Eilinis lietuvis žino Aliaksandrą Lukašenką, bulves, degtinę, ledo ritulį, baltarusių turistus, keliaujančius apsipirkti į Vilnių, tačiau viskas yra daug labiau komplikuota.
Lietuvos-Baltarusijos santykius nuolat keitė dvi skirtingos kryptys. Vilnius buvo tas atspirties taškas, kai baltarusiai bandė artėti link Europos. Vilniuje skaudžiausiai buvo reaguojama ir į Kremliaus įtakos augimą Minske, susidorojimą su šalies opozicija, žiniasklaida, valdžios kritikais.
Įstojus į Europos Sąjungą Lietuva tapo Briuselio patikėtine ir savotiška eksperte, formuojant politiką Baltarusijos atžvilgiu.
Astravo atominės elektrinės klausimas
Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto (VU TSPMI) dėstytojo, politologo Vyčio Jurkonio teigimu, Lietuva būdavo ir vis dar išlieka savotišku apynasriu rožinėms iliuzijoms Vakaruose, tikinčiuose, kad Baltarusijos lyderis Aliaksandras Lukašenka nuoširdžiai siekia demokratinių permainų.
„Dabar esame viename iš tų etapų, kai Europoje ir Jungtinėse Amerikos Valstijose yra daug iliuzijų ir nepaskaičiuotų lūkesčių neva kažkas fundamentaliai Baltarusijoje keičiasi, kad jie artėja prie Europos“, – dabartinę situaciją apibendrino politologas.
„Rusijos agresija regione sukelia europiečiams tokių minčių, kad Kremlius daro spaudimą, kuris jau ne ekonominis, bet gresia Baltarusijai išnykimu. O mūsų užsienio politikoje Baltarusijos atžvilgiu dominuoja Astravo atominės elektrinės klausimas“, – interesų išsiskyrimą pabrėžė V.Jurkonis.
2011 metais pasirašyta Minsko sutartis su „Rosatom“ priklausančia uždarąja akcine bendrove „Atomstrojeksport“ gerokai atšaldė Lietuvos ir Baltarusijos santykius. 20 kilometrų nuo Lietuvos sienos statoma atominė elektrinė kelia tiesioginę grėsmę Vilniui ir yra savotiška Kremliaus šantažo forma. Baltarusiai nekreipia dėmesio į protestus ir toliau vysto šį projektą.
„Baltarusiai mus kaltina, kad Lietuva tariamai pralaimėjo konkurencinę kovą dėl elektrinių, ir tariamai pyksta, emocingai reaguoja. Taip pat bandoma nurašyti ir mūsų nuogąstavimus dėl bendrų Rusijos-Baltarusijos karinių mokymų“, – pažymėjo V.Jurkonis.
„Jei jau nuoširdžiai kalbame, tai reikėtų prisiminti 2009–2010 metus, kai darėme viską, kad Baltarusija būtų arčiau Europos, kad jai būtų suteiktas šansas, kad Europa atsigręžtų į šią mūsų kaimyninę valstybę. Mumis tuomet pasinaudojo ir savotiškai išdavė tą kaimynišką draugišką poziciją“, – priminė V.Jurkonis, pridurdamas, kad tai gali būti atsakas į baltarusių kaltinimus, kad reaguojame per daug emocingai.
Sausio 13-osios byla
Jis pastebėjo, kad lietuviai palaiko per mažai žmogiškų santykių su kaimynais ir viskas koncentruojasi tik į politinį bendravimą, nematant žmonių, kurie galėtų būti nuoširdžiais sąjungininkais ne tik Astravo atominės elektrinės pavojaus fone.
Politologo teigimu, Lietuvą ir Baltarusiją skiria ne tik nesaugios atominės elektrinės ar karinio bendradarbiavimo su Rusija klausimai. Minskas itin nenoriai bendradarbiavo tiriant Sausio 13-osios bylą, neišdavė vieno iš įtariamųjų – generolo Viktoro Uschopčiko.
Viena iš įdomių istorijų yra susijusi su Mykolo Burokevičiaus pervežimu į Lietuvos teritoriją. Yra versija, kad tai padėjo dabartiniam Baltarusijos prezidentui Lukašenkai ateiti į valdžią, – pasakojo V.Jurkonis.
„Viena iš įdomių istorijų yra susijusi su Mykolo Burokevičiaus pervežimu į Lietuvos teritoriją. Yra versija, kad tai padėjo dabartiniam Baltarusijos prezidentui Lukašenkai ateiti į valdžią“, – pasakojo V.Jurkonis.
Baltarusiai nedemonstruoja didelio noro išspręsti ir pasienyje gyvenančių asmenų keliavimo klausimo.
Politologas pastebėjo, kad kai kurie Baltarusijos pavojai yra tik tariami ir eskaluojami be reikalo.
„Ne kartą teko girdėti, kad baltarusių valdžia bando pasisavinti tą baltarusių LDK naratyvą, perimti mūsų istorijos dalį. Tai ne visai pagrįsta, nes jungti tai su Kremliaus politika sunku. Nemažai vokiečių, švedų, kitų Europos valstybių fondų prisideda prie baltarusių kultūros puoselėjimo. Nereikia matyti Kremliaus rankos ten, kur jos nėra. Kuo daugiau LDK bus Baltarusijoje, tuo mažiau bus Kremliaus“, – pastebėjo jis.
Pragmatiškumas ir atskirų asmenybių svarba
Lietuvos-Baltarusijos santykiai nesivysto tolygiai ir dažnai labai priklausomi nuo atskirų asmenybių pastangų. V.Jurkonio teigimu, prie ekonominių santykių plėtojimo savu laiku prisidėjo Pramonininkų konfederacijai vadovavęs Bronislovas Lubys, dabartiniais laikais kultūrinius ryšius gerina ambasadorius Evaldas Ignatavičius.
„Santykiai visada turėjo tą pragmatinę, ekonominę, prekybos liniją, o šalia – ir žmogaus teisių, europietiškumo temą“, – kalbėjo ekspertas.
Vienas iš bandymų plėsti ir skatinti europietiškumo idėją Baltarusijoje yra Europos humanitarinis universitetas. 1992 metais pradėjęs veiklą Minske, po dvylikos metų, spaudžiant A.Lukašenkos valdžios gniaužtams, jis buvo uždarytas. 2005 m. atsikūrė Vilniuje ir vis dar veikia, prisidėdamas prie pilietinės visuomenės kūrimo Baltarusijoje. „Šis universitetas vienu metu buvo vienas esminių projektų, rodančių Lietuvos lyderystę Baltarusijos klausimu“, – priminė V.Jurkonis.
Jo teigimu, 2006 metais įkurtas Rytų Europos studijų centras taip pat buvo skirtas Baltarusijos politinių procesų tyrimams.
„Tuo metu Pramonininkų konfederacija kasmet rengė ekonomikos forumus, kurie sujungdavo kaimynines valstybes“, – apie ekonominį bendradarbiavimą pasakojo ekspertas. „Reikėtų ir vėl susodinti ekspertus, atskirų sričių lyderius ir parodyti, kad nėra didelio prieštaravimo tarp ekonominio bendradarbiavimo ir žmogaus teisių klausimų. Pabrėžti, kad žmogaus teisės, demokratija yra svarbu“, – teigė V.Jurkonis.
Lukašenkos faktorius
Neišvengiama tema Baltarusijos politikoje – 62 metų šalies lyderis A.Lukašenka. 1994 metais šalies prezidento postą užėmęs buvęs kolūkio „Udarnik“ pirmininkas jau pradėjo savo penktąją kadenciją poste ir nesirengia jo niekam užleisti.
V.Jurkonio manymu, A.Lukašenkai dėmesio dažnai skiriama per daug, jo vaidmuo per daug sureikšminamas. Dažnai savo poziciją keičiantis Baltarusijos lyderis gali sudaryti įspūdį, kad ir visi baltarusiai mano panašiai.
„Jei pažiūrėtume į Lukašenkos retoriką, tai galima išgirsti beveik visko. Buvo ir grasinimų Lietuvai“, – priminė politologas.
„Visada siūlau ne tik analizuoti Lukašenkos retoriką, kuri keičiasi kiekvieną dieną, o žiūrėti į realius Baltarusijos veiksmus. Ar galime rasti kaimyniškų, be didžiulio išskaičiavimo sprendimų?“ – retoriškai klausė jis.
„Buvo investicijos į Klaipėdos uostą... Bet tai suprantama, nes ten labai aiškus Baltarusijos interesas – užsitikrinti, kad nepaisant to, kas yra valdžioje, koks būtų politinis klimatas, tranzitas būtų užtikrintas. Tas pats Astravo atominės elektrinės klausimas, mokymai, šnipinėjimas, Sausio 13-osios byla, pasienio judėjimo klausimas – visi šie klausimai komplikuoja bendravimą. Ar Baltarusijos vadovas per šiuos 23 metus ką nors darė, kad Kremliaus jo šalyje būtų mažiau?“ – pridūrė V.Jurkonis.
Energetinės, karinės, ekonominės nepriklausomybės nuo Rusijos Baltarusijoje vis mažėja, o tai verčia lietuvius įtariau žvelgti į šios šalies politinius sprendimus.
Energetinės, karinės, ekonominės nepriklausomybės nuo Rusijos Baltarusijoje vis mažėja, o tai verčia lietuvius įtariau žvelgti į šios šalies politinius sprendimus.
Tiesa, eksperto manymu, Baltarusijos politiniame elite visada atsiranda palankių Lietuvai ministrų ar diplomatų. „Aiškiai įvardijama, kad štai tas ministras yra palankus Lietuvai, nori daugiau draugauti, nori investicijų iš Lietuvos“, – apie dvišalio bendradarbiavimo stilių kalbėjo V.Jurkonis.
„Vienintelis dalykas, kad tos draugystės neapsiribotų tik bendravimu su tuo vienu asmeniu, netaptų aklu pasitikėjimu“, – pabrėžė jis. „Reikalingas platesnis matymas ir institucinė atmintis. Lukašenka ilgai yra valdžioje, o pas mus naujai atėję politikai dažnai bando išrasti dviratį“, – pridūrė politologas.
Diplomatų darbas Baltarusijoje taip pat slepia dažnai neviešinamus pavojus. V.Jurkonio teigimu, tam reikalingas patirties perdavimas ir supratimas, į kokią aplinką atvyksti, koks jau įdirbis padarytas.
„Tu gali užsidaryti ambasadoje ir manyti, kad visur už kampo tyko KGB, arba atvirkščiai, pernelyg įsitraukti į bendravimą su valdžios atstovais, nejausti visuomenės pulso, susidaryti iškreiptą vaizdą“, – perspėjo jis.
Baltarusiai mato mus kaip sėkmės pavyzdį
V.Jurkonis pažymėjo, kad lietuviai ir baltarusiai, būdami artimais kaimynais, mažai bendradarbiauja ir bendrauja visuomeniniame lygmenyje.
„Asmeninė patirtis, bendravimas su akademikais, verslininkais, tiesiog turistais rodo, kad baltarusiai pozityviai žiūri į lietuvius. Dauguma pabrėžia bendrą LDK istoriją, istorines asmenybes, kurios sujungia abi tapatybes. Tie, kurie labiau domisi geopolitiniais klausimais, supranta, kad Kremliaus agresija veikia ne tik Ukrainoje – Baltarusija lygiai taip pat yra pavojuje. Daliai proeuropietiškų baltarusių Lietuva yra savotiška europietiškos idėjos sėkmės istorija“, – pasakojo politologas.
„Keliaudami iš Minsko į Vilnių, iš Gardino į Druskininkus, jie mato, kad Europos Sąjunga pakeitė Lietuvą“, – pridūrė jis.
V.Jurkonio teigimu, trūksta ir Lietuvos žiniasklaidos dėmesio. Baltarusija domisi gyvenimu Lietuvoje, o lietuvių žurnalistai dažnai abejingi kaimyninės valstybės temoms arba susitelkia tik į A.Lukašenkos kalbas.
„Baltarusių žurnalistai savo ruožtu atvyksta į mokymus, domisi, kas vyksta. Yra portalai, kurie rašo apie Minsko gyvenimą, tai jie dažnai palygina įvairius procesus su Vilniumi“, – pasakojo jis.
Politologas priminė, kad dabar atsiradusi galimybė vykti į Baltarusiją be vizos yra galimybė lietuviams pažinti šią valstybę, aplankyti LDK žemes, gyvai pasikalbėti su pačiais baltarusiais, o ne jų valdžios atstovais.
„Judame teisinga kryptimi, bet norėtųsi, kad tai vyktų intensyviau ir nuosekliau“, – Lietuvos-Baltarusijos santykių aptarimą užbaigė ekspertas.
