Pagal paskutines apklausas, šiandien pusė valstybės tiki, kad politinio ir karinio Lenkijos elito žūtis prieš šešerius metus buvo blogo oro ir pilotų neatidumo kombinacija, kaip ir skelbia oficialios lenkų ir rusų tyrimo išvados. Bet kita pusė lenkų netiki arba abejoja. Ir tarp šių – aukščiausius Lenkijos valdžios postus užimantys asmenys. Pavyzdžiui, prezidentas Andrzejus Duda, tragedijos minėjimo kalboje teigiantis, kad tiesa apie Smolenską – Lenkijos ateities pagrindas, taip leisdamas suprasti, kad tai, kas žinoma iki šiol, dar nėra tiesa ir reikia naujo, išsamaus tyrimo. Nes žuvusiesiems tragedijos klausimu skilusi Lenkija skolinga vienybę, skelbia prezidentūra. Tačiau dar tą patį vakarą Jaroslawas Kaczynskis vienybę pamiršta.
„Smolensko tragedija nebuvo atsitiktinumas. Tai galėjo nutikti tik dėl Donaldo Tusko vyriausybės politikos. Tie žmonės buvo kaip su degtukais žaidžiantys berniukai ir jie galų gale padegė namą. Kažkas turi būti atsakingas už šią tragediją, bent jau moraline ir politine prasme. Reikia ir atleidimo, bet atleista turi būti po to, kai atsiprašoma ir paskiriama tinkama bausmė. Štai ko mums reikia“, – teigia „Teisės ir teisingumo“ lyderis J.Kaczynskis.
Reikia ir atleidimo, bet atleista turi būti po to, kai atsiprašoma ir paskiriama tinkama bausmė. Štai ko mums reikia, – teigia „Teisės ir teisingumo“ lyderis J.Kaczynskis.
Kaip ruošiasi bausti D.Tuską, J.Kaczynskis nepatikslina, bet, daugelio politikos analitikų nuomone, visa J.Kaczynskio kontroliuojamos „Teisės ir teisingumo“ politika nuo pernai rudenį laimėtų Seimo rinkimų – ištisas sąskaitų suvedinėjimas su buvusia liberalų vyriausybe, dabar atsidūrusia opozicijoje. Smolensko klausimas daugiausia skaldo Lenkiją, o vyriausybės susikirtimas su Konstituciniu Teismu jaudina ir Europos Parlamentą.
Istorija prasideda dar prieš pernykščius Seimo rinkimus, kai greitai juos pralaimėsianti piliečių platforma paskiria penkis naujus Konstitucinio Teismo teisėjus, dviem daugiau nei jiems galima tą kadenciją. Po rinkimų valdžią gavę dešinieji atšaukia visus penkis ir paskiria penkis naujus. Tačiau iš visų dešimties abiejų partijų skirtų ir atšauktų teisėjų Konstitucinio Teismo pirmininkas galų gale leidžia pareigas eiti tik dviem, paskirtiems „Teisės ir teisingumo“. Rezultatas – iš penkiolikos teisėjų, kuriuos Lenkija turėtų turėti Konstituciniame Teisme, dabar šalis turi tik 12. O pagal naujos Seimo daugumos gruodį priimtas įstatymo pataisas, Konstitucinio Teismo sprendimams įsigalėti būtinas 13 teisėjų dalyvavimas ir dviejų trečdalių dauguma. Kovo 9-ąją Konstitucinis Teismas tokius pakeitimus paskelbia nekonstituciniais, bet, kad toks nutarimas įsigalėtų, jį turi viešai paskelbti vyriausybė, o premjerė atsisako tai padaryti sakydama, kad posėdyje dalyvavo tik 12 teisėjų, o juk pagal naująjį įstatymą reikia trylikos. Ši filmą „Inception“ („Pradžia“) primenanti situacija savaitės viduryje paskatina Europos Parlamentą priimti rezoliuciją, kurioje Lenkijos vyriausybė skatinama neparalyžiuoti Konstitucinio Teismo darbo, gerbti jo nutarimus ir nutraukti kivirčą su Konstituciniu Teismu pagal vadinamąsias Europos Tarybos Venecijos komisijos, pačios Lenkijos gruodį pasikviestų įvertinti kivirčo, rekomendacijas.
Prieš Europos Parlamento rezoliuciją daugiausia balsuoja su Kremliumi siejamo Prancūzijos Nacionalinio fronto atstovai, Graikijos fašistuojanti „Auksinė aušra“, radikalios dešinės italai iš „Lega Nord“, britų konservatoriai, veikiausiai nenorintys siūbuoti referendumo laivo savo gimtinėje, su jais ir trys Lietuvos parlamentarai – Valdemaras Tomaševskis, Rolandas Paksas ir Valentinas Mazuronis. Tiesa, Europos Parlamento rezoliucija Lenkijai yra tik rekomendacinio pobūdžio ir realių sankcijų vyriausybei, toliau paralyžiuojančiai Konstitucinio Teismo darbą, Lenkija tikėtis nelabai gali. Jeigu šešta pagal dydį Europos Sąjungos narė ignoruotų Europos Parlamento siūlymus sustabdyti jos teisę balsuoti Europos Sąjungos institucijose, būtų itin sunku tai padaryti, nes tam reikėtų vienbalsio visų šalių pritarimo, o Lenkijos pusėn tokiu atveju žada stoti J. Kaczynskio ideologinio sąjungininko Viktoro Orbano valdoma Vengrija.
Tokios Vengrijos ir Lenkijos į Europos Sąjungą dabar niekas nepriimtų, jei stoti jos planuotų dabar, dar prieš parlamento balsavimą drėbteli Guy Verhofstadtas, buvęs Belgijos premjeras, vienas aršiausių Europos federalizmo gynėjų, Europos liberalų demokratų grupės parlamente vadovas.
Jo globotinis pačioje Lenkijoje, naujos liberalios partijos „Nowoczesna“ lyderis, taip pat nedega optimizmu.
„Nemanau, kad ši rezoliucija pakeis situaciją mūsų šalyje. Tik bijau, kad dalis lenkų priims rezoliuciją kaip spaudimą mūsų šaliai ir pagalvos, kad mums reikia gintis, nors niekas negali paneigti, kad Europos Parlamento rezoliucijos turinys teisingas“, – sako liberalios opozicinės „Nowoczesna“ partijos lyderis Ryszardas Petru.
Ketvirtadienį valstybė švenčia svarbiausią dieną Lenkijos istorijoje, kaip ją Nacionalinei Asamblėjai Poznanėje pavadina prezidentas – 1050-ąjį jubiliejų Lenkijos krikšto, reiškusio šaliai proveržį į Vakarų Europos civilizaciją. Gniezno katedroje ta proga jubiliejines mišias laiko popiežiaus pasiuntinys Pietro Parolinas, po mišių primenantis popiežiaus poziciją migrantų klausimu.
„Kaip krikščionys politikai turėtume rasti vieną atsakymą į šią problemą ir esmė čia – solidarumo su migrantais principas“, – teigia popiežiaus atstovas Pietro Parolinas.
Tačiau Lenkijos premjerei neseniai pareiškus, kad šalis dabar nemato galimybės priimti migrantų ir parodyti popiežiško solidarumo, pasirodo, kad ir su bažnyčios pozicija „Teisė ir teisingumas“ kai kur prasilenkia, nors, kalbėdamas abiem parlamentų rūmams ir vyskupams Poznanėje, Lenkijos prezidentas pareiškia, kad saugoti savo krikščioniškus pamatus dabar yra saugios Lenkijos ateities pagrindas.
Anot mito, antrą gausiausią slavų tautą yra įkūręs ir nuo brolių Ruso ir Čecho per medžioklę nuklydęs Lechas. Raudonoje vakaro šviesoje išvydęs baltą erelį, saugantį savo lizdą nuo užpuolikų, Lechas tai priėmęs kaip pavyzdinį ženklą ir nusprendęs ten įsikurti. Bet pastaruoju metu, regis, šioji simbolika – savo lizdo gynimas nuo užpuolikų – kokiu pavidalu, politinės opozicijos, Briuselio ar migrantų, jie bepasirodytų, po truputį tampa pagrindiniu „Teisės ir teisingumo“ leitmotyvu.
