– Kaip atsidūrėte Ukrainoje, kodėl apskritai nusprendėte atvykti?
– Į Ukrainą atvykau 2021 metų gruodį kaip turistas. Tai buvo iš esmės medicininis turizmas. Pagrindinis mano tikslas buvo susitvarkyti dantis. Taip pat norėjau pamatyti Ukrainą, pakeliauti po įvairias vietas.
2022-ųjų vasaros pabaigoje išvykau į frontą – kaip grupės kovinis medikas ir vyresniojo mediko padėjėjas medicininės evakuacijos automobilyje. Dabar taip pat toliau tarnauju fronte, „Casevac“ grupėje, kaip kovinis medikas. Tai specialiai įrengta transporto priemonė, skirta sužeistiems kovotojams evakuoti iš mūšio lauko ir nugabenti juos į aplinką, kur jiems gali būti suteikta profesionali medicinos pagalba.
– Kodėl jūs, užsienietis, nusprendėte ginti Ukrainą kare, kurį ji kariauja su Rusija?
– Visų pirma, tai yra mano gimtosios šalies, Lietuvos Respublikos, gynyba nuo galimos agresijos. Noriu pradėti ginti Lietuvą Ukrainoje, o ne laukti, kol priešas ateis pas mus ir pradės naikinti mūsų miestus.
Be to, per pusantro ar du mėnesius, kuriuos prieš karą praleidau Ukrainoje, spėjau pamilti šią tautą, pamilti žmones, kurie su manimi elgėsi gerai. Man atrodo, kad ne kiekvienas žmogus, atsidūręs tokioje situacijoje, galėtų sakyti: „Tai ne mano problema, aš važiuoju namo“. Aš norėjau kaip nors padėti.
– Kur tarnavote Ukrainoje per šiuos dvejus metus, kokiuose daliniuose?
– Mano karas prasidėjo Kyjivo teritorinės gynybos gretose, vieno iš batalionų medicinos tarnyboje, kaip mediko su ginklu. Iš pradžių mano pareigos buvo „taktinės medicinos instruktorius“. Turėjau mokyti naujokus, kaip suteikti sau pirmąją pagalbą mūšio metu.
Teritorinėje gynyboje savo tarnybą susiejau su taktine medicina. Man tai labai patinka, manau, kad tai viena svarbiausių sričių, galinčių išgelbėti daugybę gyvybių. Todėl nusprendžiau tęsti tarnybą šia kryptimi. Prieš karą lankiau taktinės medicinos kursus, taip pat daug dirbau gelbėtoju baseinuose, ten teko susidurti su įvairiomis traumomis.
Paskui nuo birželio 22 d. tęsiau tarnybą Kastuso Kalinausko pulke, 2022 m. vasarą kurį laiką buvau Zaporižios srityje.
– Kas įeina į jūsų pareigas?
– Mano užduotis – pristatyti sužeistąjį gydytojams gyvą ir, pageidautina, kad jo būklė nepablogėtų. Nuvežti jį pas profesionalius gydytojus, chirurgus, anesteziologus, reanimatologus, kur bus išgelbėta jo gyvybė. Mano užduotis – tiesiog laimėti laiko, suteikti žmogui minimalią medicininę pagalbą pakeliui.
Mes užsiimame sužeistųjų medicinine evakuacija. Kai gaunamas įsakymas, kad yra sužeistųjų, turime vykti jų paimti. Kartais tenka atlikti ir vairuotojo funkcijas, dirbti su žemėlapiais, šiek tiek su radijo ryšiu, minimaliai suprasti, kaip ir kas organizuojama, nors pagal profesiją nesu radistas. Turiu atlikti medicininę žvalgybą.
Jei atvykstame į naują kovos rajoną, turime ieškoti kontaktų, evakuacijos kelių. Taip pat turime išstudijuoti įvairių tipų minas, žinoti, kaip veikia dronai. Visa tai todėl, kad per pastaruosius metus medikai tapo labai geidžiamu Rusijos kariuomenės, priešo taikiniu.
Ukrainos karo medikas fronte 2022 m. vasarą ir Ukrainos karo medikas fronte 2024 m. vasarą yra gana skirtingi medikai. Reikalavimai profesijai nuolat didėja.
-
Pamatykite patys: Rusija giriasi ant Ukrainos miesto numetusi 3 tonas sveriančią bombą
-
V.Zelenskis: Ukrainai reikia 25 oro gynybos sistemų „Patriot“ ir daugiau naikintuvų F-16
-
Karas Ukrainoje. „Rusija bandys smogti svarbiam objektui Kyjive“: Generalinis štabas įvertino grėsmę
-
Po V.Putino nosimi sirpsta katastrofa, kurios net jam gali nepavykti išvengti
-
Rusijos laivai rekordiniu greičiu palieka Krymą: bando išgelbėti, ką gali
– Ar turėjote artimų kontaktų su priešu?
– Teko jį matyti antrąją karo dieną Kyjivo pakraštyje. Teko matyti pravažiuojančias priešo transporto priemones, tačiau asmeniškai su jais į kovą nestojau.
– Ar teko kare šaudyti?
– Per karą šaudžiau tik šaudykloje, į priešą nešaudžiau. Medikas turi ginklą, bet jis pirmiausia skirtas savigynai.
Dabar karas nuolat vyksta naudojant artileriją. Pamatyti priešą savo šautuvo taikiklyje ir jį nušauti yra labai, labai retas dalykas.
Tiesą sakant, tai gana retas atvejis (kai šaudoma į priešą), nes dabar karas nuolat vyksta naudojant artileriją. Pamatyti priešą savo šautuvo taikiklyje ir jį nušauti yra labai, labai retas dalykas. Ir tai nėra mediko darbas. Stengiamasi, kad medikai būtų saugūs, ir jų nesiunčia į vietoves, kur jie gali tiesiogiai susidurti su priešu.
– Ar teko gydyti belaisvius?
– Mano kolegai, kitam karo medikui, mano vadui, teko gydyti. Buvo patekęs į nelaisvę vadinamosios „DNR“ armijos karys.
Jam taip pat buvo suteikta reikiama medicinos pagalba, nes per taktinės medicinos pratybas mokėmės kovos veiksmų, karo veiksmų taisyklių ir jų laikėmės. Jose sakoma: kai suteikta pagalba sau, sužeistiems bendražygiams ir jei vadas nusprendžia, kad yra galimybė ir laiko, padedi ir belaisviams.
Kodėl taip yra? Nes, pirma, taip mes laikomės Ženevos konvencijos, karo veiksmų taisyklių. Antra, mes papildome savo, Ukrainos mainų fondą. Trečia, parodome priešui, kad einame prieš jo propagandą. Parodome, kad esame žmonės, kad mumyse yra žmogiškumo. Kad nesame žudikai, ne kokie nors piktadariai, pasirengę visus nužudyti.
– Kokia buvo sunkiausia situacija, su kuria susidūrėte per karą?
– Sunkiausia baisi situacija buvo antrąją karo dieną, kai buvo dalijami ginklai Kyjivo Obolonės rajone. Buvau vienas pirmųjų, gavusių kulkosvaidį iš sunkvežimių. Tuo metu kilo realus pavojus, kad į mūsų rajoną netrukus įžengs rusų kariuomenė, o iki vakaro ji bus Kyjivo centre. Visi suprato, kad mums tikriausiai liko gyventi neilgai.
Pasigirdo šūvių garsai, virš mūsų praskrido lėktuvas, naikintuvas. Tada buvo tikrai baisu. Tai buvo nuo pirmos iki trečios karo dienos.
Kai tapo aišku, kad rusų kariuomenei nepavyks taip greitai ir lengvai užimti Kyjivo, visi galėjo lengviau atsikvėpti.
– Ką jums reiškia šis darbas? Kas jus motyvuoja?
– Jis pavojingas, bet įdomus. Įdomu, nes tai veiksmas: niekada nežinai, ko tikėtis, kokia bus tavo užduotis, kiek bus sužeistųjų, kokių bus sužeidimų, tai tam tikra įvairovė.
Be to, čia visada yra galimybių tobulėti. Visada turi tobulinti savo žinias, įgūdžius, visada mokytis, mokytis iš savo klaidų, iš kitų klaidų. Tai gana įdomu ir kartu labai svarbu kovotojams, kad gali išgelbėti gyvybę. Tu gali išgelbėti kieno nors sūnų, tėvą, brolį, dukrą – tai labai motyvuoja.
Su kokiais didžiausiais sunkumais susidūrėte?
– Vienas iš pagrindinių sunkumų iš pradžių buvo ukrainiečių kalba. Karo pradžioje jos beveik visai nemokėjau, supratau apie 50 procentų, teko jos mokytis.
Vėliau sunkumų atsirado, kai patekau į baltarusių pulką, pavadintą Kastusio Kalinausko vardu. Ten turėjau išmokti baltarusių kalbą, bet buvo lengviau.
Esu labai dėkingas baltarusiams, kad priėmė mane į pulką, nors esu kitos šalies pilietis ir neturiu visiškai nieko bendra su jų kultūra, su jų šalimi. Bet jie priėmė mane kaip savą. Ir niekada nejaučiau jokios diskriminacijos nei sau, nei kitiems lietuviams, kol buvau pulke. Mes turime bendrą priešą, ir visi konfliktai turėtų būti sprendžiami po mūsų bendros pergalės.
Žinoma, vienas didžiausių sunkumų kare yra priprasti prie mirties, prie bendražygių mirčių. Sunku, kai dar prieš kelias dienas bendravai su žmogumi, o dabar gauni žinią, kad jo nebėra tarp mūsų. Supranti, kad tas žmogus turėjo visą gyvenimą prieš akis. Bet jis padarė tokį pasirinkimą, išėjo kovoti už laisvę ir žuvo.
