Senovės graikai tragediją vertino itin rimtai. Pačioje Atėnų klestėjimo aukštumoje, 5-ame amžiuje prieš mūsų erą, pirmosios pasaulio demokratijos miestiečiai susirinkdavo tragediją išgyventi kasmet.
Teatro spektakliai buvo pastatyti ir pateikti visai bendruomenei, o juos finansuodavo valstybės iždas. Dialogai ir scenarijai skirdavosi, bet jų forma ir pamoka išlikdavo ta pati. Žinomi asmenys krisdavo iš aukštybių dėl savo pačių klaidų, neišmanymo ir puikybės. Žinia buvo aiški: visuomenės likimas priklausė nuo žmonių, kurie klysta, ir netgi triumfo akimirkomis visuomenė sėdėdavo ant katastrofiškos nesėkmės bedugnės krašto.
Jautrumas tragedijai buvo tikslingai diegiamas Atėnų kultūroje. Aristotelis rašė, kad tragedijos sukuria gailesčio ir siaubo jausmus ir paskatina katarsio efektą. Šis jausmų išlaisvinimas buvo pagrindinis būdas, kuriuo auditorija pripažindavo, kad žiaurių pasekmių, kurias jie regėjo, buvo galima išvengti.
Žvelgiant nelaimei tiesiai į veidą, suprantant, kaip blogai reikalai gali pasisukti ir tapti nebekontroliuojami, atėniečiai siekė sukurti bendrą atsakomybės ir drąsos jausmą, paskatinti piliečius ir lyderius imtis sunkių sprendimų, kurie reikalingi, norint išvengti pasekmių.
Amerikiečiai taip pat anksčiau gerbė tragediją. Po Antrojo pasaulinio karo amerikiečiai intuityviai suprato – dar galėjo prisiminti – koks katastrofiškas pasaulio tvarkos subyrėjimas gali būti. Jiems buvo nuolat primenama apie sovietų grėsmę, kad tarptautinis stabilumas ir taika negali būti garantuota.
Ir taip per dešimtmečius JAV ėmėsi beprecedenčių geopolitinių pastangų užtikrinti, kad pasaulio tvarka nesubyrėtų dar kartą. Rezultatas išėjo kaip trūkumų turintis meno šedevras – pokarinė tarptautinė sistema niekuomet nebuvo tobula, tačiau ji buvo tokia, kurioje agresorius buvo suvaržytas, o galiausiai ir įveiktas. Demokratija plito plačiau nei kada nors anksčiau, ir tiek pasaulio, tiek JAV klestėjimas pasiekė svaiginančias aukštumas. Jautrumas tragedijai skatino amerikiečius daryti nuostabius dalykus.
Bet, kaip ir pasakyta anksčiau, amerikiečiai rimtai užsimiršo. Šiandien, daugiau nei po 70 metų taikos supervalstybėje ir ketvirčio amžiaus neprilygstamo dominavimo pasaulyje, Amerikiečiai pamiršo tragedijos jausmą.
JAV vadovaujama tarptautinė tvarka buvo tokia sėkminga tiek ilgai, kad Amerikiečiai ją priima kaip duotybę. Jie pamiršo, ko ta tvarka turi išvengti pirmiausia: visiško tarptautinės sistemos subyrėjimo, nusileidimo iki agresijos protrūkių ir didžiųjų jėgų karų, kurie buvo pernelyg įprasti žmonijos istorijoje.
Ir ši amnezija tapo itin stipri tuomet, kai, ironiška, JAV galiai ir tarptautinei sistemai kyla didžiausias pavojus nei bet kuriuo kitu metu, kiek galime prisiminti. Šiandien JAV ir pasaulis labai daug pasistengė, kad vėl sukurtų tragediją – labiausiai dėl to, kad amerikiečiai prarado gebėjimą įsivaizduoti, kas yra tragedija.
Tragedija kaip norma
Mes linkstame galvoti, kad visiškas pasaulinės tvarkos subyrėjimas, kuriam būdingas smurto protrūkis ir karai tarp valstybių, negalėtų įvykti mūsų laikais – tai praėjusios eros reliktas.
Tačiau tokia perspektyva yra kaip tik prieštaraujanti istorijai. Tokie subyrėjimai jau ilgą laiką tarptautiniuose santykiuose buvo norma tiek pat, kiek ir išimtinė situacija. Klasikos realistai – Tukididas, Niccolò'as Machiavellis, Thomas Hobbesas – ir 20 amžiaus filosofai suprato, kad tarptautinių santykių istorija didžiąja dalimi susidėjo iš tragedijų.
Galiausiai taip atsitiko ir graikams, nepaisant jų pastangų propaguoti jautrumą tragedijai.
Artimesni šimtmečiai neleidžia tikėtis, kad tarptautinių santykių pagrindas iš esmės pasikeitė. Europa, kuri stovėjo tarptautinės sistemos centre beveik 400 metų, patyrė pasikartojančius nuopolius į kataklizmas: nuo Trisdešimties metų karo 17-ame amžiuje iki Prancūzijos revoliucijos 18–19 amžių sandūroje, iki dviejų pasaulinių karų praėjusiame šimtmetyje.
Po kiekvieno tokio gaisro buvo intensyvūs iššūkiai tarptautinei tvarkai. Kiekvienu metu kildavo pasibaisėtinas naikinimas ir smurtas.
Didieji konfliktai iš esmės pertvarkė modernų pasaulį: jie prarijo dešimtis milijonų gyvybių, leido susikurti brutaliausioms ideologijoms ir politinėms jėgoms žmonijos istorijoje, ir, galiausiai, Europos dominavimui atėjo pabaiga.
Panašūs pasaulio tvarkos subyrėjimai kilo dėl daugelio ir skirtingų priežasčių: kartais pasikeitus galių pusiausvyrai, kartais susidūrus skirtingoms ideologijoms, kartais dėl paprasčiausių klaidų ir atskirų valstybių ypatumų. Bet rezultatai visuomet būdavo pernelyg panašūs ir katastrofiški. Tragedija dažnai tiesiog yra paprastas tarptautinio gyvenimo faktas.
Šiuolaikinė amnezija
Pokario pasaulio tvarka buvo tokia sėkminga, kad amerikiečiai dabar, regis, praranda tragedijos jausmą, kuris šią tvarką pirmiausia ir sukūrė. Jau prabėgo trys amžiaus ketvirčiai nuo tada, kai JAV teko susidurti su tam tikru katastrofiniu nesaugumu, susijusiu su tarptautinės sistemos subyrėjimu. Ir nuo Šaltojo karo praėjo jau 25 metai, dėl to dauguma apžvalgininkų padarė išvadas, kad geopolitinė konkurencija, kaip tokia, yra praeities reliktas.
1961 m. JAV prezidentas Johnas F.Kennedy's galėjo užtikrintai teigti, kad amerikiečiai „sumokės bet kokią kainą ir pakels bet kokią naštą, įveiks visus iššūkius, parems bet kurį draugą ir priešinsis bet kuriam priešui“, kad tik paremtų palankią pasaulio tvarkos sampratą. Toks pasiryžimas dabar, regis, vis labiau kelia abejonių.
Pavyzdžiui, gerai finansuojamas ir tvirtas JAV biudžetas gynybai taikos metu buvo pamatas, kuriuo JAV užtikrino tvarką nuo Antrojo pasaulinio karo. Karinė viršenybė buvo tarptautinės sistemos ramstis nuo Šaltojo karo pabaigos.
Tačiau šiandien JAV lyderystė slysta iš rankų, o ryžtas sustabdyti šį nuosmukį yra neaiškus. Rusija ir Kinija pila pinigus į savus karinius pajėgumus, tikėdamos panaikinti JAV įtaką Rytų Europoje ir Rytų Azijoje – taip šios šalys plečia savo įtaką. O JAV karinis biudžetas sumažėjo nuo 768 mlrd. JAV dolerių 2010 m. iki 595 mlrd. JAV dolerių 2015 m. Esant tokiems tempams, išlaidos gynybai sudarys mažiausią BVP dalį nuo pat Antrojo pasaulinio karo laikų.
Bandymai sustiprinti JAV karinį atgrasymą, priešingai nei Donaldo Trumpo siūlomos „dūmų uždangos“, politiškai yra neįvykdomi, siekiant išlaidas išlaikyti stabilias, o mokesčių didinimas apskritai nesuvokiamas.
Amerikiečiai ir jų išrinkti atstovai, panašu, pamiršo, kad yra blogesnių dalykų, nei būtinybė reformuoti socialinę apsaugą ar sumokėti papildomus 3–5 proc. nuo pajamų. Pamirštama, kad JAV karinis dominavimas tradiciškai buvo tai, kas leisdavo išvengti tų blogesnių dalykų.
JAV viešoji nuomonė apie tarptautinius santykius per pastaruosius metus gerokai keitėsi – sugrįžo sentimentai, kad JAV turėtų tvarkytis savo darže, o ne rūpintis pasauliu.
2013 m. 52 proc. amerikiečių sutiko, kad JAV turėtų „rūpintis savo reikalais tarptautinėje erdvėje ir leisti kitoms šalims elgtis geriausiai, kaip jos sugeba“. Prabėgus trejiems metams, sutinkančiųjų skaičius paaugo iki 57 proc.
Tai labiausiai išreikštas antiinternacionalizmas, kokį tik esame matę nuo Vietnamo karo baigties, ir tai atspindi augantį amerikiečių nenorą prisiimti tarptautinės lyderystės.
Ir sunku juos kaltinti. Jų lyderiai pastaraisiais metais per dažnai kurstė tokias nuotaikas. Barackas Obama kelis kartus argumentavo, kad laikas apleisti valstybės stiprinimą užsienyje ir ją plėsti viduje. Jis teigė, kad pasaulis neišvengiamai linksta teisingumo link, vadinasi, JAV neturi pernelyg prisidėti.
Buvusi B.Obamos administracija nepripažino, kad Rusija suskaldė Ukrainą taip, kaip tai buvo daroma 19–20 amžiuose, kad kitos valstybės siekia įvertinimo, kaip didžiosios galios. Tai gali apibrėžti 21-ąjį amžių.
Ne per seniausiai D.Trumpas JAV sąjungas ir įsipareigojimus apibūdino kaip nevykėlio susitarimus, leidžiančius kitoms valstybėms naudotis Vašingtono biudžetu. Jis netgi pasiūlė kai kurias politikas, susijusias su 1930-ųjų „Amerika – pirmiausia“ programa.
Tad D.Trumpo pasaulėžiūroje nėra tragedijos suvokimo – nepripažįstama, kad tarptautinė sistema ir pati JAV išvengė tragedijos ir pasiekė tokį progresą tik dėl to, kad amerikiečiai dėl to labai uoliai darbavosi. Nėra ir supratimo, kad laisvos prekybos apribojimai, žavėjimasis autokratiniais lyderiais ir abejojimas JAV sąjungomis grasina anuliuoti visus pasiekimus.
Iš tiesų, jei amerikiečiai pavargo nešti tarptautinės lyderystės naštą, tai tikriausiai dėl to, kad jie pamiršo, kuo ta lyderystė yra vertinga.
Kodėl mes turime karių ir karinės įrangos visame pasaulyje? Kodėl turime išplėstas sąjungas? Kodėl jaudinamės dėl to, kas atsitiks tolimose vietose, tokiose kaip Ukraina ar Pietų Kinijos jūra? Kodėl mes siekiame laisvos prekybos, kai tai kartais trumpu laikotarpiu kainuoja tam tikroms pramonės šakoms ar darbuotojams pačiose JAV?
Yra, be abejonės, ir gerų istorinių atsakymų visiems šiems klausimams, ir visi jie sugrįžta prie labai nemalonių dalykų, kurie atsitiko tarptautinei sistemai prieš tai, kai vadžias perėmė JAV. Dabar didžiosios dalies amerikiečių tragedijos suvokimą pakeitė pasaulėžiūra, kuri yra ir naivi, ir pavojinga, ir antiistoriška.
Tamsėjantis horizontas
Tarptautinė aplinka vėl tampa pavojinga. Rytų Azijoje ir Rytų Europoje sugrįžtančios autoritarinės jėgos spaudžia kaimynines valstybes ir po truputį rupšnoja tarptautinę tvarką.
Kinijos lyderiai guldo planus apie Sino Centrinę Aziją, o Rusijos lyderiai kalba apie judėjimą į „pasaulį po Vakarų“. Sunku atrasti būdų, kaip tokie pokyčiai galėtų būti pasiekti be prievartos ir smurto.
Vidurio Rytuose Iranas įrodinėja savo religines ambicijas. Basharas al-Assadas kaltinamas lėtuoju genocidu, o Islamo valstybė ir kitos džihado grupuotės toliau siaubia, nors jų kariniai pasiekimai ir menksta.
Šiaurės Korėja spartina branduolinių ginklų ir raketų programas, niekindama tarptautinę bendruomenę ir keldama didesnę grėsmę ne tik kaimynėms, bet taip pat ir JAV. Tarp įvairių regionų taisyklės, kurios sutvėrė pasaulinį dominavimą prieš Šaltąjį karą, vis labiau ginčijamos ir laužomos.
Neagresyvūs ir taikūs ginčų susitarimai, šalių galimybė laisvai rinktis savo ekonomines ir geopolitines kryptis be prievartos ar bauginimo, laisva laivyba pagrindiniuose jūrų keliuose – šiuo metu visos normos testuojamos daug labiau nei kada nors per dešimtmečius.
Nors grėsmės yra atskiros, bet joms bendra viena tema. Jos atspindi daug įspėjimo lempučių, kurios dega prietaisų skydelyje. Jos yra indikacijos, kad tarptautinė sistema, kuri ilgai buvo tokia išskirtinė istorijos kontekste savo efektyvumu ir stabilumu, dabar veikia savo galimybių pakraštyje. Didžiųjų valstybių konkuravimas ypač neramina: didžiųjų galių nepasitenkinimas tradiciškai yra pagrindinis dalykas, lemdavęs didžiuosius karus ir jų baisumus. Sunku tai įsivaizduoti, tačiau jokiu būdu nėra neįmanoma, kad vieną dieną dėl iššūkių ir sutrikimų tarptautinė sistema patirs didesnę tragediją.
Bet tragedijos galima išvengti. Kad tamsiausi scenarijai nesimaterializuotų, JAV ir jos nesuskaičiuojami sąjungininkai tam turi nepritrūkti stiprybės. Taip, tarptautinis jėgų balansas neabejotinai keičiasi. Jis nebėra toks palankus, koks buvo 1945 ar 1991 m. Bet JAV vis dar nėra kritęs lyderis – šalis vis dar valdo neprilygstamus ekonominius ir karinius išteklius, Vašingtonas ir sąjungininkai išlaiko pasaulinę karinę ir ekonominę persvarą.
Klausimas yra ne dėl galios, bet dėl valios – ar šalys, kurios istoriškai gynė tarptautinę tvarką, išlaikys nervus, vienybę ir išteklius jai apginti šiandien.
Šiandien amerikiečiai, tikėtina, iš naujo atras savo tragedijos pojūtį – vienu ar kitu būdu. Arba jie išgis nuo amnezijos, arba jie patirs tikrą pasaulinę tragediją, kurią jų amnezija gali sukelti.
