Žinią apie J.Harmatzo mirtį pirmadienį patvirtino jo sūnus Ronelis.
J.Harmatzas buvo vienas iš nedaugelio tebegyvenančių žydų „keršytojų“, sumaniusių 1946 metais nunuodyti daug buvusių SS karininkų vienoje amerikiečių prižiūrimoje karo belaisvių stovykloje. Per tą pasikėsinimą buvo apnuodyti daugiau kaip 2,2 tūkst. vokiečių, bet, kiek žinoma, nei vienas jų nemirė.
Visgi šis aktas tapo vienijančiu ženklu ką tik susikūrusiai Izraelio valstybei – kad dienos, kai išpuoliai prieš žydus likdavo neatsakyti, jau baigėsi.
Lietuvoje gimęs J.Harmatzas, per Holokaustą praradęs daugumą savo šeimos narių, likus nedaug laiko iki savo mirties davė interviu naujienų agentūrai „The Associated Press“ (AP). Jis tvirtino nesigailėjintis nei dėl savo, nei dėl savo grupuotės „Nakam“ (Kerštas) veiksmų.
„Nesupratome, kodėl už tai neturėtų būti atmokėta“, – aiškino jis.
Nors ir nuožmiai trokštantys keršto, dauguma Holokaustą išgyvenusių žydų buvo pernelyg išsekę arba sugniuždyti, kad rimtai imtųsi kažką planuoti, kai jų pasaulis subyrėjo, o apie 6 mln. žydų buvo nužudyti per Antrąjį pasaulinį karą. Visgi J.Harmatzo grupuotė, kurią sudarė apie 50 narių, daugiausiai jaunų vyrų ir moterų, jau buvo kovoję pasipriešinimo judėjime ir negalėjo susitaikyti su mintimi, kad nacių nusikaltimai liks nenubausti. Taigi, jie siekė atkeršyti bent nedideliu mastu.
Keli šios grupuotės nariai įsidarbino kepykloje, tiekusioje maisto produktus karo belaisvių stovyklai „Stalag XIII-D“, veikusiai Langvaseryje netoli Niurnbergo. Jie laukė galimybės smogti tūkstančiams esesininkų, kuriuos toje stovykloje laikė amerikiečiai.
Proga pasitaikė 1946 metų balandžio 13-ąją, kai trys „Nakam“ nariai per dvi valandas ištepė arseno nuodais apie 3 tūkst. duonos kepaliukų, kurių kiekvienas buvo pjaunamas į keturias porcijas. Tokiu būdu keršytojai siekė nužudyti 12 tūkst. SS narių, o J.Harmatzas prižiūrėjo šią operaciją, budėdamas prie kepyklos.
Praeitą mėnesį paskelbtame interviu J.Harmatzas sakė, kad jų tikslas buvo paprastas.
„Žudyti vokiečių“, – ramiai pareiškė jis.
Kiek?
„Kiek įmanoma daugiau“, – nedvejodamas atsakė J.Harmatzas.
Neseniai išslaptinta JAV kariuomenės ataskaita, su kuria susipažino AP, tik dar pagilino mįslę, kodėl tąsyk niekas nemirė, nes duomenys rodo, kad keršytojų turėtų nuodų būtų pakakę nužudyti dešimtims tūkstančių žmonių.
Po karo J.Harmatzas, žinomas slapyvardžiu Julekas, imigravo į Izraelį, kur dirbo Žydų agentūroje ir buvo žydų švietimo organizacijos „World ORT“ generalinis direktorius.
