Pasak politologo Lino Kojalos, nesunku suprasti, jog tai tiesiogiai orientuota į Vakarų šalių, ypač JAV, paramą Ukrainai.
„Ar įvyko reikšmingas pokytis? Ne itin. Doktrinos pirmiausiai yra signalizavimo apie raudonąsias linijas priemonė. Kiek rimtesnės nei pavieniai vieši vado pasisakymai, bet tokių režimų kaip Rusija atveju ne pernelyg besiskiriančios.
Situacija „V.Putinas norėjo panaudoti branduolinį ginklą, bet negalėjo, nes atvejis nenumatytas doktrinoje“ neegzistuoja. Kaip ir „V.Putinas nenorėjo, bet doktrina įpareigojo“. Doktrina, su abstrakčiomis nuostatomis, nėra joks formalus ar neformalus riboženklis.
Todėl branduolinis atgrasymas išlieka itin susietas su psichologiniais ir kitais sunkiai apibrėžiamais vado, jo aplinkos ir likusio pasaulio veikimo motyvais“, – pastebi politologas.
Pasak jo, kur kas rimčiau būtų reaguojama į pastebimus veiksmus, kurie rodytų pasirengimą galimam ginklo panaudojimui (branduolinių galvučių pervežimas ir pan.).
„Informacijos apie tai kol kas nebuvo, nors 2022 m. rudenį neformalūs šaltiniai aptarinėjo išaugusias rizikas (tik, priešingai nei rašyta naujoje Bobo Woodwordo knygoje, tikimybė vargu, ar buvo pasiekusi kosminę 50 proc. ribą; kita vertus, bet kokie tikimybių vertinimai taip pat yra absoliučiai subjektyvios spekuliacijos, nes tai nėra tiksliai išmatuojama), – sako politologas.
Anot jo, iki šiol situaciją nekonkrečiai, bet bene tiksliausiai apibūdintų tokia tezė: „branduolinio ginklo panaudojimo rizika nėra didelė, bet ir ne 0 proc.“
„Ją dažnai išgirstumėte Vašingtone“, – apibendrino L.Kojala.
Kremlius skubiai pakoregavo branduolinę doktriną: leis plačiau naudoti mirtinus ginklus
15min primena, kad Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas patvirtino naują branduolinę doktriną. Tai įvyko praėjus maždaug 24 valandoms po to, kai laikraštis „The New York Times“ parašė, kad Joe Bideno administracija leido smogti Rusijos teritorijai ATACMS raketomis.
Priešu laikoma ir valstybė, suteikianti ginklus kovai prieš Rusiją
Atnaujintos doktrinos antrajame skyriuje nurodoma, kad potencialiu priešininku, prieš kurį vykdomas branduolinis atgrasymas, nuo šiol gali būti laikoma valstybė, suteikianti savo teritoriją ir išteklius agresijai prieš Rusiją rengti ir vykdyti.
Dviejose naujose 10 ir 11 dalyse teigiama, kad Rusija bet kurios koalicijai (blokui, aljansui) priklausančios valstybės agresiją vertins kaip visos koalicijos agresiją, o nebranduolinės valstybės, dalyvaujant ar remiant branduolinei valstybei, agresiją – kaip jų bendrą puolimą.
Naujojoje doktrinoje išplečiamas pagrindinių karinių pavojų, kuriems neutralizuoti skirta branduolinio atgrasymo priemonė, sąrašas. Dabar į jį, be kita ko, įtrauktas bet kokios rūšies masinio naikinimo ginklų, kuriuos potencialus priešininkas galėtų panaudoti prieš Rusiją, buvimas, karinės pratybos prie šalies sienų, nekontroliuojamas masinio naikinimo ginklų platinimas, potencialaus priešininko bandymai smogti aplinkai pavojingiems objektams arba izoliuoti dalį Rusijos teritorijos, taip pat kariuomenės, kuri gali priartinti savo karinę infrastruktūrą prie Rusijos sienų, kūrimas arba plėtra.
