„Tikimės, kad išgyvensime“
Nuotraukas su kai kuriais užrašais paskelbė tinklalapis „Meduza“, jas gavęs iš Rusijos žurnalo „The Village“. Šis neseniai publikavo ilgą pasakojimą apie gyvenimą slėptuvėje per Mariupolio apsiaustį, nuo atakų rūsyje besislėpusią paauglę ir vieną darbininką, atvykusį padėti atstatyti miestą.
Rusijos kariuomenei įsiveržus į Ukrainą, šis uostamiestis buvo stipriai atakuojamas ir buvo beveik visiškai sugriautas. Per bombardavimus gyventojai slėpdavosi, ypač Azovo valstybinio technikos universiteto pastate.
Ten buvo ir dešimtys vaikų. Jie ant universiteto rūsio sienų žymekliu rašė tai, ką norėjo pasakyti – bandė palikti kokį nors prisiminimą apie save, net nežinodami, ar kas nors tai pamatys.
Ant baltų sienų pilna įvairių užrašų, gėlių ir kačių piešinių, net eilėraščių, pasakoja „The Village“. Įvairios datos, bet visos – 2022 m. kovo.
„Sveiki, aš esu Elia, man 9,5 metų. Aš slepiuosi nuo karo, gyvenu kairiajame krante. Šiandien išeisiu iš čia. Džiaugiuosi, kad matote šį tekstą. Išgyvenk, zuiki", – linkėjo viena mergaitė.
Kiti užrašai: „Dina, 16 metų, Marik, kairysis krantas, Leningradas. Tikimės, kad išgyvensime“, „Žmonėms, kurie čia gyveno: ypatingas ačiū už pagalbą ir prisiminimus!“, „Mano vardas Rostikas, man 11 metų, dabar vyksta karas, na, nieko“, „Jei daugiau užrašų nėra, mes ištrūkome“.
„Šiandien 2022.03.25. Rytoj mes eisim į Manhušą. Iki jo yra 25 km, eisime su visa minia. Kelsimės 5.00. Palinkėkite mums sėkmės, daugiau negaliu rašyti“, – šią žinutę parašė galbūt ta pati Elia, nes braižas panašus.
Niekas net nesiruošė mūsų oficialiai evakuoti, viskas vyko savo jėgomis, savo rizika.
Keleto užrašų autorė – Natalija, prisistatanti Nata. 2022 m. vasarį ji mokėsi 11-oje klasėje, ruošėsi stoti į medicinos universitetą ten pat Mariupolyje.
„Sveiki, aš – Nata, šiandien – 2022 m. kovo 19 d., 24-oji karo diena. Aš – iš Rytinio (Vostočnyj, Mariupolio rajonas – red. past.) Vasario 24-ąją mus apšaudė ir išbėgome iš namų.
Ši istorija baigsis, palikdama tik prisiminimus, baimę ir kraują. Viskas susitvarkys, jei ką, mano „Insta“ (adresas socialiniame tinkle „Instagram“ užbrauktas – red. past.), va ir pažiūrėkite, ar aš vis dar gyva, parašyk man, jei tai perskaitei“, – parašė ji praėjus beveik mėnesiui nuo invazijos pradžios.
„Sveiki, tai vėl aš, Nata, čia, netoli šio kampo, įsikūrėme, miegojome ant kėdžių, gaminome maistą ant ugnies, – rašė paauglė kitoje vietoje. – Šiandien – 2022 m. kovo 19 d., rytoj planuojame pagaliau išvykti.
Pasiėmiau tik džinsus, džemperį su gobtuvu, kepurę ir striukę. Šie daiktai vis dar su manimi, kelia sunkius prisiminimus, todėl po karo jų nė karto nedėvėjau.
Nėra nei elektros, nei vandens, nei kitų patogumų. Iš viso rūsyje sėdime jau apie 24 dienas. Visur mus lydi sviediniai ir raketos. PGTU (universitetas – red. past.) buvo apšaudytas daugiau nei šešis kartus, pataikyta tiesiogiai.
Mariupolis – griuvėsiai, miestas vaiduoklis. Įdomu, kuo tai baigsis, ar išliks Ukraina. Pavargstu atsibusti nuo sprogimų ir švilpimo virš galvų. Niekur nėra langų, lauke beprotiškai šalta.
Man – 17 metų, planavau stoti į medicinos universitetą, kiekvienas čia sėdintis žmogus turėjo daug planų ir tikslų. Bet, deja, niekas mūsų čia nenori. Niekas net nesiruošė mūsų oficialiai evakuoti, viskas vyko savo jėgomis, savo rizika.
Žinoma, čia beprotiškai nuobodu, bet susipažinau su Dina. Viskas, ko aš noriu, tai ramybės! Labai tikiuosi, kad ten, kur vykstame, rasime namus ir susikursime gyvenimą.“
Pradėjo nuo mokomosios evakuacijos
Užrašų nuotraukas žurnalui perdavė oro kondicionierių ir vėdinimo sistemų montuotojas Aleksejus. Jis pats – iš Mykolajivo, bet pastarąjį dešimtmetį gyveno Rusijoje, iš kur kilusi jo žmona. Išgirdęs, kad prasidėjo gimtinės atstatymo darbai, pasiūlė savo paslaugas ir dar vasarą prisijungė prie kitų darbininkų.
Aleksejus po atostogų į Mariupolį grįžo pernai gruodį, o vasarį pradėjo dirbti universitete, kur ir rado per bombardavimus išmargintas sienas. Pastatas atlaikė atakas, išliko ir užrašai. Juos nufotografavęs pasiuntė „The Village“ redakcijai.
Tarp jų – ir Natos mintys. „Šias žinutes parašė mergina, išgyvenusi karą tarp universiteto sienų. Ypač jaudinančios šios“, – tokį komentarą prie jų pridėjo vyras.
Ištrūkusi apsiausto miesto Natalija išvyko į Lenkiją, todėl galėjo „The Village“ papasakoti, kaip atsidūrė slėptuvėje ir kaip joje gyveno.
Niekas net nepagalvojo, kad kitą rytą nespėsime į mokyklą, kad būsime bombarduojami.
Vasario 23-iąją, prieš pat plataus masto invaziją, valdžia paskelbė mokomąją evakuaciją, tad vaikus suvarė į rūsius. Tai nieko nenustebino – panašūs mokymai vykdavo kasmet. Todėl „niekas net nepagalvojo, kad kitą rytą nespėsime į mokyklą, kad būsime bombarduojami, gyvenau ramų, labai gerą, visavertį gyvenimą“.
Net prasidėjus atakoms Natalija, jos mama ir vyresnė sesuo tikėjosi, kad viskas baigsis gerai. Miestas pradėtas apšaudyti vasario 24-ąją, apie 10–11 val. kaip tik nuo jų – Rytinio – rajono. Užpuolikai šaudė iš ten pat, kaip 2015-aisiais (šis rajonas buvo apšaudytas tų metų sausį, žuvo 31 žmogus ir daugiau kaip 100 buvo sužeista.
„Manėme, kad bus kaip 2015 m. – viena diena ir viskas baigsis. Susipakavome reikalingiausius daiktus. Aš pasiėmiau tik džinsus, džemperį su gobtuvu, kepurę ir striukę. Šie daiktai vis dar su manimi, kelia sunkius prisiminimus, todėl po karo jų nė karto nedėvėjau.
Naktį iš vasario 24-osios į 25-ąją praleidome namuose prie sienos koridoriuje, susisupusios į antklodes ir čiužinius. Nebuvo galima išeiti net 15 minučių, nes buvo didžiulis triukšmas, – nežinai, ar į tavo kiemą pataikys, ar ne.
Kitą rytą buvo daugmaž ramu, nusprendėme susikrauti daiktus ir važiuoti pas dėdę, jis gyveno tame pačiame rajone, bet toliau, gal už trijų ar keturių kilometrų. Maniau, kad jo niekada nepasieksime. Pas dėdę nuėjau į virtuvę pasidaryti arbatos, pamačiau blyksnį ir nukritau ant grindų. Atskriejo kaip tik į kiemą. Tuomet supratau, kad mano rajonu nebus apsiribota.“
Turėjo važiuoti į Dramos teatrą
Šeima vėl susikrovė krepšius – Natalija kartais gyvendavo pas dėdę, todėl ten turėjo daug savo daiktų – ir išvyko į slėptuvę. Pirmiausia – į netoliese esančius kultūros namus, o po 15 dienų jas iš ten pervežė į universitetą.
Turėjo persikelti į Dramos teatrą, bet ten nebeužteko vietų. „Jei mus būtų perkėlę į Dramos teatrą, nemanau, kad dabar bendrautume“, – žurnalistei sakė mergina.
Kaip žinoma, kovo 16 d. teatras buvo sugriautas per rusų aviacijos smūgį. Mariupolio miesto tarybos skaičiavimu, žuvo 300 žmonių, vadinamosios Donecko liaudies respublikos saugumo pajėgos „rado“ tik 14 kūnų. Užėmus miestą, teatras buvo visai nugriautas, todėl objektyvus tyrimas jau neįmanomas.
Taip pat skaitykite: Rusijos cinizmas neturi ribų: Mariupolio teatro griuvėsiuose „rado“ tik 14 aukų
Slėptuve virtęs universitetas yra Mariupolio centre. Pirmosiomis dienomis sprogimų nebuvo girdėti. Natalija vaikščiodavo po pastato aukštus ieškodama reikalingų daiktų.
Ji pasiėmė kažkieno pūkinę liemenę, žymeklį ir bloknotą. Anksčiau mergina kažką panašaus į dienoraštį turėjo telefone. Bet jo resursus reikėjo taupyti, todėl Natalija savo mintis ėmė rašyti ant popieriaus. Vėliau bloknotas kažkur pasimetė, tad užrašai persikėlė ant sienų.
Žmonės gyveno koridoriuje cokoliniame aukšte. Lovų visiems neužteko, o maistas greitai baigdavosi. Universitete iš pradžių buvo šiokių tokių maisto atsargų: makaronų, žirnių, troškinių, kukurūzų.
Kartais šeimininkė pati negerdavo, kad tik vandens liktų katinui. Jam atiduodavo ir pusę savo maisto porcijos.
„Mano mėgstamiausias maistas tuo metu ir tai, ko dabar visai negaliu valgyti, yra sriuba. Vanduo, makaronai, kartais morkos, žirniai arba kukurūzai. Tuo metu tai atrodė taip skanu!“ – praėjus metams prisiminė mergina.
Nata su savimi pasiėmė katiną Čitą. Norėdama pagirdyti augintinį, ji vandens bėgdavo į miesto sodą, kur čiurlena šaltinis. Dėl apšaudymų į lauką ne visada buvo galima išeiti. Kartais šeimininkė pati negerdavo, kad tik vandens liktų keturkojui. Jam atiduodavo ir pusę savo maisto porcijos.
Prieš išleisdami tikrino telefonus
Slėptuvėje įsikūrę žmonės miegojo ant sustumtų studentų stalų, paskui gavo čiužinių iš vaikų darželių. Šie nepadėjo – stalai buvo tokie kieti. Natalija prisiminė po to du mėnesius negalėjusi miegoti ant šono – taip skaudėdavo.
Kadangi humanitarinės pagalbos nebepraleisdavo, universitete maisto nebuvo. Žmonės eidavo į parduotuves ir imdavo, ką norėjo. Tada mergina beveik nevalgydavo – maisto nebuvo, o ir kartais gaunamas dėl streso strigdavo gerklėje.
Meilė oversize stiliaus drabužiams išgelbėjo gyvybę: Mane pašovė, kulka pataikė į šią liemenę ir ją perplėšė. 5-7 cm į dešinę – ir viskas.
Kartą, eidama apsipirkti, Nata vos nežuvo, kai kulka pervėrė jos pūkinę liemenę – tą pačią, kurią rado auditorijoje. Liemenė buvo keliais dydžiais per didelė, bet meilė oversize stiliaus drabužiams išgelbėjo gyvybę: „Bėgau tiesiai – tai buvo mano klaida. Gatvėje niekada negalima bėgti tiesiai, reikia zigzagais.
Mane pašovė, kulka pataikė į šią liemenę ir šiek tiek ją perplėšė. Praskrido pro pat mane. 5–7 centimetrai į dešinę – ir viskas. Būtų buvusios… greičiausiai kepenys.“
Natalija liko rūsyje iki kovo 21-osios. Diena anksčiau į slėptuvę atėjęs ukrainiečių karys paliepė auštant susirinkti daiktus ir išeiti. Mat greta turėjo vykti mūšis ir universiteto tiesiog galėjo nelikti.
Šeštą valandą ryto mergina su šeima pėsčiomis nukeliavo iki išvažiavimo iš miesto. 7 km su krepšiais rankose ir Čita ant peties. Nuo pirmos karo dienos į Natos kulną buvo įsmigusi stiklo šukė. Nelabai giliai, bet negalėjo jos ištraukti pati, buvo per daug skausminga liesti.
Natalija prisiminė po to du mėnesius negalėjusi miegoti ant šono – taip skaudėdavo.
Prie išvažiavimo iš Mariupolio jau stovėjo rusai ir tikrino pasus. Natalijos pase tėvavardis buvo įrašytas ukrainietiškai – Mychailivna. Karys nukirto: dabar tik „Michailovna“ ir „Šlovė Rusijai“. „Kaip galiu taip sakyti apie šalį, kuri nužudė mano draugus?“ – nesuprato ji.
Mergina su šeima nusigavo į Berdianską už 85 km, iš ten evakuaciniu autobusu – į Zaporižią už dar 200 km. „Tai buvo bene sunkiausias kelias mano gyvenime.
Įprastai autobusu prireikia 4–5 valandų. Mes keliavome keturias dienas. Važiavo 60–70 žmonių, žmonės sėdėjo tiesiog vieni kitiems ant galvų. Buvo tvanku ir sunku.
Pravažiavome apie 20 patikros punktų, kiekviename iš jų mus išlaipindavo iš autobusų, išrengdavo vyrus, žiūrėdavo mūsų telefonus. Jie tikrino „Telegram“ pagal raktinius žodžius, įvesdavo „Putinas“, „karas“ ir žiūrėdavo, ką žmonės rašo.
Man pasisekė, nes „Telegram“ nebeturėjau, ištryniau visas energiją ryjančias programėles.“
Iš Zaporižios Natalija traukiniu pasiekė Lvovą, o iš ten išvyko į Lenkiją. Kol Mariupolis okupuotas, ji nemato galimybės grįžti, nors namai tebėra. Devynaukštis, kuriame gyveno šeima, su dar keliais sudarė kvadratą. Viskas aplink subombarduota, bet jie, tarytum kažkieno apsaugoti, išliko. Bute dabar įsikūręs dėdė.
Mama ir sesuo nori grįžti kuo greičiau. Jos įsikūrusios nakvynės namuose, gauna humanitarinę pagalbą, bet svetimoje šalyje nepritapo. Moteriai – jau beveik 60 metų, jai sunku ten, kur svetima kalba, kur nėra nieko savo.
