D.Stola – istorikas, Lenkijos mokslų akademijos Politikos mokslų instituto profesorius. 2014–2019 metais jis vadovavo Varšuvoje įkurtam Lenkijos žydų istorijos muziejui POLIN. Profesorius 15min teigė, kad lenkų ir žydų istorija, kaip ir lietuvių bei žydų istorija, yra iš tiesų sudėtinga.
Pasak jo, esant norui ir dedant pastangas, galima pasiekti proveržį jos suvokime. Kitą vertus, galima viską sugadinti, o ypač daug ką gali sugadinti trumparegiški politikų veiksmai.
Anot D.Stolos, Lenkijoje ne kartą kunkuliavo didžiulės diskusijos apie lenkų ir žydų bendrą istoriją.
2000–2002 m. debatai dėl to užvirė po Jano Tomaszo Grosso knygos „Kaimynai“ išleidimo. Knygoje pasakojama apie Jedvabno miestelio žydų žudynes 1941 metais, prie kurių daugiausia prisidėjo lenkai.
Kilusi diskusija daug ką pakeitė – išleisti šimtai straipsnių, savo nuomonę apie aprašomus įvykius išreiškė aukščiausi šalies politikai, kunigai, intelektualai. Kalbėta apie lenkų kolaboravimą su naciais.
Kaip teigė D.Stola, valstybės turi pripažinti ir sau ne itin malonios istorijos puslapius, nes tik taip atskleidžiama praeities tiesa. Be to, priešiškai nusiteikusios jėgos visada bandys išnaudoti silpnąsias šalies vietas, o tiesos vengimas – viena iš tokių.
Profesorius įsitikinęs – istorijos klastojimas nėra tik šių dienų problema, tačiau jis veda į aklavietę ir naujus konfliktus.
Tiesos pripažinimas leido subręsti
– Lenkijos žydų istorijos muziejui POLIN atvėrus duris, kritikos jis sulaukė nedaug. Tačiau 2018 metais prasidėjo problemos, visų pirma – dėl kritinio valdžios požiūrio į jūsų veiklą. Kas paskatino nesantaiką?
– Tuo metu buvo priimtas įstatymas dėl nacionalinės atminties instituto. Šis dokumentas buvo neįtikėtinai kvailas. Kiekvienas, kuris bent kiek supranta istoriją ir žino, kaip veikia kolektyvinė atmintis, suvokė, kad įstatymas neveiks taip, kaip norėjo jo iniciatoriai.
