Ilgai atsakymus žinojo tik trys žmonės – Gerhardas Lauteris, buvęs komunistas, anuomet vadovavęs Vidaus reikalų ministerijos Pasų ir registracijos skyriui, politinio biuro narys Guenteris Schabowskis ir buvęs valstybės saugumo vyresnysis leitenantas Haroldas Jaegeris, kuris 1989 metų lapkričio 9 dieną buvo atsakingas už pasienio punkto pasų kontrolės pareigūnų darbą. Būtent H.Jaegeris – negavęs įsakymo ir neturintis įgaliojimų – likus pusei valandos iki vidurnakčio pakėlė perėjos užkardą. Jų veiksmus nulėmė šimtų tūkstančių žmonių spaudimas. Taip buvo išvengta kraujo praliejimo.
Šie trys žmonės sulaužė režimo taisykles, nieko vienas apie kitą nežinodami. Jei nors vienas jų tą dieną būtų pasielgęs kitaip, lapkričio 9–oji nebūtų tapusi istorine Berlyno sienos griuvimo diena.
Neramumai tęsėsi jau kelis mėnesius. Per Vengriją ir Čekoslovakiją iš VDR bėgo vis daugiau žmonių, vyko demonstracijos, liaudies policija gatvėse sumušė opozicijos atstovus, stiprėjo susipriešinimas socialistų partijoje. Dėl to spalio 18 dieną atsistatydino Erichas Hoeneckeris. Naujasis partijos vadas Egonas Krenzas žadėjo reformas, bet lapkričio 4 dieną daugiau nei pusė milijono žmonių susirinko Berlyno centre. Lapkričio 6–ąją partija išleido naują išvykimo į užsienį įstatymą, kurį pasmerkė opozicija. Paskui atėjo lapkričio 9–oji.
Lapkričio 9–oji, 7.00 val., Berlynas
H.Jaegeris tarnybiniu automobiliu važiavo į darbą – pasų kontrolės poskyrį Bornholmo gatvės sienos su Vakarų Berlynu perėjoje. Automobiliu galėjo naudotis todėl, kad turėjo dirbti visa parą. 45–erių H.Jaegeris 25 metus dirbo valstybės saugumui ir gyveno dvigubą gyvenimą, nors jo šeima to neįtarė. Jis uoliai vykdė „Stasi“ užduotį: draugiškai šnekučiuojantis su į VDR ir iš jos važiuojančiais piliečiais rinkti informacijos apie valstybei „priešiškas jėgas“. Už puikų darbą jam buvo suteiktas vyriausiojo leitenanto laipsnis, o jo „operatyvinėje kartotekoje“ atsirado tūkstančiai įrašų apie Rytų ir Vakarų vokiečius.
H.Jaegeris buvo įsitikinęs, kad dėl visų VDR patiriamų ekonominių sunkumų kaltas žilagalvių senolių valdomas Politbiuras. Nepasitikėjo jis ir jaunaisiais kadrais, tokiais kaip Berlyno socialistų partijos vadas G.Schabowskis, nes matė jį važiuojantį „Volvo“ automobiliu. Pats H.Jaegeris turėjo tautinį „Vartburgą“, kurį padėjo gauti šefas, kad nereikėtų 18 metų laukti eilėje.
Tą rytą G.Schabowskį „Volvo“ į Centro komitetą vežė vairuotojas. E.Honeckeris rusiškas vežėčias buvo nurodęs pakeisti „Volvo“, kad jo žmonės neatrodytų prastesni už savo vakariečius. Dešimtą valandą turėjo prasidėti CK posėdis, kuriame jis turėjo kalbėti, nes tik vakar buvo paskirtas atsakingu už žiniasklaidą. Vakarų žurnalistams surengtoje spaudos konferencijoje jis pranešė esąs vakarietiškiausias iš visų Rytų Vokietijos vadovų.
9.00 val., VDR Vidaus reikalų ministerija
Pasų ir registracijos skyriaus viršininkas Gerhardas Lauteris su „Stasi“ atstovais ruošė naują VDR piliečių, norinčių visam laikui išvykti iš tėvynės, reglamentą. Darbas buvo skubus, nes Čekoslovakija ketino uždaryti sieną su VDR, nes per jų šalį VDR piliečiai plūdo į Vakarų Vokietiją. Buvo nuspręsta leisti žmonėms išvažiuoti per Vakarų Berlyną.
10.00 val., CK
Centro komitetas svarstė, ką daryti, nes masinės demonstracijos nesiliovė, o žmonės vis bėgo į Vakarus. 40 metų 231 narį ir kandidatą turintis CK buvo antra pagal įtakingumą valdžios institucija. Aukščiau už ją – tik 17 asmenų Politinis biuras. Lapkričio 9 dieną ši rūpestingai formuota valdžios sistema žlugo.
11.00 val., pasienio perėja Bornholmo gatvėje
H.Jaegerio saugoma sienos perėja, viena iš septynių Berlyne, buvo rajone, kuriame, „Stasi“ nuomone, gyveno valstybės priešai, bažnyčios aktyvistai ir aplinkosaugininkai. Todėl reikėjo įvertinti, ar į šalį atvykstantys asmenys nesiruošia užmegzti ryšių su šiais režimo priešininkais. Be to, pabėgus dešimtims tūkstančių VDR piliečių, H.Jaegerio žmonės galėjo taikyti „210–ąją priemonę, t. y. neįleisti į šalį pabėgėlių. Naktimis jo darbo poste pasirodydavo vis daugiau „laukinių kiaulių“. Taip Pasų kontrolės skyriuje buvo vadinami pamišėliai, be reikiamų dokumentų, bet su vėliava pasirodantys pasienio punkte ir norintys palikti šalį.
Vidaus reikalų ministerija (VRM)
G.Lauteris su kolegomis pasiryžo iš esmės keisti sienos kirtimo reglamentą ir papildė jo tekstą straipsniais, kurie sukėlė tikrą audrą į pasienį suplūdus minioms žmonių: prašyme keliauti į užsienį nebūtina buvo nurodyti asmeninę priežastį, t. y. žmonės galėjo vykti ne tik „giminių lankyti“, be to, „leidimai išvykti suteikiami nedelsiant“, o „prašymas išvykti atmetamas tik išskirtiniais atvejais“.
11.20 val., CK
G.Schabowskis ruošiasi teisintis CK nariams dėl kritikos fejerverko VDR žiniasklaidoje: gatvės spaudžiami vyriausieji redaktoriai reikalavo leisti teikti informaciją apie protestus ir demonstracijas. Leidimas duotas, bet „vengti priešiškų žinių dominavimo“.
12.00 val. VRM
Baigtas rengti naujasis išvykimų į užsienį reglamentas pradeda savo kelionę per 44 ministerijas, partijos CK ir Politinį biurą. Iki 18.00 valandos reikia gauti visų šių įstaigų patvirtinimą, kitaip dokumentas negalios.
Socialistų partijos vadas Egonas Krenzas ir 8 iš 17 Politbiuro narių apsvarsto naująjį dokumentą ir pareiškia, kad būtinas sovietinių draugų pritarimas.
Sovietų Sąjungos ambasada
Ambasadorius Viačeslavas Kočemasovas telefonu pareiškia pritariąs kelionių reglamentui. Sovietai neįtaria, kad dokumente minimas pasienio punktas – Berlyno siena, manydami, kad kalbama apie anksčiau suderintą naują sienos kirtimo vietą VDR pietuose. Kadangi naujojo dokumento reikėjo labai skubiai, nepavyko jo teksto suderinti su Maskva, kur tebesitęsė linksmybės po „Didžiosios spalio revoliucijos“ metinių šventimo. Neįmanoma buvo susisiekti nei su M.Gorbačiovu, nei su užsienio reikalų ministru Eduardu Ševardnadze. Dokumentui pritarė ministro pavaduotojas, tuo viršydamas savo įgaliojimus.
14.40 val. VDR valstybės taryba
Susitikime su Šiaurės Reino–Vestfalijos žemių ministru prezidentu Johannesu Rau E.Krenzas leidžia suprasti, kad VDR galėtų parduoti sienos atidarymą VFR, taip papildydama savo kiaurą biudžetą. Pokalbiuose su VFR atstovais nurodoma konkreti suma: 300–500 mln. VFR markių už laisvą išvažiavimą iš VDR.
16.00 val., CK
CK pratęsus savo posėdį, E.Krenzas nesilaikydamas reglamento pareiškia, kad nuo šiol kelionės neturi būti ribojamos: pabėgėliams nebereikės traukiniais į Vakarus važiuoti per Čekoslovakijos teritoriją, bus galima vykti tiesiai į VFR. Partijos draugai dar nesuprato, kad tai reiškia "antifašistinės apsaugos sienos" galą.
17.00 val. VRM
G.Lauteris pasiūlo Ministrų Tarybai nustatyti, nuo kada bus galima vykti į VFR. Pasirenkama ketvirta valanda ryto, kad VDR piliečiai pusryčiaudami išgirstų per radiją apie naujas išvykimo galimybes ir galėtų eiti tiesiai į registracijos vietas.
17.45 val., CK
CK plenumo debatams tebesitęsiant E.Krenzas paduoda G.Schabowskiui Ministrų Tarybos sprendimą ir nurodo jį paskelbti spaudos konferencijoje. Taip padaromos keturios klaidos: dar ne visos ministerijos buvo pasirašiusios dokumentą, dokumentą turėjo paskelbti vyriausybės spaudos atstovas, dokumente buvo nurodyta paskelbti tekstą lapkričio 10 dieną, be to, G.Schabowskis nedalyvavo nei Politbiuro posėdyje, nei plenume, todėl nieko nežinojo apie pakeitimus.
18.53 val., tarptautinis spaudos centras
G.Schabowskis paskelbia dokumentą ir atsako į žurnalistų klausimus. Kadangi neturėjo laiko susipažinti su tekstu, pareiškia, kad dokumentas įsigalioja tuoj pat. Be to, tai „ne turizmo klausimas, tai leidimas palikti VDR“.
20.00 val.
Žiniasklaida ima varžytis, kuri pirmoji prieštaringą G.Schabowskio pranešimą pavers „didesne bomba“. Reuters kalba apie VDR piliečių išvykimą, VDR televizija paskelbia, kad siena į Vakarų Berlyną atvira.
20.30 val., Bornholmo gatvės sienos perėja
Klausydami G.Schabowskio pranešimo per televiziją H.Jaegerio kolegos sunerimo: „Tuoj pasirodys laukinės kiaulės“. Ir tikrai – smalsuolių minia vis auga. H.Jaegeris jai kantriai aiškina, kad būtinas leidimas, bet minios pyktis stiprėja, nes buvo pranešta „nedelsiant!“ Nutįsta ilgiausia automobilių eilė.
21.37 val., Vašingtonas
JAV Prezidentas George'as Bushas norėdamas pareikšti savo poziciją Berlyno pasikviečia žurnalistus į Ovalųjį kabinetą. „Mes nieko nežinome apie sienos griuvimą, nėra jokio žvalgybos pranešimo", – sako G.Bushas, nenorėdamas provokuoti rusų. JAV pajėgose Berlyne paskelbtas pavojus. Vėliau G.Busho saugumo patarėjas Brentas Scowcroftas pakomentavo: "Nežinojome, kas vyko Rytų Vokietijoje, turėjome ruoštis stipriam kariniam smūgiui“.
21.45 val. CK
E.Krenzas mėgina prisiskambinti M.Gorbačiovui, bet nesujungiamas, nes per vėlu. „Tikrai būčiau sujungtas, jei būčiau pasakęs, kad gresia karas“, – vėliau pasakys jis.
21.50 val. Bornholmo gatvės pasienio punktas
H.Jaegerio žmonės pritaikė „ventilį“ minios spaudimui sumažinti: „laukinės kiaulės“ praleidžiamos į Vakarus į jų pasus dedant spaudą „Dėmesio, išvyko nelegaliai, atgal neįleisti“. Tai reiškė, kad asmuo įtraukiamas į „paieškomųjų sąrašą“ ir tapo valstybės priešu.
22.00 val., Sovietų Sąjungos ambasada
Ambasadoje sąmyšis: skelbti pavojų Maskvoje ar ne? Juk gilus vidurnaktis, visi ilsisi nusišventę. KGB atstovybė Berlyne siunčia vieną pranešimą po kito, bet į juos atsakoma tik ryte. Informaciją apie G.Schabowskio konferenciją ji gavo ne iš savo žmonių, bet per televiziją.
22.42 val.
Nuskamba plačiai pagarsėję žodžiai: „VDR pranešė, kad jos sienos atviros visiems. Judėjimas į Vakarus atidarytas. Sienos vartai plačiai atverti“. Tą valandą tai buvo netiesa. Bet tūkstančiai Vakarų ir Rytų berlyniečių jau keliavo prie vartų.
23.10 val., Bornholmo pasienio punktas
Pasirodo pirmieji VDR piliečiai, grįžtantys po apsilankymo Vakarų Berlyne. Nors jų pasai pažymėti „Judo0“ žyme ir nebegalioja, G.Jaegeris nurodo įleisti visus norinčiuosius atgal. Jis nežino, kaip turėtų elgtis – išleisti visus ar šaudyti? Jokių nurodymų „iš viršaus“ negauta.
23.25 val. Bornholmo pasienio punktas
Nusivylęs H.Jaegeris įsako pakelti užkardą.
Lapkričo 10–oji, 9.00 val., CK
Padaromas pareiškimas, kad Politbiuras neketino atverti sienų. CK nariai dar nesuprato, kad naujasis reglamentas „sugriovė sieną per vieną naktį“.
