Katalikų ir Stačiatikių Bažnyčios atsiskyrė 1054 m. dėl teologinių ir bažnytinių nesutarimų. Abiejų Bažnyčios tikintiesiems gal jau ir nebėra taip svarbu, iš kur kyla Šventoji dvasia – ar iš Tėvo (kaip teigia stačiatikiai), ar iš Tėvo ir Sūnaus (kaip moko katalikai). Klausimas, ar egzistuoja skaistykla (katalikai ja tiki, stačiatikiai – ne), tikinčiuosius skaldo, tačiau tai netrukdo Bažnyčioms viena kitos pripažinti kaip legitimios krikščionybės dalies ir kai kuriais atvejais net atlikti ritualus, kuriuose dalyvauja abiejų atstovai.
Didžiausias katalikų-stačiatikių nesutarimas – dėl popiežiaus pirmumo. Katalikai savo popiežių laiko aukščiausiu vadovu, o stačiatikiai pabrėžia jo lygybę kitų patriarchų atžvilgiu.
Penktadienį neutralioje Havanos teritorijoje įvykusiam popiežiaus Pranciškaus ir patriarcho Kirilo susitikimui buvo rengiamasi dvejus metus. Tačiau jo metu net nepradėti spręsti esminiai skirtumai, dėl kurių nesutaria abi Bažnyčios, ir dėl ko anksčiau jų vadovai net nesusitikdavo. Jis įvyko tik todėl, kad 2013 m. popiežius susitiko su Konstantinopolio patriarchu Bartolomejumi I. Kirilui tapo sunkiau surasti pasiteisinimą, kodėl jis nenori susitikti su katalikų popiežiumi.
Dar svarbiau – susitikimo norėjo Vladimiras Putinas, kuris kaip nė vienas Rusijos vadovas nuo caro laikų stačiatikybei suteikė itin daug reikšmės valstybėje. „V.Putinui reikia susitikimo tarp popiežiaus ir patriarcho labiau nei bet kada anksčiau, – rašo Aleksandras Baunovas iš Maskvos „Carnegie“ centro. – Politiniai Vakarai yra atvirai priešiškai nusiteikę Rusijos ir asmeniškai V.Putino atžvilgiu. Jam labai svarbu parodyti, kad tradiciniai, religingi Vakarai nėra priešiški.
Yra du konkretūs klausimai, apie kuriuos kalbant Rusijai ypač svarbu, kad šis nepriešiškumas būtų pademonstruotas: Ukraina ir Sirija. Žinant popiežiaus taikingumą, Rusijos kariniai veiksmai abiejose šalyse atrodytų jam esantys visiškai nepriimtiti. Tačiau stebėtina – bendroje deklaracijoje po susitikimo Havanoje popiežius Pranciškus atrodo pritaręs Rusijos patriarcho požiūriui“ , – rašo A.Baunovas.
Dėl Sirijos abiejų Bažnyčių vadovai sutarė, kad būtina stabdyti krikščionių išstūmimą iš šalies ir susitarti dėl taikos, kurią globotų tarptautinė bendruomenė. Žinoma, neminimas Rusijos vaidmuo konflikte, o ir visa dalis apie Siriją – tarsi Rusijos Užsienio reikalų ministerijos parašyta.
Dalis apie Ukrainą buvo tokia prorusiška, kad daliai ukrainiečių tai buvo net sunku suprasti. „Popiežius aiškiai pasirašė tai, ką diktavo Kirilas ir FSB“, – pareiškė nacionalistinių pažiūrių politikas Oleksandras Donijus.
Ukraina – didelė ginčo tarp katalikų ir rusų stačiatikų Bažnyčių dalis. Maskva šalį mato kaip savo bažnytinę teritoriją, o Vatikaną įtarinėja braunantis į ją per Ukrainos Graikų apeigų katalikų Bažnyčią šalies Vakaruose.
Popiežius aiškiai pasirašė tai, ką diktavo Kirilas ir FSB, – pareiškė nacionalistinių pažiūrių politikas Oleksandras Donijus.
Bendrame popiežiaus ir patriarcho pareiškime teigiama, kad „šiandien aišku, jog „uniatizmo“ metodas, kuris yra vienos bendruomenės sąjunga su kita, atsiskiriant nuo savosios Bažnyčios, nėra būdas vienybei atkurti. Nepaisant to, bažnytinės bendruomenės, iškilusios esant šioms istorinėms aplinkybėms, turi teisę egzistuoti ir vykdyti viską, kas reikalinga tikinčiųjų dvasinių poreikių patenkinimui, tuo pačiu siekiant taikiai gyventi su kaimynais.“
Nors katalikų Bažnyčia jau seniai yra pripažinusi, kad uniatizmas – aklavietė, bendrą pareiškimą galima suprasti kaip popiežiaus nusileidimą, kad Graikų apeigų katalikų Bažnyčia neturėtų plėstis ir turėtų bandyti susitaikyti su stačiatikių Bažnyčia.
Stačiatikiai yra susiskaldę tarp Maskvos ir Kijevo patriarchatų Ukrainoje, tačiau – pagal bendrą pareiškimą – turėtų susivienyti, remdamiesi „egzistuojančiomis kanoninėmis normomis“ – o tai labiau priimtina Maskvai.
Dar daugiau – kad atidžiai parengtas tekstas atrodo gerokai prorusiškas, rodo ir paragrafas apie karą Ukrainoje, kuriame Rusijos vaidmuo net neminimas:
Tai – diplomatinė V.Putino pergalė, už kurią jis turi būti dėkingas patriarchui.
„Apgailestaujame dėl smurto Ukrainoje, kuris pareikalavo daug aukų, taikiems gyventojams sukėlė nesuskaičiuojamą gausybę žaizdų ir įstūmė visuomenę į gilią ekonominę ir humanitarinę krizę. Raginame visas konflikte veikiančias puses vadovautis išmintimi, siekti socialinio solidarumo ir veiksmų, kurie būtų nukreipti į taikos kūrimą. Kviečiame savo Bažnyčias Ukrainoje kartu dirbti vardan socialinės harmonijos, susilaikyti nuo dalyvavimo konfrontacijoje, neremti jokio tolimesnio konflikto vystymosi.“
Viskas būtų gerai, rašo „Bloomberg“ apžvalgininkas, jeigu Rusijos stačiatikių Bažnyčia nebūtų ištikima Rusijos valdžios sąjungininkė. Pasirašydamas deklaraciją popiežius Pranciškus iš esmės pripažino ją kaip nepriklausomą instituciją, o ne kaip V.Putino valdžios įnagį ir vieną iš „konservatyvaus režimo“, kuriuo V.Putinas sakosi stiprinantis savo šalį, kolonų.
Tai – diplomatinė V.Putino pergalė, už kurią jis turi būti dėkingas patriarchui. Jonas Paulius II nebūtų nusileidęs tiek, kiek tai padarė popiežius Pranciškus.
Dabartinio popiežiaus reputacija – taikdario. Tačiau nuolaidos ir kompromisai yra naudingi tik tiek, kiek jie duoda naudos abiems pusėms. Kol kas visai neaišku, ką iš šio istorinio susitikimo gaus katalikų Bažnyčia.
Bendroje deklaracijoje teigiama, kad Bažnyčias skaudina „vienybės praradimas, kuris kilęs kaip žmogaus silpnybių ir nuodėmės padarinys“ bei pabrėžiamas susivienijimo siekis, tačiau nepadedama jokių pamatų, kurie padėtų išspręsti probleminius klausimus, kurie skiria šias Bažnyčias beveik tūkstantmetį.
Reali atvira komunikacija, atrodo, tebėra už galimybių ribų – jokie praktiški žingsniai to link neminimi. Pavyzdžiui, vieningo švenčių kalendoriaus priėmimas.
Šis susitikimas nieko nepakeis ir krikščioniams, gyvenantiems karo zonose Artimuosiuose Rytuose. Realiai – nė vienam krikščioniui bet kurioje iš šių Bažnyčių.
Vienintelis dalykas, ką popiežius pasiekė – diplomatinė pergalė V.Putino „konservatizmui“, kuriuo Rusijos vadovas naudojasi jungdamas jėgas su kraštutinės dešinės ir religinėmis grupuotėmis pasaulyje.
Galbūt popiežius Pranciškus yra naivus, bet patriarchas Kirilas ir jo vadovas Kremliuje – ne, straipsnį baigia L.Beršidskis.
