kaip skaitytojų mėgstamas ir visuotinai priimtinas turinys.
Penkta, šiandienė informacinė aplinka – suasmeninta. Kitaip negu kolegos iš spaudos, radijo ar televizijos, internetinio turinio kūrėjai turi galimybę atlikti A/B testus ir atitinkamai realiuoju laiku reguliuoti, koks turinys pasieks skaitytoją.
Neseniai skelbta, kad naudodamosi tokiomis priemonėmis, kaip įvairūs botai, vadinamoji neskelbiama arba nematoma „Facebook“ reklama (angl. dark posts), A/B testavimas bei melagingų naujienų tinklai, ir pasitelkdamos automatizuotą emocinį manipuliavimą tokios įmonės, kaip, pavyzdžiui, „Cambridge Analytica“, gali sukurti personalizuotą, tikslingai pritaikytą ir itin įtraukią propagandą. Kaip nurodo K.Born, vykdant Donaldo Trumpo rinkimų kampaniją, kasdien buvo vertinamos reakcijos maždaug į 40–50 tūkst. reklamos versijų; paskui pagal tai reklama buvo atitinkamai koreguojama ir nukreipiama.
Pagaliau paskutinis šios dienos informacinės ekosistemos ypatumas, skiriantis ją nuo vakarykštės, kaip yra nurodęs Stanfordo universiteto (JAV) profesorius Nate`as Persily, yra suverenumas. Priešingai negu televizija, spauda ar radijas, socialinės žiniasklaidos platformos, tokios kaip „Facebook“ ar „Twitter“, yra pagrįstos savireguliacija, tačiau šią funkciją atlieka nekaip. Nepaisant pastarosiomis savaitėmis tvyrančios įtampos dėl politinės reklamos JAV prezidento rinkimų kampanijos metu, nė viena iš šių platformų iki šiol nesikreipė į aukščiausio lygio ekspertus, vietoj to problemą bandydamos spręsti savomis išgalėmis. Ir apskritai – tik įpusėjus rugsėjui „Facebook“ sutiko atskleisti informaciją, susijusią su politinės reklamos kampanijomis, tačiau vis dar nesutinka pateikti duomenų, siejamų su kitomis dezinformavimo formomis.
Būtent dėl duomenų trūkumo neįmanoma veiksmingai kovoti su dezinformacijos ir propagandos sklaida, jau nekalbant apie dėl to kylančią politinę poliarizaciją ir visuomenės susiskaidymą. Didžiausia atsakomybė šioje situacijoje tenka visų pirma „Facebook“, kuriame kasdien apsilanko vidutiniškai 1,32 mlrd. žmonių. Jo poveikis milžiniškas, tačiau, nepaisant to, „Facebook“ atsisako išorės tyrėjams suteikti prieigą prie informacijos, kuri būtina siekiant suprasti esminius interneto ir politikos sąsajos aspektus. Kaip pastebi straipsnio autorė K.Born, „Twitter“ tyrėjus prisileidžia, tačiau tai tėra išimtis.
Gyvename dezinformacijos pasaulyje. Kol jos platintojai neatskleis duomenų, kurie mums reikalingi, kad jį perprastume, bet kokios mūsų pastangos dezinformaciją pažaboti bus nepakankamos. Jei ir toliau šaudysime pro šalį, jos gali atnešti daugiau žalos negu naudos.
