Netrukus po Donaldo Trumpo pergalės JAV prezidento nusistovėjo nuomonė dėl to, kam labiausiai derėtų džiaugtis, o kam – nerimauti. Remiantis ta logika, daugiausiai naudos turėtų turėti Rusija, atsižvelgiant į tai, kad D.Trumpas per visą kampaniją su jam nebūdingu nuoseklumu teigė norintis pagerinti santykius su Vladimiru Putinu. Atitinkamai buvo manoma, kad daugiausiai problemų kils Ukrainai. Bet kokios Kijevo viltys susilaukti daugiau finansinės ir moralinės paramos ar net ginklų, kuriuos prezidentas B.Obama vis atsisakydavo perduoti, žlugo su Hillary Clinton pralaimėjimu.
Tačiau tokią nuostatą gali tekti koreguoti, mano M.Dejevsky. Jos teigimu, ilgainiui ėmė aiškėti, kad D.Trumpo pergalė dar didesnių problemų sukels kitai už Ukrainą daug įtakingesnei valstybei.
Ta valstybė yra Jungtinė Karalystė, Didžioji Britanija ar Britų salos – kad ir kaip vietos gyventojai dabar yra linkę vadinti savo šalį. Kasdien tampa vis aiškiau, kad šalis pamažu tampa atskirta sala Atlanto vandenyne.
Pradinius nesusipratimus santykiuose su naująja JAV administracija buvo lengva tiesiog atmesti kaip cirką: garbingas Nigelo Farage`o priėmimas D.Trumpo dangoraižyje „Trump Tower“; juokais išsakyta rekomendacija N.Farage`ą skirti ambasadoriumi; kvietimas Theresai May užsukti, jei ji kada keliautų pro šalį. Tai buvo galima mėginti paaiškinti kaip naujojo JAV vadovo nelabai vykusią improvizaciją ir nuo scenos nueinančio Jungtinės Karalystės Nepriklausomybės partijos (UKIP) vėliavnešio savireklamą. Buvo galima manyti, kad apskritai visa tai yra nereikšminga, rašo tarptautinių santykių ekspertė M.Dejevsky.
Galbūt klaidų padarė ir Londonas, visų pirma ministrė pirmininkė, kuri irgi yra nauja lyderė; juolab tai pasakytina apie naująjį užsienio reikalų sekretorių Borisą Johnsoną.
Tačiau už to, ką buvo galima pagrįstai atmesti kaip diplomatijos naujokų sukeltus nesusipratimus, anot M.Dejevsky, slėpėsi daug esmingesni dalykai. Jungtinės Karalystės politikai kiek nevienareikšmiškai vertino ir Baracką Obamą, tačiau dabar sunku net ir įsivaizduoti, ko galima tikėtis toliau.
D.Trumpo užsienio politikos komanda iš esmės suformuota ir, jei nieko nenutiks tvirtinimo etape, galima daryti keletą išvadų, kurios Londonui labai nepalankios, mano tarptautinių santykių ekspertė.
Pirma, D.Trumpas yra rimtai nusiteikęs pakeisti Vašingtono darbo stilių ir užsienio politikos prioritetus. Akivaizdu, kad jis aplink save buria žmones, kurie gali atlikti pavestas užduotis, nėra linkę taikstytis su biurokratija ar pasenusiais veiklos metodais ir yra pratę prisiimti atsakomybę. Tai ne tie žmonės, su kuriais daugžodžiaujantiems ir kiek susireikšminusiems Didžiosios Britanijos pareigūnams tikrai bus lengva bendrauti, teigia M.Dejesky.
Antra, D.Trumpas neatsisako planų keisti santykių su Rusija dinamiką. Pavyzdžiui, po ilgų svarstymų JAV valstybės sekretoriumi jis pasirinko buvusį naftos verslo atstovą Rexą Tollersoną, kurį sieja gana draugiški santykiai su V.Putinu.
D.Trumpas šį faktą labai akcentuoja, todėl galima daryti prielaidą, kad geresnius santykius su Rusija jis vertina kaip galimybę pasiekti daug daugiau, įskaitant stabilumą Europoje, Artimuosiuose Rytuose (konkrečiai – Sirijoje) ir Šiaurės Rytų Azijoje. O tokia jo galima strategija ir nepalankus požiūris į laisvąją prekybą kertasi su daugeliu Jungtinės Karalystės dabartinės užsienio politikos nuostatų.
Trečia, jis yra pasirengęs ne tik imtis veiksmų prieš įvairias interesų grupes, bet ir konfrontuoti su institucijomis, kurios atrodė beveik neliečiamos. Vienareikšmiškai atmesdamas CŽA įrodymus, kad Rusija kišosi į JAV rinkimų procesą, D.Trumpas, dar nė nepradėjęs eiti pareigų, JAV sostinėje susikūrė įtakingą priešą, juolab kad tai priešas, kuris mano esąs vienas svarbiausių JAV saugumo sergėtojų. Iš to galima daryti prielaidą, kad naujasis prezidentas, nepaisant daugelio ekspertų abejonių, gali būti linkęs iš tiesų imtis sprendimų, kurie būtų nepalankūs NATO, rašo straipsnio autorė.
Žinoma, Londono ir kitų Europos sostinių baimės dėl būsimosios JAV administracijos gali būti nepagrįstos. Net ir JAV prezidento valdžiai yra taikomi įvairūs apribojimai. Pokyčiai, kuriuos D.Trumpas akivaizdžiai planuoja, gali likti neįgyvendinti arba gali būti daug lėtesni, nei jis tikisi. Tačiau dėl tokių radikalių užsienio politikos planų JAV sąjungininkai atsidūrė keblioje padėtyje. Visų pirma tai pasakytina apie Jungtinę Karalystę, kuri mano esanti artimiausia JAV sąjungininkė.
Izoliacija, anot M.Dejevsky, jau prasideda. B.Obama iš esmės susitaikė su tuo, kad B.Assadas liks valdžioje, o Jungtinė Karalystė desperatiškai teberemia transatlantinę politiką Sirijos atžvilgiu, nors tokia politika jau yra žlugusi.
Panaši padėtis ir Rusijos bei Ukrainos klausimu. Iš esmės galima sakyti, kad ES jau ima gerinti santykius su Maskva, be to, ES valstybių narių solidarumas dėl sankcijų, susijusių su Ukraina, silpnėja, tačiau Jungtinė Karalystė ir šiuo atžvilgiu toliau laikosi gana dogmatiškų nuostatų.
Jungtinės Karalystės padėtis labai komplikavosi, kai šalies gyventojai referendume nusprendė iš esmės pakeisti savo politiką Europos atžvilgiu ir todėl dabar liko be alternatyvios atramos. Dar palyginti neseniai „Brexit“ ideologai siekė nuraminti britus, kad Jungtinė Karalystė vėl gali tikėtis ypatingų dvišalių santykių su Vašingtonu ir kad šalis toliau bus viena iš Europos lyderių NATO gretose. Tačiau kiek tokia viltis pagrįsta dabar, klausia M.Dejevsky.
Tarptautinių santykių ekspertės nuomone, laukia sunkus pasirinkimas: dar labiau izoliuotis arba imti radikaliai ir sparčiai keisti kai kurias svarbiausias savo užsienio politikos nuostatas. Akivaizdu viena – dėl „Brexit“ Jungtinei Karalystei prisitaikyti prie artėjančios D.Trumpo valdymo eros bus daug sunkiau.
