Ši slavų šalis yra artimiausia Maskvos sąjungininkė Europoje, turinti istorinių, religinių ir kultūrinių ryšių, kuriuos stiprina Kremliaus politinės įtakos kampanijos. Rusija remia Serbijos pretenzijas dėl buvusios Kosovo provincijos, kuri 2008 m., remiama Vakarų šalių, paskelbė nepriklausomybę.
Serbija savo ruožtu taip pat atsisakė įvesti sankcijas Maskvai dėl agresijos kaimyninėje valstybėje.
-
Įtampa pasiekė piką: ar konfliktas tarp Kosovo ir Serbijos neperžengs „raudonos linijos“?
-
Dezinformaciją skleidžiančios grupės tiki, kad „rusai turi teisę persekioti nacius“
-
Bosnijos serbai apdovanojo V.Putiną garbės medaliu
-
JAV pasiuntinys: Rusijos samdinių grupės „Wagner“ veikla netoleruotina
-
Serbijos lyderis priekaištauja Rusijos grupei „Wagner“ dėl bandymo verbuoti serbus
-
Serbija nesikeičia: kas jai neleidžia nutraukti su Rusija siejančios bambagyslės?
Nepaisant jos miglotų interesų, Serbija nori prisijungti prie Europos Sąjungos. Šalies prezidentas populistas Aleksandaras Vučičius kuklia retorika išreiškė nepritarimą invazijai, tačiau per pastaruosius metus į šalį įsileido apie 200 tūkst. rusų, kurių daugelis ieškojo naujo gyvenimo broliškame krašte be Kremliaus priespaudos.
„Čia, Belgrade, į mus žiūrima ne priešiškai, ir tai daug ką reiškia. Atvykusi bendravau su daugeliu serbų ir kitų užsieniečių. Kai jie manęs klausia „ką jūs čia veikiate“, atsakau: „Mes esame prieš Putiną, už demokratinę Rusiją ir, aišku, prieš karą Ukrainoje“, – agentūrai AP sakė Anastasija Demidova, prieš tris mėnesius iš Maskvos atvykusi į šią Balkanų šalį.
Dalis šiuo metu Serbijoje gyvenančių rusų teigė, jog pabėgo, norėdami išvengti šaukimo į kariuomenę arba todėl, kad Vakarų sankcijos sužlugdė jų verslą ar atėmė darbą.
Tačiau istoriko Aleksėjaus Timofejevo teigimu, jie palaiko ryšius su tėvyne, įskaitant finansinius. Pasak jo, skirtingai nei jų pirmtakai XX a. pradžioje, dėl sankcijų jie negali vykti į Vakarus ir jiems vis dar reikia vizų, kad galėtų keliauti į turtingesnes Europos šalis.
Anot akademiko, jie atsidūrė Serbijoje ne todėl, kad taip pasirinko, bet dėl to, kad tik ši valstybė Europoje liko vienintele, galinti juos priimti.
Portalas 15min jau anksčiau atkreipė dėmesį į Serbijos poziciją karo Ukrainoje fone. Prieš daugiau nei penkerius metus JAV diplomatas Serbiją apkaltino „vienu metu sėdint ant dviejų kėdžių, kurios per toli viena nuo kitos“.
Nepriklausomo politikos analizės centro „Carnegie Europe“ analitikas Dimitaras Bechevas paskelbtame straipsnyje pastebėjo, jog, praėjus penkeriems metams, „Serbijos užsienio politika vis dar žvelgia į abi puses. Kol kas net žiaurus Rusijos karas Ukrainoje neprivertė Serbijos prezidento Aleksandro Vučičiaus pakeisti kurso“.
Jau daugiau nei prieš du mėnesius akademikas akcentavo tai, kad Belgrado oro uoste kasdien leidžiasi lėktuvai iš Maskvos ir Sankt Peterburgo, sostinėje gausu viduriniosios klasės rusų, kurie naudojasi Serbijos beviziu režimu ir laisvomis gyvenamosios vietos taisyklėmis, kad perkeltų savo verslą arčiau ES ir išvengtų mobilizacijos bei siuntimo į Ukrainos frontą.
Rytų Europos studijų centro projektų vadovas, Vakarų Balkanų regiono ekspertas Justinas Kulys portalui 15min sakė, jog Serbija pasižymi tuo, jog yra dvilypė, pozicionuojanti save tarp Rytų ir Vakarų – Rusijos ir Kinijos bei Europos Sąjungos ir JAV.
„Panašu, kad valstybės vadovai šią balansavimo politiką naudoja kaip įrankį gauti ekonominės naudos: bendradarbiaujant su ES, galima sulaukti įvairios paramos, su Kinija – įgyti ekonominį pranašumą. Tuo tarpu su Rusija Serbijos ekonominis įsitraukimas nėra toks didelis, o greičiau sąlygotas kultūriškai“, – komentavo ekspertas.
Serbijos ambivalentiškumas itin išryškėjo Rusijos karo su Ukraina kontekste. Vakarų valstybėms skiriant finansinę ir karinę paramą Ukrainai, Serbijos vadovybės diskusijose ar susitikimuose nesimato. Negana to, A.Vučičius apie karą Ukrainoje kalba pasitelkęs abstrakčią retoriką, vartodamas tokias bendrines frazes kaip „susilaikykime nuo smurto“, „žmonės neturi žūti“, „kare nugalėtojų nebūna“.
J.Kulys šią išskirtinę retoriką vertina kaip būdą išvengti rinktis vieną ar kitą pusę.
„Serbijoje ne kartą vyko didelės demonstracijos, kurios rėmė Rusiją. Dalis serbų iš tikrųjų mato Rusiją kaip artimą, brolišką valstybę. Vyko ir mažesnio masto demonstracijų, kurių metu išreikšta parama Ukrainai. Vertinant pačią valdžios institucijų poziciją, ji iš tikrųjų yra pakankamai neutrali ir atsargi, suvokiant, kad tam tikra dalis visuomenės išties yra prorusiška, remianti rusišką sentimentą ir propagandines idėjas, jog karą Ukrainoje neva tai pakurstė NATO“, – teigė politologas.
