– Praėjusią savaitę suaktyvėjo karo veiksmai Donecko srityje. Nepanašu, kad konfliktas sloptų. Abi pusės kaltina viena kitą. Kodėl šiomis dienomis taip suaktyvėjo karo veiksmai šiame regione?
– Interpretacijų yra daug. Viena iš tikėtinų, kurią pateikia ir Ukrainos oficialios institucijos, – separatistų vykdomos atakos labiausiai orientuotos į vadinamą civilinę, socialinę infrastruktūrą, įstaigas, kurios kuria darbo vietas, valstybines savivaldos įstaigas Ukrainos kontroliuojamoje teritorijoje. Kitaip tariant, kalbama apie tai, kad separatistai (ir Rusija už jų) šiomis atakomis tiesiog suinteresuoti varginti Ukrainą ir tų regionų gyventojus.
Šiais veiksmais bandoma sukelti socialinę įtampą ir nepasitenkinimą visa Ukrainos valdžia bei karinėmis struktūromis. Juk sociologinės Ukrainos apklausos rodo, kad Ukrainoje vis daugėja žmonių, ypač – Rytų Ukrainos regionuose, kurie taikos nori bet kokia kaina. Tai reiškia, kad tą kainą padiktuoti gali Rusija.
Šalia varginimo scenarijaus, bandymo Ukrainą sužlugdyti kaip valstybę, reikėtų prisiminti nuolatinius Rusijos interesus – įsitvirtinti Donbaso regione. To ypač siekiama ten, kur dabar Rusijos remiami separatistai kontroliuoja išskirtinę politinę ir teisinę zoną. Ukrainos vidaus politikoje, Ukrainos teritorijoje suformuotas svetimkūnis, per kurį Rusija galėtų kontroliuoti visą Ukrainos politinį ir ekonominį gyvenimą.
Rusija bando įtikinti Vakarus, kad reikia spustelti Ukrainos, Kijevo, valdžią, kad ji sutiktų su vadinamaisiais Rusijos reikalavimais ir sėstų su separatistais derėtis dėl tikros taikos.
Kol kas šiam scenarijui Ukraina nepasiduoda, bet, naudojant karines intervencijas, atakas, galima tą valią ir strateginę kantrybę palaužti.
Dar vienas niuansas, kurį pažymi daugelis analitikų, – tokiu būdu varginami ir Vakarai, kurie remia Ukrainą. Rusija bando įtikinti Vakarus, kad reikia spustelti Ukrainos, Kijevo, valdžią, kad ji sutiktų su vadinamaisiais Rusijos reikalavimais ir sėstų su separatistais derėtis dėl tikros taikos.
Ši taika apjungtų Donbaso teritorinę autonomiją ir kitus aspektus, apie kuriuos Rusija kalba pusę metų ar net daugiau.
– Ar pritartumėte ambasadoriaus Ukrainoje Mariaus Janukonio pastebėjimui, kad separatistai atakomis tiesiog provokuoja Ukrainos karius?
– Be abejo. Tai irgi yra nuolatinis ginčas arba Rusijos pusės bandymas įtraukti ukrainiečius į karinius veiksmus. Tokiu būdu bandoma parodyti, kad būtent Ukraina, o ne jie, separatistai, laužo antruosius Minsko susitarimus.
Susidarė įdomi situacija – antrieji Minsko susitarimai jau nuo vasario mėnesio tikrai neveikia. Jie neveikė nuo pat pradžių. Tačiau, kadangi juos palaimino vokiečiai su prancūzais, Francois Hollande`as su Angela Merkel, niekas (bent jau iš tų valstybių politikų) nenori viešai pasakyti – susitarimai yra sužlugę. Kiekviena pusė tuo naudojasi ir bando viena kitą apkaltinti, kad susitarimai laužomi.
Mes mėgstame pasakyti, kad yra dvi pusės, bet karas vyksta Ukrainos teritorijoje, vadinasi, ukrainiečiai turi teisę gintis. To reikėtų nepamiršti ne tik analitikams, bet ir įvairioms tarptautinėms organizacijoms, stebėtojams, kurie kartais mėgsta palyginti dvi puses. Iš tikrųjų viena pusė tiesiog ginasi.
– Ar įmanomas abipusis susitarimas ir, jei taip, koks?
– Daug kalbama apie taikos sąvoką, bet ji gali būti gera arba bloga. Kaip išvengti blogos taikos? Rusija nori įtraukti ukrainiečius į blogą taiką. Tai – sena Rusijos programa. Ją galime iššifruoti ir perskaityti antrajame Minsko susitarime. Pirmiausia, šis okupuotas regionas formaliai būtų grąžintas ukrainiečiams, nors realiai ukrainiečiai jo nekontroliuotų. Regionas taptų politiškai, ekonomiškai ir kitaip autonomiškas, savarankiškas, susaistytas ryšiais su Rusija.
Dar daugiau – šį regioną išlaikytų ne Rusija, kaip yra dabar, bet pati Ukraina, Kijevas. Kitaip tariant, Ukrainai būtų užkrauta visa našta. To Rusija labai siekia. Kai visa tai bus padaryta, tikėtina, situacija aprims, bet tai padaroma Ukrainos politinio savarankiškumo ir nepriklausomybės sąskaita. Tos sąskaitos ukrainiečių vadovybė turbūt nenori mokėti ir teisingai daro.
