Lagosas, kuriame oficialiai gyvena apie 20 milijonų žmonių, didžiulis, įvairus ir ne itin saugus. Todėl su Katy susitikti sutarėme viešbutyje.
Dar vienas šio didmiesčio bruožas – milžiniški kamščiai. Tad Katy vėlavo apie dvi valandas, bet galiausiai atlėkusi prisipažino: „Jei susitari dėl susitikimo 18 valandą, iš tiesų visi žino, kad per spūstis laiku niekaip nespėsi.“
„Juk ir žmonių čia ne 20 milijonų, o turbūt dvigubai daugiau. Niekas Nigerijoje nesuskaičiuotų, kiek gyventojų iš tikrųjų yra“, – dar pasiteisino Katy, tuoj pat pareikšdama norą, kad publikacija apie ją ir jos gyvenimą Lagose pasirodytų iki Tarptautinės moters dienos kovo 8-ąją.
„Mano močiutė Klaipėdoje patyrė insultą, ji nekalba. Noriu, kad bent paskaitytų“, – prasitarė gyvybe ir idėjomis trykštanti moteris.
Katy iš Londono į Lagosą, kur gyvena jos tėtis, atvyko pernai ir gyvenimu visiškai nesiskundžia – čia ji toliau vysto ryšių su visuomene ir marketingo agentūros „Public Ambition“ veiklą.
Tėvai susipažino Maskvoje
„Mano mama ir tėtis susitiko Maskvoje. Mano tėtis labai gerai mokėsi ir gavo vizą pratęsti studijas Maskvoje – tada Sovietų Sąjunga buvo atvėrusi universitetus studentams iš Vakarų Afrikos. Ten išvyko daug nigeriečių“, – pasakojo Katy.
Jos mamos šeima tuo metu buvo išvykusi ne kur kitur, o į Kubą, mat Katy – jos mamos tėtis – senelis buvo sovietinių povandeninių laivų inžinierius. Žinoma, Maskva ir Havana tuo metu buvo artimos partnerės.
„O mano mama iš Kubos išvyko studijuoti Maskvoje. Jie abu studijavo architektūrą ir kartą susitiko koridoriuje. Mano tėtis kartą pamirksėjo, o visa kita – jau istorija“, – teigė moteris, kuri, kaip ir jos vyresnis brolis, gimė būtent Maskvoje.
Apie Rusiją Katy nieko neatsimena, nes jau 1997 metais visa šeima išsikraustė į Lagosą. Tada, 2005-aisiais, jau iškeliauta į Londoną – Lietuva metais anksčiau įstojo į Europos Sąjungą, o Katy šeimos nariai turėjo lietuviškus pasus.
Lietuviškai Katy nemoka – mūsų šalyje ji niekada reguliariai negyveno.
Universitete Katy studijavo istoriją, o baigiamojo darbo tema liudija, kad nuo Rusijos aktualijų ji neatitrūko, – „Alkoholio įtaka Rusijos pilietiniam karui“. Vienas pagrindinių šaltinių, žinoma, buvo Marko Lawrence'o Schrado knyga „Degtinės imperija“.
Moteris angliškai kalba ryškiu Londono akcentu. Rusiškai – šiek tiek. Lietuviškai Katy nemoka – mūsų šalyje ji niekada reguliariai negyveno.
Atvyko dėl verslo – rinka daug žadanti
Vis dėlto kodėl iš Londono, kuris įvairiausiuose tyrimuose laikomas vienu geriausių miestų gyvenimui pasaulyje, Katy nutarė išvykti – jei tiksliau, grįžti – į Lagosą?
Moteris pripažįsta, kad sprendimą brandino netrumpai: „Manau, kad jau senokai mąsčiau apie grįžimą į Nigeriją. Turbūt dėl to, kad tapatinausi su šia šalimi, o metai, kuriuos čia praleidau, mano brendimui padarė labai didelę įtaką.“
Aišku, apsispręsti padėjo ir mintys apie verslą. Katy Londone prieš ketverius metus įkūrė ryšių su visuomene ir marketingo agentūrą ir ėmė galvoti, kad metas pabandyti užgriebti didžiulę bei didėjančią Nigerijos rinką.
„Ši šalis yra tarsi Londonas prieš 20 metų. Ilgą laiką Lagose dominavo nafta ir dujos, tačiau dabar atsiranda vis daugiau krypčių – turtus kraunasi virėjai, komunikacijos, reklamos specialistai.
Katy Londone prieš ketverius metus įkūrė ryšių su visuomene ir marketingo agentūrą ir ėmė galvoti, kad metas pabandyti užgriebti didžiulę bei didėjančią Nigerijos rinką.
Be to, daug kas nauja, tad gali būti pirmasis kažką pradėsiantis. Londone ir dar daug kur neįmanoma“, – teigė Katy.
Moteris prisiminė, kad su partnere pradėdama verslą Londone nutarė, jog taikysis į nepriklausomus, jaunus verslininkus ir kūrybininkus, kurie negali sau leisti brangių didesnių agentūrų, dažnai prašančių 4 tūkstančių svaro sterlingų per mėnesį.
„Čia atvykau dėl verslo ir turėdama planą. Šiaip čia nebūčiau grįžusi – pirma, Nigerija yra labai brangi, antra, čia negali net penkioms minutėms ramiai prisėsti, nes reikia nuolat kažkur lėkti. Jei nieko nedarysi, neišsilaikysi“, – tvirtino Katy.
Jos verslas dar jaunas, bet klientų jau yra ne tik Londone, bet ir Lagose. Dirba Katy, tiesa, kol kas iš namų, nors kasdien susitikinėja su užsakovais, pavyzdžiui, iš kompanijos „Canon“.
„Kai sakau, kad atidarėme skyrių Nigerijoje, labiau turiu omenyje tai, kad „Instagram“ paskelbiau, jog pradedame čia veikti. Tuo metu manęs Lagose dar nebuvo, bet greitai supratau, kad turiu čia fiziškai būti.
Ilgiau pagyvenus Lagose paprastai suvokiama, kad būtina čia būti ir dirbti su žmonėmis. Laiškais situacijos nevaldysi. Be to, čia yra mano tėtis, tad nebuvo taip, kad išvykau į kažkokią nežinomybę“, – svarstė Katy.
Seksizmo dar daug
Beje, Nigerijoje – bent jau Lagose – daug kas dirba iš namų. Katy planas – išsinuomoti keturių miegamųjų namą ir mažą kambarėlį paversti biuru.
Prisitaikyti prie Lagoso ritmų Katy sunku nebuvo, nors pernai vasarą ji čia grįžo mėnesiui – kad įsivertintų aplinką ir prie jos priprastų.
Kas dėl paties verslo, moteriai labai padeda tai, kad ji yra baigusi mokslus Jungtinėje Karalystėje, kur turi ir kompaniją.
K.Sade: „Per nacionalinį radiją vis dar vyksta įnirtingi debatai dėl to, ar moterys turėtų pasilikti namuose ir virtuvėje gaminti maistą. Aišku, jaunimas nėra toks konservatyvus“.
„Nigerijoje žmonėms viskas, kas yra iš Vakarų, reiškia labai daug. Tarkime, čia pagal „Uber“ pavyzdį veikia daug vietinių pavežėjų kompanijų, bet keleiviai vis tiek renkasi „Uber“, nes pasitiki čia JAV kompanija.
Lagose manoma, kad produkto ar paslaugos, sukurtos užsienyje, kokybė vien dėl to bus geresnė“, – pabrėžė moteris.
Tiesa, jai kartais nepatinka Nigerijos verslininkų vyrų požiūris. Esą kartais po pirmųjų verslo susitikimų Katy dažnai sulaukia kvietimų ne darbo reikalais: „Aš čia atvažiavau ne to. Seksizmas Lagose dar labai įprastas.“
„Čia dirba daug moterių vadovių, bet lygybės nėra. Tarkime, per nacionalinį radiją vis dar vyksta įnirtingi debatai dėl to, ar moterys turėtų pasilikti namuose ir virtuvėje gaminti maistą. Aišku, jaunimas nėra toks konservatyvus“, – pastebėjo Katy.
Už nuomą – metus į priekį
Kaip jaunimas Lagose linksminasi? Katy šio miesto naktinį gyvenimą lygina su Niujorko, kur niekada nežinai, kas tavęs laukia.
„Tarkime, Londone dažniausiai lieki vienoje ir toje pačioje draugų grupėje. Tarkime, jei augai darbininkų klasėje, nebus lengva bendrauti su elitu – lieki savo kategorijoje. O Lagose gali vieną dieną linksmintis su prezidento sūnumi, o kitą – su darbininku“, – teigė moteris.
Nors iš pažiūros taip nepasirodytų, Lagosas kupinas veiklų – žmonės čia vaikšto į barus, klubus, kolekcionuoja meną.
„Be to, čia visi turi savo butus, kuriuos išnuomoja. Londone tai sunku, o čia normalu“, – pastebi Katy, pridurianti, kad už trijų miegamųjų buto nuomą prestižiniame Lagoso rajone žmonės moka 5-6 tūkst. svarų per metus.
Beje, būtent tokią metinę sumą žmonės dažniausiai ir moka – už nuomą prašoma atsiskaityti iš anksto. Tiesa, dažniausiai normalų butą sau gali leisti tik turtingiausi nigeriečiai ir užsieniečiai.
„Daug mano pažįstamų dirba didelėse kompanijose, jų darbai geri. Bet jie uždirba apie 250 svarų per mėnesį. Įsivaizduokite – juk tai niekis. Aš tikriausiai uždirbu daugiau, tad daugiau galiu ir sau leisti“, – pasakojo Katy.
Katy Sade: „Asmeninis virėjas ar virėja, vairuotojas, apsaugininkas – visi jie kainuoja po šimtą dolerių per mėnesį. Tai iš tiesų ir patogu, ir reikalinga“.
Tokių kaip ji – sugrįžtančių į Nigeriją iš Vakarų – Lagose daug. Ir reemigravę žmonės čia esą labai gerai gyvena – iš muzikos, iš filmų, iš reklamos, skaitmeninių kompanijų. Beje, ir iš alkoholio – iš alaus ar kampario Nigerijoje esą galima uždirbti milijonus dolerių.
Prakutus įmanoma uždirbti mažiausiai 1 tūkst. JAV dolerių, o tokias pajamas gaunantys žmonės, pasak Katy, paprastai už šią sumą kiekvieną mėnesį pasirūpina virėju, vairuotoju, apsaugininku.
„Asmeninis virėjas ar virėja, vairuotojas, apsaugininkas – visi jie kainuoja po šimtą dolerių per mėnesį.
Tai iš tiesų ir patogu, ir reikalinga“, – tvirtino Katy, kuri, kalbai pasisukus apie maistą, prisiminė, kad Lietuvoje mėgsta valgyti barščius ir silkę.
Įdomi viešnagė Palangoje
Lietuvoje Katy yra viešėjusi daug kartų – nė neatsimena, kiek tiksliai, bet esą tuos sykius suskaičiuotų ant abiejų rankų pirštų.
„Lietuva man siejasi su šeima. Ką atsimenu iš pirmųjų viešnagių pas močiutę – kad pamačiau daug rasizmo. Kai man buvo dešimt metų, buvome nuvykę į Palangą, ir žmonės rikiavosi po mūsų langais, kad man pamojuotų.
Apie mane net rašė vietos laikraštyje. Mama iki šiol atsisako man išversti, kas ten parašyta, bet nujaučiu, kad nieko gero.
Taip, tarkime, jums, žurnalistams, čia mojuoja kaip baltiesiems, bet čia į europiečius žiūrima pagarbiai, pavydžiai“, – pasakojo moteris.
Katy mano, kad Lietuvai reikėtų kuo greičiau leisti dvigubą pilietybę, nes dabartinė tvarka esą pernelyg konservatyvi. Tiesa, pati ji ypatingo ryšio su mūsų šalimi nejaučia: „Turiu lietuvišką pasą, kuris man leidžia keliauti po Europos Sąjungą. O daugiau...“
Lietuvoje Katy viešėjo jau senokai, nors žada atskristi vasarą. Kol kas moteris tikisi įsukti verslą Lagose: „Daug klientų nenoriu – man svarbu kokybė. Šiuo metu koncentruojuosi ties Londonu ir Lagosu, bet ateityje galbūt pabandyčiau ir Lietuvoje ar Rusijoje – kodėl ne?“
