Pirmadienį Ukrainos Aukščiausiosios Rados narys ir buvęs savanorių bataliono „Donbas“ vadas Semionas Semenčenka socialinio tinklo „Facebook“ paskyroje paskelbė, kad Rusijos remiami sukilėliai atkirto kelią nuo apsuptos Debalcevės iki Ukrainos pajėgų kontroliuojamo Artemivsko.
„Strategai, po velnių!“, – Ukrainos karinių pajėgų vadais piktinosi S.Semenčenka. Tai reiškė, kad keli tūkstančiai ukrainiečių karų liko apsupti Rusijos remiamų teroristų. Ukrainos karinė vadovybė paskubomis pareiškė, kad kelias buvo atblokuotas, bet S.Semenčenka, kurio vadovaujami būriai kovėsi tame regione, buvo neperkalbamas: kelias vis dar užgrobtas, o teroristai jau spėjo jį ir užminuoti.
Gynybos ministro atstovą spaudai S.Semenčenka pavadino „pasakų kūrėju su antpečiais“. Tuo pat metu „Azov“ pulkas, sudarytas iš savanorių, daugiausia priskiriamų radikaliems dešiniesiems, paskelbė surengęs ataką prie Mariupolio ir atsiėmęs kelis strategiškai svarbius kaimus. Ukrainos valdžia entuziastingai parėmė šiuos teiginiu, pridurdama, kad atakai vadovavo Nacionalinio saugumo ir gynybos tarybos vadas, buvęs Rados pirmininkas Oleksandras Turčynovas.
Tai vieni iš skambiausių akordų nuo rudens vykstančiuose susirėmimuose, kuriuose jau žuvo beveik 6000 žmonių. Teroristų bandymas įvaryti ukrainiečius į spąstus ir netikėtas „Azov“ būrių puolimas atrodo lyg tyčia surengti prieš Minsko susitikimą.
Jei Prancūzijos prezidento Francois Hollande'o nutekinta informacija teisinga ir Prancūzijos bei Vokietijos lyderiai išties siūlo įkurti plačią, 50 ar net 70 kilometrų demilitarizuotą zoną tarp Rusijos remiamų separatistų ir Ukrainos valdomos teritorijos, tai šis judėjimas tampa labai suprantamas.
Ukraina reikalavo, kad būtų laikomasi dar rugsėjį Minske sutartų ribų. Bet abi pusės supranta, kad kompromisas įšaldys konfliktą ir sukurs pusiausvyrą, kuri, žinoma, bus palankesnė separatistams. „Azov“ pulko ataka turi prasmę tik šiame kontekste.
Net ir patriotiški bei kovoti pasiryžę „Azov“ pulko vyrai turėtų suprasti, kad neilgai išlaikys pozicijas, stumiami gerai Rusijos ginkluotų teroristų ar, tuo labiau, Rusijos karinių dalinių. Be to, jei Ukraina ruošiasi įšaldytam konfliktui, išlaisvinti Debalcevėje įstrigusius karius būtų žymiai aiškesnis prioritetas nei trumpalaikė pergalė Mariupolio apylinkėse.
Rusija ir Ukraina suaktyvėjo dėl būsimų demilitarizuotos zonos nustatymo veiksmų. Apsupti ukrainiečių kariai Debalcevėje – koziris Vladimiro Putino kišenėje, tačiau po Mariupolio ofenzyvos Petro Porošenka gali teigti, kad Ukraina yra pajėgi atsilaikyti (ypač sulaukusi JAV karinės pagalbos).
Manau, kad Rusija ir Ukraina suaktyvėjo dėl būsimų demilitarizuotos zonos nustatymo veiksmų. Apsupti ukrainiečių kariai Debalcevėje – koziris Putino kišenėje, tačiau po Mariupolio ofenzyvos Petro Porošenka gali teigti, kad Ukraina yra pajėgi atsilaikyti.
Šis hipotetinis ginklų tiekimo planas atrodo realesnis po Vokietijos kanclerės Angelos Merkel pirmadienio vizito Vašingtone. Būtent po šio susitikimo prezidentas Barackas Obama pareiškė, kad nuo Minsko derybų sėkmės priklausys jo sprendimas – tiekti ginklus Ukrainai ar ne.
Tai patvirtino JAV paramą Vokietijos ir Prancūzijos derybinėms pastangoms, o šio patvirtinimo penktadienio kalbose Maskvoje dar nebuvo. Be to, nepaisant to, kad JAV nenori veltis į diplomatines kalbas su Rusija, tai įdavė lazdą į Europos derybininkų rankas, kuriose iki tol buvo tik morkos ponui V.Putinui.
Atrodo, kad šios derybos primins seną gerą nusenusio arklio pardavimo situaciją. Visos pusės pasirengė pateikti geriausias savo pozicijas ant stalo ir laimės tie, kurie pademonstruos daugiausiai tvirtybės ir ryžto bei sugebėjimo pasiūlyti geriausią kainą.
P.Porošenka šiame žaidime turi blogiausią kortų derinį, tačiau didžiausią ryžtą priešintis bet kokiam rugsėjo mėnesio Minsko derybų sąlygų pakeitimui. Jo rinkėjai neatleistų jam pralaimėjimo (užtenka pažvelgti į komentarus socialiniame tinkle „Twitter“ po teorinėmis diskusijomis apie demilitarizuotą zoną) – tai būtų jo politinės karjeros pabaiga.
P.Porošenka šiame žaidime turi blogiausią kortų derinį, tačiau didžiausią ryžtą priešintis bet kokiam rugsėjo mėnesio Minsko derybų sąlygų pakeitimui.
Tuo metu V.Putinas bus visai linkęs pasiekti susitarimą. Ypač jei tai garantuos jo remiamiems teroristams kur kas geresnes sąlygas nei buvo sutarta praėjusiame Minsko derybų etape.
Tuo būdu jo nepasmerktų ir įsiaudrinę Rusijos nacionalistai, o pats V.Putinas nusikratytų nuo pečių karinių veiksmų, stumiančių Rusiją į didžiausią ekonominę krizę jo valdymo metu.
Būtent todėl V.Putinas sutiko dalyvauti Minsko derybose, o ne siuntė marionetinių respublikų vadovus. Vokietijos kanclerė taip pat turi savo interesų. Ji tiek daug investavo į šį, galimai paskutinį derybų etapą, kad tiesiog privalo išspausti iš jo kiek įmanoma arčiau kompromiso vedančius rezultatus.
Panašu, kad šiame Minsko susitikime bus susitarta dėl plačios demilitarizuotos zonos, taip pat dėl tarptautinių taikos palaikymo pajėgų (su tam tikru Rusijos pusės dalyvavimu), o taip pat sukirsta rankomis dėl platesnių taikos sąlygų tartis būsimuose susitikimuose.
Jei šios derybos išties pavyks, tai pastarųjų dienų neramumai bus labai greitai pamiršti. Tiesa, ponios A.Merkel pastarosios savaitės kelionių grafikas, dar ilgam atguls į istorijos vadovėlius.
