2003 m. vokiečių žurnalistas Hansas Magnusas Enzensbergeris komentare laikraštyje „Frankfurer Allgemeine Zeitung“ džiūgavo dėl Irako diktatoriaus Saddamo Husseino nuvertimo. Žurnalistas rašė apie savo milžinišką džiaugsmą dėl brutalios diktatūros pabaigos. Maža to, komentare buvo pasijuokta ir išsityčiota iš skeptikų, kurie perspėjo, kad JAV prezidento George'o W. Busho organizuota invazija gali turėti blogų pasekmių.
Kai kurie žmonės taip pat galvoja, kad bet kas yra geriau už despotizmą, tačiau toks požiūris klaidingas.
H.M.Enzensbergerio komentaras buvo išskiriantis Vokietijoje, kurios visuomenės dauguma nepritarė karui Irake. Galiausiai paaiškėjo, kad skeptikai buvo teisūs.
Žurnalistas manė, kad tikimybė, jog Irake žus apie 200 tūkstančių žmonių, yra absurdiška ir toks skaičius yra gerokai per didelis.
Tačiau šiandien manoma, kad aukų skaičius, praėjus 11 metų nuo S.Husseino nuvertimo, buvo gerokai didesnis. Irakas ir visas regionas paniro į chaosą ir anarchiją, o tai atvėrė duris radikalizmui ir IS iškilimui.
Egzistuoja daugybė priežasčių džiaugtis diktatūros pabaiga – nusikaltėlio nebelieka valdžioje, šalyje atsiveria demokratijos perspektyvos. Kai kurie žmonės taip pat mano, kad bet kas yra geriau už despotizmą, tačiau toks požiūris klaidingas.
Pastarasis dešimtmetis įrodė, kad yra kai kas blogiau nei diktatūra, laisvės stoka ir priespauda. Tai – pilietinis karas ir chaosas. Žlungančios valstybės, kurios šiuo metu tęsiasi nuo Pakistano iki Malio, rodo, kad diktatūros alternatyva ne visada yra demokratija, o dažniau anarchija.
Per ateinančius metus pasaulinę politiką labiau lems kontrastai ne tarp demokratinių ir autoritarinių, o tarp funkcionuojančių ir žlugusių valstybių.
Žlungančios valstybės, kurios šiuo metu tęsiasi nuo Pakistano iki Malio, rodo, kad diktatūros alternatyva ne visada yra demokratija, o dažniau anarchija.
Valdžia yra tvarka. Modernaus politikos mokslo tėvo Thomo Hobbes'o nuomone, esminė valstybės funkcija yra įstatymo valdžios įvedimas tam, kad būtų nuslopintas „prigimtinė būsena“.
Savo veikale „Leviatanas“ dar XVII a. jis teigė, kad valstybės prievartos monopolis yra pagrįstas, jeigu naudojamas apsaugant valstybės piliečių gyvybes ir turtą.
Jeigu valstybė nėra pajėgi garantuoti tvarkos, iškyla „karo, kuriame žmogus kariauja su kitu žmogumi“, grėsmė, teigė T.Hobbes'as.
Protesantiškosios reformacijos pradininkas Martinas Lutheris 1525 m. per vykusį vokiečių valstiečių karą taip pat pabrėžė griežto valdovo reikšmę. Nors M.Lutheris užjautė valstiečius dėl jų nepasitenkinimo, tačiau kartu jį atgrasė sukilėlių keliama anarchija ir nesuvaldomo smurto protrūkiai.
Vokietija pastarąjį sykį patyrė anarchiją prieš 400 metų per Trisdešimties metų karą. Per taikos ir stabilumo laikotarpį po Antrojo pasaulinio karo, Vakarai politinį tęstinumą pradėjo matyti kaip normą. Per Šaltojo karo dešimtmečius grėsmė Vakarų Europai kilo ne iš silpnų, žlungančių valstybių ar teroristinių organizacijų, bet iš komunistinės imperijos. Tuomet pasaulinė konfrontacija vyko tarp vakarietiškos demokratijos ir komunistinės diktatūros. Diktatūros priešybė buvo demokratija.
Renkantis tarp diktatūros ir žlugusios ar žlungančios valstybės, diktatūra atrodo mažesnis blogis. Ir dauguma žmonių tiki, kad daugiau mažiau saugus gyvenimas ir truputis teisingumo yra svarbiau už asmenines laisves ir neprognozuojamą demokratiją.
Taikios revoliucijos Rytų Europoje XX a. devintojo dešimtmečio pabaigoje tik patvirtino šį požiūrį.
Šiose šalyse diktatūros žlugimas neprivedė prie anarchijos. Atvirkščiai, jose buvo sukurta demokratinė santvarka. Tai sukūrė iliuziją, kad norint sukurti demokratiją užtenka nuversti diktatūrą.
Tačiau istoriniai pavyzdžiai parodė, kad toks mąstymas yra naivus.
Rusijoje perėjimas iš sovietinės sistemos į demokratiją žlugo. Šioje šalyje įstatymo viršenybė neįsitvirtino, plačiai paplito korupcija ir chaosas.
Tuomet 1999 m. Rusijos prezidentas Borisas Jelcinas Vladimirą Putiną paskyrė premjeru. B.Jelcinui atrodė, kad buvęs KGB agentas V.Putinas yra vienintelis žmogus, pajėgus sustabdyti Rusijos subyrėjimą.
Kai kuriais Rusijos istorijos laikotarpiais valstybės valdžia buvo itin silpna. XVII a. pradžioje Rusijoje vyravo suirutė, kuri į rusų pasąmonę įsirėžė kaip vienas iš juodžiausių šalies istorijų tarpsnių. Tuo tarpu geležiniu kumščiu Sovietų Sąjungą valdžiusio diktatoriaus Leonido Brežnevo laikai daugeliui rusų atrodo kaip vienas geriausių laikotarpių visos šalies istorijoje.
Jugoslavijos pavyzdys taip pat parodė, kad nuversti diktatorius gerokai lengviau nei įtvirtinti demokratines sistemas. Net ir tokiose mažose Europos šalyse kaip Kosovas ar Bosnija ir Hercegovina demokratinė sistema vos veikia, nepaisant net didelių tarptautinės bendruomenės pastangų.
Visa tai kelia klausimą: ar stabilumas yra vertingas pats savaime?
Visa tai kelia klausimą: ar stabilumas yra vertingas pats savaime?
Tie, kurie atsako teigiamai, dažnai vadinami cinikais, negerbiančiais žmogaus teisių ir laisvių. Tačiau nemaloni tiesa yra ta, kad diktatūros yra geriau už anarchiją.
Renkantis tarp diktatūros ir žlugusios ar žlungančios valstybės, diktatūra atrodo mažesnis blogis. Ir dauguma žmonių tiki, kad daugiau mažiau saugus gyvenimas ir truputis teisingumo yra svarbiau už asmenines laisves ir neprognozuojamą demokratiją.
Žvelgiant iš vakarietiškos demokratijos pusės yra labai lengva tokį požiūrį pavadinti atgyvenusiu.
Dažnai į klausimą, kodėl neprotestuotoja prieš nekenčiamą islamišką režimą, jauni išsilavinę iraniečiai atsako, kad nenori revoliucijos, nes ji gali tik pabloginti situaciją. Ir jie puikiai tai žino, nes revoliucija jų šalyje pastarąjį sykį vyko prieš 35 metus.
Politinis nestabilumas dažnai sukelia tvarkos ilgesį ir jo norima bet kokia kaina. To istoriniai pavyzdžiai yra Vokietija ir Rusija.
Politinis nestabilumas dažnai sukelia tvarkos ilgesį ir jo norima bet kokia kaina.
To istoriniai pavyzdžiai yra Vokietija ir Rusija. Po Veimaro respublikos chaoso Berlyne įsitvirtino Adolfas Hitleris, o Sovietų Sąjungoje po bolševikų perversmo ir pilietinio karo į valdžią atėjo diktatorius Stalinas.
Iš Afganistano pasitraukus sovietų pajėgoms iškilo Talibanas, o šiuo metu karo nuniokotame Irake ir Sirijoje vis naujas teritorijas užima IS džihadistai.
Irake, Sirijoje, Jemene ir Libijoje centrinės vyriausybės prarado didžiulių teritorijų kontrolę, o vietos gentys ir klanai kariauja tarpusavyje. Žlugusi Irako demokratizacija ir nesėkmingas „arabų pavasaris“ Sirijoje prisidėjo prie IS iškilimo.
Nė vienoje iš šių valstybių demokratinė sistema šiuo metu nėra raktas į stabilumą ir klestėjimą.
