Paryžietis ėmė kritikuoti Prancūzijos prezidento Emmanuelio Macrono politiką. Palygino jį su Liudviku XIV – karaliumi Saule. Esą sprendimus prezidentas priima savarankiškai, be jokių derybų su parlamentu.
Prancūzų pyktį, anot pašnekovo, išprovokavo daugybė dalykų: ne tik mokesčių mažinimas turtingiesiems, bet ir tokios smulkmenos, kaip, pavyzdžiui, leistino greičio sumažinimas nuo 90 iki 80 km/val. kai kuriuose keliuose. Iš mano noro apsilankyti proteste vietinis tik pasijuokia, bet nurodo šeštadienį keliauti į Eliziejaus laukus – ten sutiksiu „geltonąsias liemenes“.
Tiesa, protestą rasti gana sunku, popietę nusigavus į feisbuke nurodytą susibūrimo vietą, ten tuščia. Kad kažkas vyko galima spėti iš ant medžių pakabintų plakatų. Kiek tolėliau matosi policijos užblokuota gatvė, bandau lįsti ten, bet šarvuotas pareigūnas kategoriškas: „Praėjimo nėra“. Nors už jo užblokuota gatve vaikštinėja praeiviai. Gretima gatvelė irgi užblokuota autobusiukais, bet pro užtvaras praleidžiamos pora prancūzių, aš neriu paskui jas.
Deja, mano patekimas ten jokios naudos neatnešė, kvartalas iš visų pusių užblokuotas policijos, bet jame vos vienas kitas praeivis. Protestuotojų nė kvapo. Lendu į internetą paieškoti kokių nors nuorodų. Randu komentarą: „Cha, koks čia protestas, panašiau į sekmadieninį pasivaikščiojimą. Negi jūs nė nenorite pabandyti nieko pakeisti?“ Dar randu ir puikų žemėlapį, čia tiesiogiai galiu stebėti, kur žygiuoja „liemenės“, sužymėtos ir policijos barikados. Gerai – pusvalandis kelio iki veiksmo vietos, žygiuoju ten.
Paryžiuje šeštadienio popietę verda gyvenimas, gatvėse gausu praeivių ir automobilių, kavinės sausakimšos. Nepanašu, kad vyktų kas nors nekasdieniška. Bet pagaliau prieinu vietą, kur policija uždariusi eismą, o tolumoje matosi eisena. Greit ją pasiekiu ir pirmiausia nusistebiu: „Na, ir prancūziškas pasivaikščiojimas – nei eisenos pradžios, nei pabaigos nematyti“.
Kompanija čia marga: eina ir lazdele pasiramščiuojantys pensininkai, ir jaunimas, ir veidus užsidengę skinheadai, ir aibė keistuolių su krūvomis plakatų. Didžioji dalis – su geltonomis liemenėmis. „Macron démission“ („E.Macronai atsistatydink“ – liet.) parašyta ant vienos iš jų. Kai kas dainuoja, kai kas šūkauja, bet visi iš pažiūros čia gana laimingi ir atsipalaidavę. Visa eisena sustoja pasiekusi šarvuotų policininkų sieną.
Pasigirsta techno muzika, keletas drąsiausiųjų prieina prie pareigūnų. Nors mano prancūzų kalbos žinios smarkiai ribotos, suprantu, kad moteris aiškinasi, ką ir nuo ko čia gina policija. Priėjusi policijos užtvarą minia pradeda skirstytis kas kur. Išgirstu, greičiausiai, sprogstančią petardą, pasuku ten link. Patenku į nedidelę gatvelę, čia žmonių vos vienas kitas, bet kažkas neseniai vyko: išvartyti vamzdžiai, kiek tolėliau išdaužytos užtvaros. Pasuku toliau ir iš už kampo išnyra kelios dešimtys šarvuotų policininkų. Iš nugaros jiems parlekia ir autobusiukų kolona.
Tiesa, panašu, policininkų tiek, kad jiems pritrūko ekipuotės, nes dalis jų su šalmais, skydais, automatais ir treningais. Kolona nuskuba apsupti protestuotojų. Planas akivaizdus – išsklaidyti minią į skirtingas puses po mažas gatveles. Planas iš esmės veikia, vis dėlto pravažiuojančius autobusiukus kai kurie protestuotojai pasveikina akmenimis, o policija nelieka skolinga – pavaišina ašarinėmis dujomis.
Protestuojai pasileidžia bėgti, einu iš paskos. Netrukus jie atsitrenkia į kitą policijos užtvarą ir ima mėtyti akmenis jau tiesiai į pareigūnus. Į minią paleidžiamos dujos, atsiskiriu nuo minios ir prasmunku už pareigūnų nugarų. Greitai suprantu, koks klaidingas šis mano sprendimas, minioje daug saugiau, ten gali paragauti tik dujų, o į pareigūnus laksto akmenys ir buteliai, vienas sudūžta visai šalia mano kojų.
Greitai suprantu, koks klaidingas šis mano sprendimas, minioje daug saugiau, ten gali paragauti tik dujų, o į pareigūnus laksto akmenys ir buteliai, vienas sudūžta visai šalia mano kojų.
O ir vėjas jų mestų ašarinių dujų debesį atpučia tiesiai atgal. Tiesa, visa situacija toli gražu nepanaši į karą ar pavojingą susirėmimą, veikiau, primena spektaklį. Žiūrovų, viską filmuojančių telefonais, čia daugiau nei aktorių, svaidančių daiktus. Būdamas žiūrovu gali judėti absoliučiai laisvai, iš už policijos nugaros nueiti į minią, o iš ten – atgal. Galų gale iš už kampo atvažiuoja kolona su švyturėliais, iš autobusiukų pasipila pastiprinimas ir veja protestuotojus.
Einu iš paskos, matau dviratininką, paskui jį atbėga policija, be skrupulų griauna ir prispaudžia prie žemės. Greit aplink suguža dviratininko gynėjai. Prieinu artyn pažiūrėti ir aš, bet, pakėlęs galvą, pamatau į mane nukreiptą ašarinių dujų balioną. Gerai, apsisukam.
Saugesniu atstumu stebim tolesnius įvykius, būrys policijos traukiasi atbulomis, o į juos rėkaudami eina trys vaikinukai geltonomis liemenėmis. Galiausiai nusigauname iki sankryžos, kur jau vyksta eismas, o viską stebi smalsuoliai iš kavinių. Gatvėje greitai atsiranda protestuotojų, vairuotojams tenka laviruoti tarp jų.
Keli įkyriai rėkia policijai į veidą, kol galiausiai įkyri ir staigiai yra suguldomi ant žemės. Kadangi jau temsta, pradeda lyti, o plaukdamas pasroviui atsidūriau visai prie metro stotelės, nusprendžiu, kad prisižiūrėjau ir dujų prisiuosčiau pakankamai. Leidžiuosi į metro, palikdamas minią klykauti ant pareigūnų.
