Radikalios dešinės sėkmė Austrijoje – ne vienintelis atvejis Europoje
Šią savaitę Vokietijos kraštutinių dešiniųjų judėjimo „Pegida“ atstovas gavo tūkstantinę baudą už pabėgėlius žeminančius pasisakymus socialiniame tinkle „Facebook“. Kiek anksčiau, balandžio pabaigoje Austrijos prezidento rinkimuose į antrą turą išėjo menkai žinomas nacionalistinės partijos kandidatas. Tuo metu Lenkijos valdantieji konservatoriai naikina rasizmo prevencijos instituciją ir nepaisydami tarptautinių organizacijų kritikos skelbia apie planus keisti konstituciją. Pastebima, kad tiek Vakarų, tiek Rytų Europoje atvirą rasizmą vis dažniau maskuoja patrauklus populizmas. Sociologai sako, kad rinkėjus vilioja vilkas avies kailyje. Kas iš tiesų vyksta Europoje?
Austrijos prezidento rinkimuose pirmą kartą po Antrojo pasaulinio karo tarp lyderių nėra nė vienos iš valdančiųjų partijų atstovų, o antrame ture – kraštutinių dešiniųjų kandidatas Norbertas Hoferis – 45-erių metų malonios išvaizdos Laisvės partijos kandidatas. Jis vos 1 proc. atsilieka nuo 72-iejų metų Žaliųjų partijos kandidato Alexanderio Van der Belleno ir sako tokio palaikymo nesitikėjęs.
Austrus su tuo sveikina ultradešinysis Prancūzijos Nacionalinis frontas, pernai regioniniuose rinkimuose surinkęs beveik 7 mln. balsų. Prieš praėjusius Europos Parlamento rinkimus Laisvės partijos lyderis sostinėje Vienoje skelbė apie planus burti plačią šešių Europos kraštutinių dešiniųjų partijų aljansą, kuris, jo žodžiais, Europą „sugrąžintų į teisingas vėžes“.
Dr. R. Heinischas yra Austrijos Zalcburgo universiteto politologas. Jo specializacija – lyginamosios populizmo studijos. Šią savaitę portale „openDemocracy“ publikuoto jo straipsnio antraštė skelbia „Kraštutinių dešinių prezidentas Austrijoje – neišvengiamas“. „Tiesą sakant, kai dalindamasis šiuo straipsniu „Facebook“ turėjau pridėti pastabą, kad, kaip dažnai būna, pavadinimas yra ne mano, o portalo“, – sako dr. R. Heinischas.
„Manau, kad tikimybė, jog kraštutinių dešiniųjų kandidatas laimės yra didesnė, bet nesakyčiau, kad tai neišvengiama. Jis laimėjo pirmąjį turą su didele persvara. Jei naujų rinkėjų antrame ture nebus daug, konservatyvūs arba centro dešiniųjų pažiūrų rinkėjai greičiausiai rinksis Laisvės partijos kandidatą. Žaliųjų partija Austrijoje yra labiau kairiųjų pažiūrų ir neturi didelės paramos už didžiųjų miestų ribų, todėl panašu, kad Laisvės partijos kandidatas yra labiausiai tikėtinas laimėtojas“, – sako R. Heinischas.
Kandidatas į Austrijos prezidentus mažai žinomas visuomenei
Paklaustas, kas gi tas N. Hoferis, politologas nusijuokia ir atsako, kad ir patys austrai nelabai žino. Mat ši politinė figūra visuomenei buvo pristatyta visai neseniai. Vis dėlto aišku viena – N. Hoferis yra gana netipinis jo atstovaujamos kraštutinių dešiniųjų pažiūrų partijos atstovas.
Prieš beveik du dešimtmečius rinkimus laimėjusi nacionalistinė Laisvės partija, tuomet vadovaujama nacių politiką gyrusio Jorgo Haiderio, sukėlė protestus šalyje ir privertė Europos Sąjungos šalis pritaikyti sankcijas Austrijai. Bet šiandien, kaip pastebi apžvalgininkai, – į tos pačios partijos atstovo N. Hoferio sėkmę reaguojama vos antakio kilstelėjimu.
„Įdomu tai, kad toji partija visuomet buvo kraštutinių dešiniųjų pažiūrų populistinė partija. Jie visada pasisakė prieš Europos integraciją ir garsėjo provokacijomis, kurios prisidėjo prie jų populiarumo. Tačiau to negalima pasakyti apie poną N. Hoferį. Jis sudaro gana patrauklaus, mielo vaikino įspūdį. Žiniasklaida jį yra pavadinusi idealiu žentu. Jis taip pat vadinamas vilku avies kailyje, nes savo radikalias nuostatas dangsto gražiais frazeologizmais. Daugeliu požiūriu jis yra netipinis šios partijos kandidatas. Panašu, kad tikrieji jo planai neaiškūs. Jis tikrai nėra žinoma figūra, ir tai tikrai įdomu“, – įsitikinęs R. Heinischas.
Išties, nuostabu yra tai, kad augantis radikalių dešiniųjų pažiūrų partijų palaikymas Vakarų Europoje jau mažai ką stebina.
Išties, nuostabu yra tai, kad augantis radikalių dešiniųjų pažiūrų partijų palaikymas Vakarų Europoje jau mažai ką stebina. Istoriškai aršiai prieš globalizaciją, Europos Sąjungą ir kitataučius pasisakančių mažų partijų atstovai buvo laikomi ekstremistais provokatoriais, su kuriais jokie politikai net negalvojo eiti į koalicijas. Net jei jie patekdavo į valdžią, ilgai joje neišsilaikydavo.
Keičiasi radikalų retorika, bet ne idėjos
Pastarąjį dešimtmetį naujieji kraštutinių dešiniųjų lyderiai sunkius kariškus batus pakeitė į tvarkingus kostiumus – jų retorika sušvelnėjo, tapo mažiau atvirai rasistinė. Dabar jų parama naudojasi valdančioji dauguma tokiose šalyse, kaip Danija ir Suomija. Apie trečdalis rinkėjų palaiko nacionalistinių pažiūrų partijas Šveicarijoje, maždaug penktadalis – Prancūzijoje ir Vengrijoje.
Prof. R. Heinischas nurodo, kad įvaizdžio pokyčiai jiems padėjo pritraukti įvairesnių rinkėjų, ypač moterų ir viduriniosios klasės atstovų. Pasak jo, prie nacionalistų sėkmės Austrijoje prisidėjo ir stringančios valdančiųjų politinės reformos, augantis nedarbas ir prieglobsčio prašančių pabėgėlių skaičius.
„Vienas jų narys kandidatuodamas į Europos Parlamentą pasakė rasistinį komentarą apie žinomą austrų futbolininką ir buvo priverstas pasitraukti iš rinkimų. Partijos lyderis buvo nuvykęs į Jeruzalę, norėdamas parodyti, kad Laisvės partija nebėra antisemitiška. Pono Hoferio kandidatūra taip pat yra bandymas atsiriboti nuo radikalios politikos ir atsinaujinti, – sako R. Heinischas. – Bent jau taip pateikiama. Ši partija net neatrodo labai radikali Europos kontekste, ji nežada didelių pokyčių. Jie žada, kad eis referendumų keliu ir demokratiškai. Tačiau istoriškai žinome, kad išjungus mikrofoną, regionuose jų pasisakymai yra kur kas radikalesni nei bandoma pateikti nacionaliniu lygiu.“
Politologo teigimu, pažvelgus iš arčiau, Austrijos Laisvės partija savo pažiūromis nelabai skiriasi nuo kitų populiarėjančių Europos kraštutinių pažiūrų judėjimų – Prancūzijos nacionalinio fronto, Nyderlandų Laisvės partijos ar angliškai Suomių partija persivadinusių Tikrųjų suomių partijos. Jie yra nacionalistai, griežtai pasisako prieš imigraciją, Europos Sąjungą ir siūlo itin paprastus sudėtingų problemų sprendimus.
Populiarumo raktas – paprasti pasisakymai prieš imigrantus
Tikrųjų suomių partijos populiarumas ėmė augti maždaug prieš du dešimtmečius. Prieš penkerius metus rinkimuose jie tapo trečia pagal dydį Parlamente. Pernai pavasarį surinkę arti 20 proc. Tikrieji suomiai sudarė valdančiąją koaliciją su centro dešinės partija, ir jos lyderis Timo Soinis dabar yra šalies diplomatijos vadovas.
„Jis labai patyręs politikas. Net savo magistro darbą rašė apie populizmą, taigi turi ne tik praktinių įgūdžių, bet ir teorinių žinių. Moka patraukti savo gebėjimu sudėtingus klausimus pateikti labai supaprastintai. Realybėje labiau viską užglaisto nei pasako kažką rimto ar naujo. Bet, nepaisant to, jis yra labai populiarus“, – teigia suomių sociologas prof. Vesa Puuronenas.
Jis tyrinėja žmonių vertybines nuostatas ir ideologijas Oulu universitete. Sociologas pastebi, kad Suomių partijos populiarumą išaugino tai, kad jie įvaldė socialines medijas ir atrado naują atpirkimo ožį – pabėgėlius bei migrantus.
Suomių partijos populiarumą išaugino tai, kad jie įvaldė socialines medijas ir atrado naują atpirkimo ožį – pabėgėlius bei migrantus.
„Tyrinėtojai jų populiarumą sieja su tuo, kad partija pasisako prieš imigrantus. Jie nebūtinai pasisako atvirai rasistiškai, bet mūsų socialines problemas jie sieja išskirtinai su imigracija. Jie atvirai nesako, kad, pavyzdžiui, juodaodžiai yra nepilnaverčiai lyginant su baltaodžiais, bet jie gali sakyti, kad juodaodžiai nepajėgūs prisitaikyti, nenori dirbti ir kad jų kultūra bei musulmoniškas tikėjimas nesuderinami su Vakarų kultūra. Jie kaltina juos dėl išaugusio nusikalstamumo ir panašiai“, – sako V. Puuronenas.
Pašnekovas taip pat pastebi, kad radikalioji partija bando apsivalyti nuo atvirai rasistinių pažiūrų bendražygių, tačiau visiškai to padaryti nepavyksta. Tyrimai rodo, kad tarp jų rėmėjų – daugiausia jauni, menkai išsilavinę, bedarbiai vyrai, dėl savo sunkumų linkę kaltinti imigrantus.
„Žmonės kažkodėl mano, kad visos jų problemos – nedarbas ir kitos – yra jų pačių kaltė. Vyrauja tokia stipriausiųjų išlikimo ideologija. Esant tokiai vertybinei sistemai, visuomenėje atsiranda solidarumo problema. Tada imi kaltinti skurdžiuosius ir imigrantus dėl savo bėdų. Tai taip pat lemia, kad tokį mąstymą pabrėžianti Tikrųjų suomių partija išpopuliarėjo“, – tvirtina V. Puuronenas.
Lenkijos dešinieji radikalėja, nepaisant ekonomikos augimo
Kaimyninėje Lenkijoje šeštadienį vėl laukiama protestų prieš rudenį į valdžią atėjusios konservatyvios Teisės ir teisingumo partijos vykdomą politiką. Apžvalgininkai pažymi, kad šalis yra labai susiskaldžiusi.
„Jie atlieka tam tikrą valstybės institucijų valymą, atleidžiami net žemesniųjų grandžių tarnautojai. Tai milžiniškas pokytis. Keičiasi ir socialinė politika. Vakar jie paskelbė, kad naikina specialią antidiskriminacinę tarybą, nes jos nebereikia. Keičiasi istorijos politika, daugėja nacionalistinės propagandos, veikiama įvairiais lygiais. Dėl to žmonės ir protestuoja“, – sako lenkų dienraščio „Gazeta Wyborcza“ apžvalgininkas Adamas Leszczynskis.
Pasak jo, Lenkijos ekonomika pastaraisiais metais augo, jokio migrantų antplūdžio šalis taip pat nepatyrė, tačiau šalyje taip pat stebimos radikalėjančios nacionalistinės nuotaikos.
„Kritikai sako, kad demokratinės vertybės ir konstitucija pavojuje. Šalis izoliuojama tarptautiniu lygiu, ekonominis stabilumas taip pat nežinomybėje. Mano galva, vyriausybės šalininkai labiausiai vadovaujasi ideologija. Jie sako, kad lenkai dabar susigrąžina orumą. Pasak jų, niekas lenkams – nei Briuselis, nei Berlynas, nei Maskva, nei Vašingtonas – neaiškins, ką daryti. Valdančiųjų rėmėjai įsitikinę, kad turime grįžti prie tradicijų, savo identiteto, priminti pasauliu apie savo didingą praeitį ir panašiai. Tos dvi stovyklos tokios skirtingos, kad susikalbėti negali. Tarsi kalbėtų skirtingomis kalbomis“, – įsitikinęs L. Leszczynskis.
Pasipiktinimą kelia Lenkijos vadovų nepagarba šalies konstitucijai
Šią savaitę, minint Konstitucijos dieną, valdančiųjų lyderis Jaroslawas Kaczynskis pranešė apie planus keisti šalies konstituciją ir apkaltino Lenkijos teismus anarchijos kėlimu. Kovą Lenkijos Konstitucinis tribunolas atmetė partijos siūlomas reformas kaip prieštaraujančias aukščiausiam šalies įstatymui. Vyriausybė su jų išvada nesutinka. Padėtį šalyje kritikuoja tarptautinės organizacijos, o Europos Komisijos atstovai netiesiogiai net pagrasino atimti iš Lenkijos balso teisę.
Lenkijos mokslų akademijos prof. Radoslawas Markowskis dabartinę padėtį šalyje vadina „konstituciniu perversmu“.
„Jie atėjo į valdžią demokratiniu būdu, tačiau tai, ką padarė po to, yra konstitucinis perversmas, visiškas teisinės sistemos sugriovimas. Jei klausiate manęs, ar dabar Lenkijoje veikia demokratija, mano atsakymas būtų „ne“. Dar galima paminėti visišką visuomeninės žiniasklaidos užvaldymą ir daugybę kitų dalykų. Trumpai tariant, jie laimėjo daugumą teisėtai ir turi teisę valdyti ir įgyvendinti politiką, kuriai aš, pavyzdžiui, nepritariu – didelės išmokos už vaikus ir anglies pramonės atgaivinimas. Dėl to viskas gerai, bet jiems niekas nesuteikė teisės keisti konstitucijos“, – sako R. Markowskis.
Zalcburgo universiteto prof. R. Heinischo manymu, Vakarų ir Rytų Europos kraštutiniai dešinieji iš pirmo žvilgsnio atrodo panašūs, tačiau jų kilmė ir įsitvirtinimo strategijos skiriasi. Vakaruose tai dažniausiai senos arba naujai iškilusios mažos radikalios opozicinės partijos. Jos retai gali valdyti vienos ir jų veiksmai sulaukia daugiau tarptautinės bendruomenės dėmesio. Tokiose Vidurio ir Rytų Europos šalyse, kaip Vengrija, Slovakija arba Lenkija, radikalėja valdantieji konservatoriai.
Tokiose Vidurio ir Rytų Europos šalyse, kaip Vengrija, Slovakija arba Lenkija, radikalėja valdantieji konservatoriai.
„Rytų Europoje baiminamasi imigracijos, bet imigrantų ar musulmonų skaičiai labai maži. Čia kur kas aktualesni kultūriniai santykiai su vietos tautinėmis mažumomis. Rytų Europiečiams taip pat būdingas nuogąstavimas dėl Vakarų investuotojų superkamo nekilnojamojo turto. Kartu apklausose žmonės sako, kad pasitiki Europos Sąjunga skaidrumo prasme kur kas labiau nei savo vyriausybėmis. O Vakaruose yra priešingai. Kur kas labiau nepasitikima Briuselio biurokratija. Po komunizmo žlugimo centro dešinės partijos buvo proeuropietiškos, bet, kadangi kairės pakraipos partijos taip pat orientavosi į Vakarus, konservatoriai pasislinko dar labiau į dešinę, siekdamos patraukti daugiau rinkėjų kultūriniu pagrindu. Taip nėra Vakarų šalyse“, – sako R. Heinischas.
Prognozuoja didėjantį euroskeptikų ratą
Prof. V. Puuronenas prisimena nacizmo įsigalėjimo laikus ir nuogąstauja, kad demokratija Europoje vėl atsidūrė pavojuje.
R. Heinischas prognozuoja, kad euroskeptikų ateityje Europoje tik daugės, o Austrija ir Lenkija net gali vienyti jėgas blokuodamos Europos Sąjungos sprendimus.
„Manau, kad visai Europai kyla grėsmė prarasti demokratinį visuomenės pagrindą. Lyginant šią padėtį su trečiojo–ketvirtojo dešimtmečio Europa, kai demokratija žlugo, kyla dar didesnis nerimas. Šiandien net neturime tokios stiprios kairiųjų opozicijos kaip anuomet, kai naciai vis vien galėjo ateiti ir tvarkytis kaip tinkami. Tiesa, yra tokie stiprūs kairiųjų judėjimai kaip „Podemos“ Ispanijoje ir „Syriza“ Graikijoje, bet labai sunku pasakyti, kas laukia Europos“, – tvirtina V. Puuronenas.
R. Heinischas prognozuoja, kad euroskeptikų ateityje Europoje tik daugės, o Austrija ir Lenkija net gali vienyti jėgas blokuodamos Europos Sąjungos sprendimus. Galbūt net grasinti išstoti. Pašnekovai iš Lenkijos mano, kad tai mažai tikėtina. Pasak jų, Europos Sąjungos politinė ir finansinė parama Lenkijai svarbi, tad panašu, kad blogiausia, kas jos laukia ateityje, – vidiniai neramumai ir politinė izoliacija regione.
„Pasitraukusi iš Europos Sąjungos, šalis taptų nepatraukli investuotojams. Netikrumo čia vis daugėja. Jei įstatymai neveikia, valdžia apsėsta nacionalizacijos, polonizacijos, kas norės čia investuoti? Žinoma, galima verslą papirkti išskirtinėmis sąlygomis, kaip daro Viktoras Orbanas Vengrijoje, bet dėl to ilgainiui tik daugėja korupcijos. Aš esu tikras, kad [Europos Sąjunga] nežlugs. Juolab kad Vakarų Europoje tos partijos nėra daugumos partijos“, – sako prof. R. Markowskis iš Demokratijos studijų centro Lenkijoje.
