Pastaruoju metu daug dėmesio skiriama naujiems iššūkiams, su kuriais susiduria NATO dėl Rusijos „hibridinio karo“ – karinių-politinių-žvalgybinių-ekonominių operacijų, kurias Kremlius vykdo Ukrainoje. Ar tai tikrai yra kažkas naujo – diskutuotina. Lygiai taip pat – ar tai reikėtų vadinti kažkaip kitaip. Tačiau grėsmė yra tokia kompleksinė ir politinė, kad gal Vakarų šalys turėtų nuodugniau ir kūrybingiau mąstyti apie atsakomąsias priemones? „Hibridinę gynybą“?
Kadangi NATO – karinis aljansas, nestebina, kad dėmesys koncentruojamas į karines priemones. Todėl JAV sunkioji ginkluotė siunčiama į Baltijos valstybes, todėl NATO kariai ir specialiosios pajėgos vienas po kitų rengia karines pratybas, kuriose treniruojasi ir pagal tokį scenarijų, jeigu pasirodytų „žalieji žmogeliukai“ – Rusijos kariai be skiriamųjų ženklų, kurie užėmė Krymą.
Tai – naudinga, tačiau Maskvos dabartiniai veiksmai yra grindžiami partizaninio karo esminėmis nuostatomis: vengti daryti tai, kas akivaizdu; naudotis savo stiprybėmis, o ne oponento; niekada neatsidurti tiesioginėje kovoje su stipresniu priešu.
Scenarijus Estijoje, kuriam NATO nepasiruošęs
Jeigu Rusija kada nuspręs imtis veiksmų prieš NATO, tai bus daroma siekiant išvengti bet kokio tiesioginio karo su aljansu, kuriame rusai nusileistų sugebėjimais, ginkluote ar karių skaičiumi. Rusija taip pat bandys nežengti tokio žingsnio, kuriam Vakarai yra pasirengę.
Krymas ir Donbasas neturėtų būti laikomi pavyzdžiais, kuriais sektų Rusiją. Estijos generolas leitenantas Riho Terras teigia, kad atsakas „žaliesiems žmogeliukams“ turi būti nekompromisinis, tačiau efektyvus: „Reikia nušauti patį pirmą pasirodžiusį“. Galbūt, bet rusai tikriausiai neleis, kad viskas būtų taip paprasta.
Pirmasis „žaliasis žmogeliukas“ gali būti 15-metė rusė, turinti Estijos pilietybę, ir pasienio miesto Narvos gatvėmis žengianti su plakatu „Rusakalbiai taip pat turi teises“. Nušauti ją? Žinoma, kad ne.
