Prenumeratoriai žino daugiau. Prenumerata vos nuo 1,00 Eur!
Išbandyti

V.Zelenskio šūkis „Man reikia amunicijos, o ne taksi“ išseko: kas toliau

Ukrainai pastaraisiais metais trūko lengvai suprantamo plano. Praėjus dviems su pusė metų nuo plataus masto invazijos pradžios, Kyjivui reikalingas karinis siužetas, šūkis, kuris paaiškintų, kaip jis planuoja laimėti karą, atsižvelgiant į jo užsitęsimą, rašo žurnalo „Foreign Policy“ analitikai.
Rusijos kariai
Rusijos kariai / „AP“/„Scanpix“

„Visi karai turi paprastus strateginius siužetus. JAV pilietiniame kare buvo Sąjungos planas „Anakonda“, kuriuo siekta nuslopinti Konfederaciją, o vėliau – žygis prie jūros, kuriuo norėta padalyti tai, kas liko, į dvi dalis.

Garsusis V.Zelenskio atsakymas – „Man reikia amunicijos, o ne taksi“ – negalėjo būti geresnis, net jei jį būtų parašęs Holivudo scenaristas.

Antrajame pasauliniame kare JAV strategija buvo orientuota į „pirmiausia Europa“, taip pat į Vokietijos ir Japonijos besąlygiškos kapituliacijos principą. Vietnamo karo metu pagrindinė JAV mantra buvo „surask ir naikink“. Irake buvo vadovaujamasi fraze „valyti, išlaikyti, sukurti“, – rašoma straipsnyje.

Rafaelis S. Cohenas, JAV gynybos ministerijos RAND tyrimų centro Strategijos ir doktrinų programos direktorius pažymėjo, kad ir Ukraina dabar turi progą paskelbti savo šūkį.

„Pirmaisiais karo metais Ukrainos prezidentas Volodymyras Zelenskis buvo mažai tikėtinas didvyris, tačiau Rusijai ją užpuolus, jis tapo karo lyderiu. Kai Jungtinės Valstijos pasiūlė evakuoti jį iš Kyjivo, jo garsusis atsakymas – „Man reikia amunicijos, o ne taksi“ – negalėjo būti geresnis, net jei jį būtų parašęs Holivudo scenaristas. Tačiau ne mažiau svarbu, kad Ukraina turėjo aiškią, tačiau paprastą teoriją, kaip laimėti karą.

Pirma, ji sustabdė Rusijos puolimą prieš Kyjivą. Tada ji nugalėjo Rusijos kariuomenę aplink Charkivą ir susigrąžino Chersoną“, – pažymėjo autorius.

„AP“/„Scanpix“/Karas Ukrainoje
„AP“/„Scanpix“/Karas Ukrainoje

Paskui į Ukrainą plūstelėjo Vakarų šalių ginklai. Tikėtasi, kad 2023 m. pavasarį kontrpuolimas bent jau priartins Rusiją prie jos pačios sienų, jei ne visiškai užbaigs karą. Tačiau šis paskutinis žingsnis taip ir buvo nežengtas, pirmiausia dėl to, kad kelis mėnesius trukęs Vakarų delsimas tiekti svarbiausius ginklus, pavyzdžiui, tankus ir lėktuvus, suteikė Rusijai laiko, kurio jai reikėjo užbaigti didelio masto įtvirtinimams palei fronto liniją.

„Kai 2023 m. kontrpuolimas žlugo, Kyjivas neteko ne tik karių ir įrangos. Jis taip pat neteko įtikinamų argumentų, kaip ketina laimėti. Įtikinamo pasakojimo nebuvimas buvo ne tik viešųjų ryšių iššūkis Kyjivui, bet ir kėlė pavojų Vakarų karinės pagalbos tęsimui.

Stebėtojai Vakaruose dažnai regėjo Ukrainą kaip įsitraukusią į užsitęsusį išsekimo karą su didesne ir galingesne Rusija – tai taip pat tapo nauju Kremliaus siužetu po to, kai pirmasis siužetas (greitas Kyjivo žlugimas ir Rusijos kontrolės įtvirtinimas) pasirodė esąs iliuzija“, – tęsė R.S.Cohenas.

Po to Vakarai manė, kad tai buvo karas, kurį Ukraina vargu ar galėtų laimėti. Šis pasakojimas savo ruožtu skatino vis didesnį skepticizmą Vašingtone ir kitose Vakarų sostinėse dėl to, ar karinė pagalba Ukrainai vis dar yra gera investicija.

Galiausiai Ukrainai reikėjo padaryti kažką didelio. Jai reikėjo parodyti, kad nors Rusijos kariuomenė gali būti milžiniška, ji vis dar susiskaldžiusi ir kai kur trapi.

Galbūt kaltinimas, kad Rusijos ir Ukrainos karas pasiekė aklavietę, niekada nebuvo visiškai tikslus, pažymėjo analitikas.

Nors Vakarų žiniasklaida daug dėmesio skyrė sąstingiui fronto linijoje, Ukraina šventė daugybę mažiau matomų, bet tikriausiai ne mažiau svarbių pasiekimų, įskaitant kadaise Rusijos pasididžiavimu buvusio Juodosios jūros laivyno išstūmimą iš Krymo uostų ir vakarinės Juodosios jūros dalies. Neabejotina, kad šaliai, neturinčiai karinio jūrų laivyno, tai reikšmingas pasiekimas.

Be to, Ukrainos karinės pažangos trūkumą bent jau iš dalies lėmė kelis mėnesius sustabdyta JAV ir Europos pagalba, taip pat griežtos raudonos linijos, ribojančios bet kokio Vakarų ginklo panaudojimą atakuojant Rusijos teritorijoje esančius aerodromus, bazes ir kitus karinius objektus.

„Tokie delsimai, kurių dalis tęsiasi ir šiandien, reiškė, kad Ukraina rizikuoja įklimpti į savotišką strateginį liūną. Norėdama gauti daugiau karinės pagalbos, ji turėjo įrodyti, kad turi galimybę laimėti, pademonstruodama reikšmingus rezultatus mūšio lauke, tačiau tai turėjo padaryti nepažeisdama griežtų JAV ir kitų Vakarų ginklų naudojimo apribojimų.

Tuo pat metu reikšmingoms pergalėms mūšio lauke, ypač prieš besitreniruojančią ir ginkluotą Rusijos kariuomenę, reikėjo dar didesnės Vakarų karinės pagalbos ir dar įžūlesnės taktikos“, – rašo autorius.

„AFP“/„Scanpix“/Rusijos kariai
„AFP“/„Scanpix“/Rusijos kariai

Tačiau Ukraina pradėjo operaciją Kursko srityje. Nors šis kontrpuolimas daugeliui, įskaitant JAV gynybos departamento pareigūnus, buvo netikėtas, iš tiesų jis buvo visiškai logiškas.

„Galiausiai Ukrainai reikėjo padaryti kažką didelio. Jai reikėjo parodyti, kad nors Rusijos kariuomenė gali būti milžiniška, ji vis dar susiskaldžiusi ir kai kur trapi. Ukraina taip pat įrodė, kad, nepaisant Vakarų ir ypač JAV skėsčiojimo rankomis dėl grasinimų branduoline eskalacija, kurie nuo pat pradžių buvo būdingi Kremliaus karo pranešimams, Vladimiras Putinas dėl daugelio priežasčių ne taip jau veržiasi panaudoti savo branduolinį arsenalą, kaip rodo šie pranešimai. Todėl šie grasinimai neturėtų būti priežastis Jungtinėms Valstijoms nustatyti griežtus apribojimus Ukrainos įprastinėms karinėms operacijoms. Kitaip tariant, Ukrainai reikėjo kažką garsiai padaryti ir parodyti – dar kartą – kad ji gali laimėti“, – aiškino R.S.Cohenas.

Ukrainai reikėjo ir geros žinios savo žmonėms po daugelį mėnesių trukusio naikinimo ir kraujo praliejimo.

Sprendžiant iš Ukrainos veiksmų, panašu, kad naują, dar nesuformuluotą šalies strateginį šūkį sudaro trys gana aiškiai apibrėžtos dalys: išgyventi, smogti ir užkariauti.

„Kursko puolimas suteikia ukrainiečiams tai, ko jiems reikėjo – strateginį perkrovimą“, – pažymima straipsnyje.

Nors Kursko puolimas yra pirmasis žingsnis, Ukraina turės pasiūlyti daugiau, jei norės išlaikyti dabartinį pagreitį. Turbūt svarbiausia, kad ji turi rasti naują strateginę elgsenos liniją, mano ekspertas.

„Ukrainos lyderiai turi įtikinti ir savo rinkėjus namuose, ir rėmėjus užsienyje, kad jie turi planą, kaip laimėti karą. Sprendžiant iš Ukrainos veiksmų, panašu, kad naują, dar nesuformuluotą šalies strateginį šūkį sudaro trys gana aiškiai apibrėžtos dalys: išgyventi, smogti ir užkariauti.

Pirmojoje – išlikti – daugiausia dėmesio skiriama atremti Rusijos baudžiamąsias atakas prieš Ukrainos energetikos infrastruktūrą ir sustabdyti lėtai besitęsiantį Rusijos puolimą Donbase.

„Scanpix“/AP nuotr./Vladimiras Putinas
„Scanpix“/AP nuotr./Vladimiras Putinas

Antrasis – smogti kariniams ir pramoniniams taikiniams Rusijos gilumoje, siekiant ne tik susilpninti Rusijos karinius pajėgumus, bet ir padidinti ekonominius ir politinius karo kaštus V.Putino režimui. Trečioji ir paskutinė dalis yra „užgrobimo“ dalis, į kurią įeina Kurskas. Šioje operacijoje akcentuojamas Rusijos teritorijos užgrobimas pasienyje, tikėtina, ir kaip buferis, kuris apsaugotų Ukrainos teritoriją nuo Rusijos agresijos, ir kaip potencialus derybinis koziris ateityje“, – dėstė jis.

Galiausiai visi trys elementai yra būtini, bet greičiausiai nepakankami, kad būtų galima sukurti naują Ukrainos pergalės teoriją, atkreipė dėmesį ekspertas.

Pasak jo, tai padidins spaudimą Maskvai, tačiau vien šie elementai greičiausiai neleis Ukrainai susigrąžinti prarastų teritorijų, nes Rusija ir toliau žengia į priekį Rytų Ukrainoje, nepaisant ukrainiečių puolimo prie Kursko.

Iš esmės Ukraina turi dvi pagrindines galimybes: pasiduoti arba susitaikyti. Pirmuoju atveju ji gali tikėtis, kad didėjantis spaudimas Vladimiro Putino režimui galiausiai prives prie jo žlugimo po savo paties svoriu.

Būsimi smūgiai ir priešo teritorijų užėmimas taip pat smarkiai nepadidins vidaus spaudimo V.Putinui tiek, kad jis nutrauktų karą.

„Dauguma Ukrainos analitikų, su kuriais kalbėjausi, pripažino, kad didelei daliai rusų, ypač tiems, kurie turi įtakos Vladimiro Putino savivaldoje, paprasčiausiai nerūpi Kurskas tiek, kad priverstų prezidentą atsisakyti savo karinių tikslų.

Todėl lieka klausimas, koks galėtų būti kitas ir paskutinis Ukrainos pergalės teorijos elementas, jei toks apskritai yra. Iš esmės Ukraina turi dvi pagrindines galimybes: pasiduoti arba susitaikyti. Pirmuoju atveju ji gali tikėtis, kad didėjantis spaudimas Vladimiro Putino režimui galiausiai prives prie jo žlugimo po savo paties svoriu“, – rašo „Foreign Policy“.

Tačiau statymas dėl V.Putino žlugimo anaiptol nėra garantuotas, ir net tokiu atveju nebūtinai tas, kas ateis po Kremliaus diktatoriaus, užbaigs karą.

Ukraina taip pat gali siekti konflikto sureguliavimo. Padidindama V.Putino režimo skausmą dėl Kursko puolimo ir toliau smarkiai smūgiuodama Rusijos infrastruktūrai, Ukraina galėtų daryti spaudimą V.Putinui, kad šis pakeistų savo kaštų ir naudos skaičiavimą ir atsisakytų savo maksimalistinių reikalavimų. Tuomet Kyjivas galėtų iškeisti Rusijos kontroliuojamą teritoriją į Rusijos užimtą Ukrainos teritoriją.

„Reuters“/„Scanpix“/Karas Ukrainoje
„Reuters“/„Scanpix“/Karas Ukrainoje

„Kai kuriais atžvilgiais šis metodas atrodo paprastesnis. Ukraina jau padarė didelę žalą Rusijai ir beveik neabejotinai galės ją padidinti, ypač jei Vakarai panaikins savo ginklų naudojimo apribojimus ir kitas raudonąsias linijas. Kurskas taip pat parodė, kad Ukraina gali užgrobti Rusijos teritoriją. Kyla klausimas, ar ji gali užimti pakankamai teritorijos ir, kas ne mažiau svarbu, ją išlaikyti, kad įgytų pakankamai įtakos ir galėtų atsiimti visą Rusijos okupuotą Ukrainą“, – pridūrė R.S.Cohenas.

Galiausiai Ukrainai teks pasirinkti, ar jos karas bus susijęs su išlikimu-pergale-spaudimu, ar su išlikimu-pergale-išsilaisvinimu.

„O gal tai bus visai kas kita. Juk būtent ukrainiečiams tenka didžiausia šio karo našta. Ir tada Ukrainos rėmėjai JAV ir visame pasaulyje turės suteikti jai išteklių ir politinės erdvės, kad šis naratyvas taptų realybe.

Gera žinia ta, kad pagrindinė istorijos idėja – šiuolaikinis Dovydas, kovojantis su Galijotu liberalių demokratijų ir vieningo revanšistinių autokratijų bloko mūšyje – išlieka tokia pat įtikinama kaip ir anksčiau“, – tęsė autorius.

Tačiau artėjant JAV prezidento rinkimams visame pasaulyje kyla vis daugiau iššūkių. Ir Ukrainos vadovybė turi pasakyti savo partneriams ir sąjungininkams – taip pat savo visuomenei – kaip ji laimės.

„Jei ne dėl Vakarų, tai tikrai dėl pačių ukrainiečių“, – reziumavo R.S.Cohenas.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
„ID Vilnius“ – Vilniaus miesto technologijų kompetencijų centro link
Reklama
Šviežia ir kokybiška mėsa: kaip „Lidl“ užtikrina jos šviežumą?
Reklama
Kaip efektyviai atsikratyti drėgmės namuose ir neleisti jai sugrįžti?
Reklama
Sodyba – saugus uostas neramiais laikais