Morajos kaimo, kuriame yra įsikūręs Lesbo salos migrantų sulaikymo centras, gyventojai prieš popiežiaus vizitą gyveno laukimo nuotaikomis. „Popiežiaus vizitas – labai simboliškas. Keletą valandų dėl humanitarinės veiklos pasaulyje labiausiai žinomas žmogus atsidurs vietoje, kurioje vyksta didžiausia Europos humanitarinė krizė“, – sakė salos meras Spirosas Galinosas.
Lesbo salos takas, kuriuo žengė popiežius, išties buvo gerokai pramintas. Skaičiuojama, kad nuo praėjusios vasaros, kuomet salą ėmė pasiekti pabėgėlių valtys, šioje saloje apsilankė bent 50 tūkstančių savanorių, siekusių padėti pabėgėliams.
Šių laikų istorijoje daugiau nebuvo nė vieno atvejo, kuomet tiek daug nevyriausybinių organizacijų ar pavienių asmenų susibūrė bendram tikslui – padėti beveik bankrutuojančiai ir ribotus išteklius turinčiai valstybei susidoroti su didžiuliu migrantų srautu.
Žmogaus teisių gynėjams popiežiaus vizitas tapo puikia proga visam pasauliui parodyti, ką patiria tūkstančiai migrantų, „įstrigusių“ saloje nuo tada, kai pradėjo veikti ES ir Turkijos susitarimas.
„Visiems čia esantiems tai yra gyvenimą keičianti patirtis. Tikimės, kad Pranciškus bus sukrėstas taip pat, kaip buvome sukrėsti mes, ir kad šis vizitas atvers jo širdį bei paskatins jį aktyviau prisidėti sprendžiant migrantų klausimą“, – prieš vizitą sakė Adilis Izemranas, savanoris iš Olandijos, anksčiau buvęs nekilnojamojo turto bendrovės vadovu.
A.Izemranas nutarė atvykti į Lesbo salą, išvydęs sukrečiančias vaiko iš Sirijos Alano Kurdi nuotraukas, kuriose jis be gyvybės ženklų guli Turkijos paplūdimyje po to, kai jo šeima praeitą rugsėjį bandė pasiekti Koso salą.
Prieš tai A.Izemranas niekada net negirdėjo apie Lesbo salą. Jo mėgstamiausia sala buvo Ibiza. Tačiau nuo lapkričio jis įsikūrė Graikijoje.
„Aš matau, kiek daug galiu padėti žmonėms, ir man tai yra tūkstantį kartų maloniau negu pardavinėti nekilnojamąjį turtą. Gal mes ir negalime nutraukti karo Sirijoje, tačiau ši sala padeda visiems suvokti, kad kiekvienas mūsų gali pakeisti savo gyvenimą“, – sako A.Izemranas, kuris pats yra imigrantų iš Maroko sūnus.
Daugelis savanorių sako, kad jie į Lesbo salą atvyksta iš gailesčio, bet pasilieka dėl idealizmo. Taip pat dėl šoko, patiriamo išvydus tragediją iš arti ir suvokus, kokį empatijos stygių demonstruoja valdžia jų gimtosiose valstybėse. Pavyzdžiui, olandė Steffi de Pous teigia, kad į Lesbo salą atvyko siekdama „prisidėti prie taikos, meilės ir harmonijos kūrimo“. Tačiau ji nesitikėjo, kad atsidurs viena paplūdimyje, kur stengsis padėti šimtams nuvargusių, išsekusių migrantų.
„Vieną dieną aš padėjau 450-čiai žmonių. Tai mane pakeitė visam gyvenimui, ir pakeitė į gerąją pusę. Jaučiuosi palaiminta. Vis dėlto aš nenoriu skųstis, bet jaučiu viduje degantį pyktį, nes tai nesąžininga. Šie žmonės rizikavo savo gyvybėmis, kad čia atsirastų, o dabar Europa nori juos deportuoti“, – sako S. de Pous.
Daugelis savanorių tiki, kad apsisprendusi deportuoti prieglobsčio legaliai nepasiprašiusius migrantus į Turkiją Europa nužengė tamsos keliu. Australė Alison Terry-Evans, įkūrusi organizaciją „Dirty Girls“, kuri užsiima drėgnų pabėgėlių drabužių džiovinimu, sako, kad Lesbe patyrė daug „postapokaliptinių“ patirčių.
Ji prisimena tiek riksmus tų, kurie laimingai pasiekė salos krantus, tiek ir slegiančią tylą dėl šimtų migrantų, kurie nuskendo pakeliui į Europą.
„Riksmus išgirsdavome pirmiausia, pačius žmones pamatydavome tik po to. Vaikai verkdavo, moterys rėkdavo, o vyrai stengdavosi išlikti tylūs, nes norėjo daryti ir tai, ir tai. Po to labai sunku žvelgti į jūrą taip pat kaip anksčiau“, – sako A.Terry-Evans.
Savanoriams išsilaikyti ir vykdyti veiklą padeda parama, kurios jie sulaukia tiek iš eilinių žmonių visame pasaulyje, tiek iš Holivudo žvaigždžių. Tačiau daugelis jų jaučiasi išduoti savo valstybių valdžios ir apskritai pasaulio turtingųjų.
„Visa tai – pasityčiojimas, netikra mūsų pačių sukelta krizė. Piliečių judėjimai yra gerai, bet kur turtingieji? Aš nuolat girdžiu apie jachtas, kurios čia nuomojamos už milijoną dolerių savaitei. Vien tik kurui, kurį jos sunaudoja, išleidžiamų pinigų pakaktų, kad vieno pabėgėlio vaikas metus galėtų eiti į mokyklą“, – sako Amedas Khanas.
