JAV akademikas, Tarptautinių santykių ekspertas Walteris Russellas Meadas leidinyje „The Wall Street Journal“ pasidalijo nuomone, kad karas darosi tik sudėtingesnis.
Tai, anot jo, įrodo sėkmingas Ukrainos puolimas prieš Rusijos Kursko regioną pasienyje, nors pats Kyjivas ir kenčia nuo intensyvių rusų atakų ties Pokrovsku, Ukrainos rytuose.
„Geografiniu požiūriu gabalas Rusijos teritorijos, kurį Ukraina užėmė per dabartinį puolimą, nėra didelis. Maždaug 1295 kv. km prilygsta Los Andželo dydžio teritorijai. Deja, tai tik apie 1 proc. daugiau nei per 103,6 tūkst. kv. km nusidriekusios Rusijos okupuotos Ukrainos teritorijos ir 0,0076 proc., arba mažiau nei 1/10 000 dalis, 6,6 mln. pačios Rusijos teritorijos“, – rašė jis.
Pirmas kartas, kai nebranduolinė šalis įsiveržė į branduolinės valstybės teritoriją ir ją užėmė
Nors Ukrainos užimtoje Rusijos teritorijoje nėra svarbių miestų, tranzito kelių, kasyklų, svarbių gamyklų ar elektrinių, grynai kariniu požiūriu ši teritorija yra nereikšminga, pastebėjo akademikas, todėl jos praradimas netrukdo V.Putinui tęsti kovos, o jos užėmimas nesuteikia Ukrainai išteklių ar strateginės padėties, kuri padėtų laimėti.
„Nepaisant to, ji yra svarbi. Ji svarbi iš dalies dėl to, kad Ukraina sėkmingai metė iššūkį vienam didžiausių tabu atominiame amžiuje. Tai pirmas kartas, kai nebranduolinė šalis įsiveržė į branduolinės valstybės teritoriją ir ją okupavo“, – pastebėjo W.R.Meadas.
Be to, jo teigimu, atgrasymo teorijų kūrėjai ilgą laiką tikėjo, kad vienas iš branduolinių ginklų turėjimo privalumų yra tas, kad niekas nedrįstų įsiveržti į branduolinį ginklą turinčią valstybę.
„Tai, kad Rusija nesugebėjo panaudoti branduolinių ginklų prieš įsiveržusias pajėgas, dabar verčia mokslininkus ir politikus kraipyti galvas“, – pažymėjo analitikas.
Pastarųjų įvykių fone jam kilo aibė klausimų: kokios yra naujosios taisyklės? Kur dabar yra V.Putino raudonosios linijos? Kas būtų, jei Ukraina pasektų samdinių vado Jevgejijaus Prigožino pavyzdžiu ir pradėtų žygį į Maskvą? Ar Ukrainos sąjungininkės Vakaruose bandytų ją sustabdyti nuo kurso, galinčio sukelti branduolinį karą?
„Ukrainos smūgis žemiau juostos Kursko srityje svarbus ir dėl to, kad jis rodo naują Ukrainos karo strategiją. Kursko puolimas – pasirengimas jam slėptas nuo Ukrainos sąjungininkų Vašingtone ir nuo Maskvos – buvo rizikingas žingsnis“, – rašė W.R.Meadas.
Tiek prezidentas Volodymyras Zelenskis, tiek vyriausiasis šalies karinių pajėgų vadas generolas Oleksandras Syrskis savo šalyje sulaukė aršios kritikos už tai, kad nukreipė pajėgas iš sunkiai įveikiamo rytinio fronto į šiaurinį puolimą. Spėjama, kad ši kritika tik sustiprės, kai, kaip atrodo tikėtina, papuls į Rusijos gniaužtus.
Akademikas įvertino, kad V.Zelenskis ir generolas O.Syrskis ėmėsi šios naujos strategijos, nes galvoja, kad egzistenciniame kare Ukraina yra pralaimėtoja.
„Nors Ukrainos Vakarų partneriai teoriškai turi galimybę suteikti Ukrainai pranašumą, Kyjivas dabar, atrodo, tiki, kad jie to nepadarys. Bideno komanda pernelyg įbauginta Rusijos grasinimų, Europos Sąjunga, kaip įprasta, yra susiskaldžiusi ir neveiksminga, o Vakarai apskritai vis dar gyvena iliuzijomis, kad V.Putinas nori derėtis dėl taikos, kuri leistų Ukrainai laisvai prisijungti prie Šiaurės Atlanto sutarties organizacijos ir Europos Sąjungos.“
Ukrainai reikia Vakarų paramos, bet V.Zelenskis ir generolas O.Syrskis tiki, kad Kyjivas turi atmesti nedrąsius Vakarų strateginius patarimus, jei tikisi išlikti.
„Jie tikriausiai yra teisūs. Nesibaigiantis ir pralaimimas pozicinis karas rytuose, kol Ukrainos silpnavaliai Vakarų rėmėjai delsia ir diskutuoja, užtikrina galutinį Ukrainos pralaimėjimą“, – dėstė akademikas.
Pradėdama įsiveržimą į Kursko sritį, Ukraina tikėjosi pakelti karių kovinę dvasią, sumažinti Rusijos baimę Vakaruose ir priversti V.Putiną perkelti savo pajėgas ir, geriausiu atveju, paminti paramą karui, kuri tvyro Rusijoje.
Tebėra neaišku, ar Kyjivo taktinė sėkmė Kurske gali virsti strategine sėkme, kuri pakeistų karo kryptį. Pasak eksperto, tai greičiausiai priklausys nuo Ukrainos gebėjimo surengti daugiau tarpvalstybinių atakų. Rusija iki šiol didžiąją dalį ilgos sienos tarp šalių paliko silpnai ginamą, taip leisdama V.Putinui sutelkti savo pajėgas dabartiniam puolimui Rytuose.
„Jei Kyjivui pavyks priversti V.Putiną perkelti pajėgas ne tik į Kurską, bet ir į visą pasienio regioną, gerokai sumažės Rusijos gyvosios jėgos pranašumas ir jos gebėjimas vykdyti puolamąsias operacijas.
Karinė logika diktuoja, kad Kyjvas ruošia rezervus naujiems puolimams, jei ir kai tik pavyks rasti galimybių“, – rašė W.R.Meadas.
