„Ir mes, ir amerikiečiai buvome patenkinti susitikimais, mūsų požiūriai sutampa. Dėmesio iš šios Baltųjų rūmų administracijos stoka skųstis tikrai negalime.
R.Tillersonas neturi jokio naivumo, jis labai pragmatiškas ir kaip verslo atstovas turi patirties bendravime su Rusija. Jis žino, ko tikėtis ir ko nesitikėti. Jeigu mažai kalba, nebūtinai neturi ką pasakyti“, – 15min teigė L.Linkevičius.
Tą pačią dieną, kai kalbėjomės su ministru (interviu vyko antradienį, – red.), jis išskrido į Jungtinę Karalystę, kur laukė pokalbiai jau su šios šalies diplomatais.
Vos tik nusileidęs Londone L.Linkevičius sužinojo, kas ką tik įvyko Vašingtone. O įvyko štai kas: ankstų rytą pakirdęs JAV prezidentas Donaldas Trumpas tradiciškai įsijungė „Twitter“ ir šiame tinkle pasauliui pranešė, kad skiria naują valstybės sekretorių – ligšiolinį Centrinės žvalgybos valdybos direktorių Mike'ą Pompeo.
15min su užsienio reikalų ministru kalbėjosi apie Lietuvos ir JAV santykius, pokyčius Europoje bei Jungtinę Karalystę sudrebinusį buvusio rusų šnipo Sergejaus Skripalio apnuodijimą.
Nuomonės daug kur sutampa
– Ministre, ką parsivežėte iš Amerikos? Kiek suprantu, susitikimai ir su R.Tillersonu, ir su kitais JAV pareigūnais buvo sėkmingi, ar ne?
– Visų pirma, vertinga yra tai, kad dialogas reguliarus. Kai Vašingtone lankėmės prieš metus, pasiteisino tai, kad važiavome trise su kolegomis iš Latvijos ir Estijos. Norėjome, kad atsirastų reguliarumas, o susitikimas su Tillersonu parodė, jog darbotvarkė išlieka tokia pati.
Ir mums, ir jiems rūpi gynyba, saugumas, energetinis saugumas. Norime, kad JAV būtų aktyvesnės Europos energetinėje rinkoje – šioje srityje turime ką pasakyti, nes Klaipėdos uoste jau priėmėme keletą suskystintų dujų krovinių.
Norime ir diskusijų dėl energetinio saugumo, nes mūsų pozicijos daugeliu atvejų, pavyzdžiui, dėl „Nord Stream 2“, sutampa.
Aišku, Rusija, Ukraina – visais šiais klausimais buvo diskutuojama. Ne tik mes, bet ir jie liko labai patenkinti susitikimais. Mūsų požiūris beveik vienodas.
Tiesa, kaip tik tuo metu buvo kilęs ažiotažas dėl JAV planų įvesti prekybos tarifus. Viskas paaiškės kovo 24 dieną, bet mes turėjome progą pasakyti, kad tikrai nenorime ekonominio karo tarp Europos Sąjungos ir JAV.
Nemanome, kad toks būdas bendrauti yra tinkamas. Vis dėlto matėsi, kad ten irgi yra įvairių nuomonių – kaip tik buvo atsistatydinęs prezidento Trumpo patarėjas ekonomikos klausimais (Gary Cohnas, – red.), visaip kalbėta ir Kongrese.
Mes turėjome progą pasakyti, kad tikrai nenorime ekonominio karo tarp Europos Sąjungos ir JAV. Nemanome, kad toks būdas bendrauti yra tinkamas.
Paprastai daug bendrauju su spauda, nes užsienio žiniasklaidos dėmesys mums yra naudingas – tai yra proga papasakoti, kas vyksta. Teko būti ir Atlanto taryboje, kur vyko kartu su mūsų Krašto apsaugos ministerija surengta konferencija apie oro gynybą Šiaurės Europoje.
Generolas Phillipas Breedlove'as (buvęs NATO pajėgų Europoje vadas, – red.) pateikė puikią analizę. Tad mes ne tik kalbame apie iššūkius ir spragas mūsų pajėgumuose, bet ir imamės konkretumo. Autoritetingo generolo rekomendacijos yra labai stiprus signalas Trumpo administracijai, o to mes ir norime.
Aiškiai pasakėme, kad norime didesnio Amerikos buvimo tiesiogine prasme. Tokių sąvokų kaip „nuolatinis buvimas“ nevartojame, nes jos per jautrios, bet, tiesą sakant, kuo tarp tų buvimų bus mažiau pertraukų, tuo bus geriau.
Buvimo variantų yra labai įvairių: pratybos, įvairūs mokymai, laivų vizitai, karinių bazių kitur Europoje filialai, ginkluotė, įranga. Juk tai irgi tam tikras pėdsakas.
Tad dabar manau, kad mes tinkamai pasirengsime liepą vyksiančiam NATO viršūnių susitikimui. Žinoma, paminėkime ir labai svarbų įvykį – tai, kad netrukus, balandžio 3 dieną, su prezidente vyksime į JAV ir Baltijos šalių prezidentų susitikimą.
Visa tai rodo, kad dėmesio stoka iš šios Baltųjų rūmų administracijos skųstis negalime – tiek jo tikrai negauna daugelis kitų valstybių.
Visi puikiai suprantame, kad turime rodyti savo pastangas – kaip ir perkant tam tikras oro gynybos sistemas. Vis dėlto mes, Baltijos šalys, pačios su šiuo iššūkiu nesusitvarkysime
„Neteisinga sakyti, kad JAV nusigręžė“
– Kaip tik norėjau klausti apie oro gynybą – šį klausimą praėjusią savaitę aptarė ir Lietuvos bei Lenkijos premjerai – Saulius Skvernelis ir Mateuszas Morawieckis. Ši spraga egzistuoja jau seniai. Ar Lietuva turi konkretų tikslą šiuo klausimu prieš NATO viršūnių susitikimą?
– Norime, kad šiuo klausimu būtų padarytas impulsas, iškeltos užduotys pajėgų planuotojams. Trokštame kokio nors judėjimo, nors apie formuluotes kol kas kalbėti sunku. Supratimas, aišku, didėja.
Suprantame, kad politinė kontrolė visada bus, bet NATO sudaro 29 narės, ir sprendimų priėmimo procedūra krizės laikotarpiu turi būti ne tik kokybiška, bet ir greita.
Taip, dabar turime priešakinių pajėgų dislokavimą. Bet tai yra sausumos pajėgos, o mes norime matyti oro, jūrų pajėgų komponentus, juolab kad dabar pajėgų skaičius nėra didelis.
Norime, kad karinė vadovybė turėtų daugiau kompetencijos priimdama sprendimus. Suprantame, kad politinė kontrolė visada bus, bet NATO sudaro 29 narės, ir sprendimų priėmimo procedūra krizės laikotarpiu turi būti ne tik kokybiška, bet ir greita.
Kad nebūtų įklimpstama į procedūras, šioje vietoje norime poslinkių – kaip ir praktiniuose dalykuose, pavyzdžiui, kalbant apie „NATO Šengeno zoną“, apie pajėgų manevravimą. Siekiame, kad darbai būtų tęsiami Varšuvos ir Velso viršūnių susitikimų dvasia. Labai pozityviai vertiname tai, kas vyko iki šiol.
Na, ir aišku, norime išsklaidyti skeptiškumą dėl Europos Sąjungos pastangų gynybos srityje. Kalbu apie PESCO (Nuolatinį struktūrizuotą bendradarbiavimą, – red.). Mes visada pabrėžiame, kad neturi būti jokios konkurencijos su NATO struktūromis.
Tai svarbu ne tik praktine, karine prasme, bet ir turint omenyje mokesčių mokėtojų lėšas. Nors Baltijos šalys jau skiria po 2 proc. BVP gynybai, tokių valstybių daug nėra, tad pinigų daug nėra. Dubliavimasis ar konkurencija būtų per didelė prabanga.
– Bet ar tikrai dėl PESCO įtarimai pagrįsti? Juk visada yra suinteresuotų pusių, kurios perša tokią nuomonę.
– Pasakysiu pavyzdį iš senesnės mano praeities, kai ėjau krašto apsaugos ministro pareigas. Su kolegomis galvojome pavadinimą gynybos ministrų bendradarbiavimui.
Buvo kuriama agentūra. Ginčijosi dvi grupės. Viena norėjo sukurti Europos pajėgumų (capabilities) agentūrą, o kita – įsigijimų (procurement) agentūrą – tai akivaizdžiai rodo, kas ko norėjo.
Mes, britai, linkome prie pirmojo varianto, o kiti galbūt siekė rinkos apsaugos priemonių, pirmenybės savo produkcijai. Kompromisu tapo Europos gynybos agentūra, kuri veikia ir dabar, bet visi tie veikėjai tebėra.
Po rinkimų JAV pirmieji komentarai išties kėlė nerimą. Daug kas skubėjo su išvadomis, kad Amerika dabar jau nusigręš ir kad reikia patiems viską daryti. O mes juos stabdėme: „Palaukite, niekas čia niekur nenusigręš – tiesiog padarykime išvadas ir išlaikykime suinteresuotumą.“
Tai ir įvyko. Dabar matome iš esmės net daugiau apčiuopiamų pokyčių, kurie vyksta mūsų saugumo požiūriu – ne tik NATO, bet ir Jungtinių Valstijų kontekste.
ES ir NATO dialogas svarbus visose srityse. Gynyba – ne išimtis.
Per „Zapad“ pratybas čia buvo dislokuota daugiau JAV naikintuvų, čia iš Lenkijos atvyko karių kuopa. Sakyti, kad JAV nusigręžė, būtų, švelniai tariant, labai neteisinga.
Žiūrėkime į save – ar mes skiriame pakankamai lėšų? Dar svarbu ir tai, kaip naudosime tas lėšas. Jei dubliavimui ar pertekliniams pajėgumams, o ne spragų kamšymui, didelės naudos nebus.
ES ir NATO dialogas svarbus visose srityse. Gynyba – ne išimtis. O šiaip bendravimo su JAV atmosfera šiuo metu yra gera.
Apie propagandą – jau be pašaipėlių
– Dabar, žinoma, gerai, kad jau yra skirtumas tarp to, ką Trumpas kalbėjo dar būdamas kandidatas, ir to, kas daroma dabar. Mėgstama kalbėti apie vadinamuosius administracijos „suaugusiuosius“ – Jamesą Mattisą, Tillersoną...
– Tillersonas neturi jokio naivumo, labai pragmatiškas. Kaip verslo atstovas jis turi patirties bendravime su Rusija.
Jis žino, ko reikia tikėtis ir ko nereikia tikėtis. Mažai kalba, bet tai nereiškia, kad neturi ką pasakyti.
– Be abejo. Jeigu tęsiant, tie keturi suaugusieji yra Mattisas, Tillersonas, Herbertas Raymondas McMasteris ir Johnas Kelly. Mes jais džiaugiamės. Bet jie, šiaip ar taip, nėra rinkti pareigūnai, nors, aišku, elgiasi atsakingai. Juk vis tiek prezidento žodis paskutinis, ar ne? Vis tiek pas jį lagaminėlis su kodais, vis tiek jis Rusijos nekritikuoja.
– Prezidento institucija JAV svarbi, nėra ką ir kalbėti, įgaliojimų nepaprastai daug. Bet būtų klaidinga manyti, kad tai viską lemianti institucija. Yra jėgų balansas: yra Kongresas. Tai akivaizdu. Turėjome jau daug progų tuo įsitikinti.
Vėlgi, JAV prezidentas tikrai yra išskirtinė asmenybė. Jis atėjęs iš verslo ir į daug ką žvelgia kitu kampu. Pragmatiškai, galbūt kai kam gali atrodyti, kad per daug paprastai.
Bet yra visa komanda. Jūs minite aukščiausius pareigūnus, bet yra ir darbinis lygmuo, kuris mums ne mažiau svarbus.
Iki šiol bendraujame su Victoria Nuland ir su ja gerai sutariame, bet ją pakeitęs Aaronas Wessas Mitchellas (JAV valstybės sekretoriaus pavaduotojas Europos ir Eurazijos reikalams, – red) yra puikus.
Valstybės departamente dar labai daug nesuformuotų struktūrų, daug žmonių nepaskirtų, ir dėl to skamba daug kritikos. Bet žmogus, kuris dirba su NATO ir Europos reikalais, yra puikiausias dalykas.
Dar labiau mane padrąsino susitikimai Kongrese – buvome ir Senate, ir Atstovų Rūmuose. Pastaruosiuose su mumis susitiko 16 deputatų – man vėliau sakė, kad retai kada į klausymus tiek susirenka. Dėmesys didžiulis.
Nustebino ir tai, kad domėtasi ne tik saugumu bei gynyba, bet ir strategine komunikacija.
Anksčiau to nebūdavo, bet amerikiečiai suprato, kad strateginė komunikacija yra ginklas. Jie pajuto pažeidžiamumą.
Daug kalbėjomės, ką turime kartu daryti. Padėkojau už „Amerikos balso“ darbą, už įvairias programas, už techninį bendradarbiavimą, paramą „Freedom House“ – tai yra konkretūs, apčiuopiami projektai.
– Aišku, analitikai vis pajuokauja, kad strateginė komunikacija tėra propaganda, kuri mums patinka.
– (Juokiasi) Kai mes apie tai pradėjome kalbėti 2013 metais, Lietuvai pirmininkaujant ES, kartu su Radoslawu Sikorskiu ir Carlu Bildtu, oponentai mums vis sakydavo: „Apie ką jūs kalbat? Apie Europos propagandą? Apie cenzūrą? Juk žodžio laisvė!“
– Tie argumentai skamba ir dabar.
– Tai mes dabar ir primename, kad laisvės meluoti nėra. Kai Rusija sako, kad čia tik kitokia nuomonė, reikia nukirsti, kad melas nėra kitokia nuomonė. Kad sąmoningas melas yra ginklas, ypač jei jis išpučiamas trolių ir garsinamas per kontroliuojamas medijas.
Supratimas ateina, ir ateina per asmeninę patirtį. JAV – dėl kišimosi į vidaus reikalus, Prancūzijoje Emmanuelis Macronas turėjo progą pajusti, kad buvo vienintelis negeidžiamas kandidatas prezidento rinkimuose. O anksčiau su prancūzais būdavo nelengva susikalbėti.
Nyderlandai, Ispanija jau žino. Be to, labai visiems įstrigo mėginimai surengti perversmą Juodkalnijoje – juk yra įrodymų.
Visų šių dalykų negali nematyti. Tad praėjus penkeriems metams akivaizdu, kad diskusijos jau vyksta be pašaipėlių ir labai aiškiai. Aišku, kad dar daroma nepakankamai, bet bent jau daroma.
Ne be mūsų pastangų ES išorės veiksmų tarnyboje buvo įkurta Strateginės komunikacijos grupė. Nedaug ten žmonių, biudžetas – apie milijoną eurų. Bet geriau negu nieko.
– Atsakas, žinoma, nelabai gali būti simetriškas? Juk negali reaguoti tokiais pat veiksmais?
– Taip kaip Rusija – ne. Tačiau privalai reaguoti į melą. O tam jau reikia išteklių.
„Viskas gerai? Visiškai negerai“
– Jei jau pasukome į Europą, kaip tik pirmadienį vykstate į Užsienio ministrų tarybą Briuselyje. Kokios ten dabar nuotaikos? Vokietija pagaliau susitarė dėl valdžios, Italijoje įvyko rinkimai. Visų pirma, santykiai su JAV: mes lyg ir apsiraminome, o kaip kitos šalys?
– Prognozuočiau, kad vis tiek bus kalbų apie prekybą, nors darbotvarkėje to nėra. Darbotvarkėje yra Ukraina, tad bus kalbų ir apie Rusiją, ir apie nuodijimo atvejį Jungtinėje Karalystėje.
Ukrainos visuomenė tikrai pavargusi nuo biurokratijos ir korupcijos, bet jos pasirinkimas yra europinis ir jį turime apginti.
Projektų ir planų yra visokių. Yra ir kritikos, kad ES vadovybė Kijevui dėmesio skiria per mažai. Spaudimėlis yra, bet aš dar pridurčiau, kad laikas – ne mūsų pusėje.
Tiems, kurie vykdo agresiją ar laukia socialinių įtampų paūmėjimo Ukrainoje – ir ne be pagrindo – belieka palaukti.
O mes laukti negalime – turime veikti. Todėl mūsų pozicija aktyvi – aš važiavau ir važiuosiu į Ukrainą, nes šios šalies visuomenei reikia palaikymo. Visuomenė tikrai pavargusi nuo biurokratijos ir korupcijos, bet jos pasirinkimas yra europinis ir jį turime apginti.
Neužmerkiame akių prieš tai, ką Ukrainos valdžia daro blogai, bet vis tiek turime jai padėti. Kartais pasitaiko nuomonių, kad ukrainiečiai niekam dar nepasiruošę, kad reikia palaukti.
– Ką mes galime pasiūlyti Ukrainai?
– Be abejo, vienas iš variantų – ES finansinės paramos planas Ukrainai. Nėra jis unikalus, bet tai yra srautų sutvarkymas ir garantavimas, kad pinigai būtų naudojami skaidriai, o projektų valdymo agentūroje dalyvautų ir Europos Komisija.
Su savo kontrolės mechanizmais dalyvautų ir Europos rekonstrukcijos ir plėtros bankas, Europos investicijų bankas. Visa tai reikia daryti – turėtų būti suinteresuoti ir skeptikai, nes juk lėšos būtų geriau panaudojamos.
Dabar sukurtas toks įvaizdis, kad nieko duoti nereikia, nes viskas korumpuota. Ne viskas korumpuota, o tai, kas korumpuota, reikia taisyti. Karas ten tęsiasi ir reikalauti perfekcionizmo visose srityse sudėtinga. Yra frontas, yra aukos.
Pirmadienį bandysime suaktyvinti Europos poziciją. Norisi daugiau aktyvumo ne tik iš ES, bet ir iš JAV, Didžiojo septyneto, kuriam šiuo metu pirmininkauja Kanada.
– Kaip jau pats sakėte, kalbant apie Ukrainą neįmanoma nekalbėti apie Rusiją. Federica Mogherini ką tik lankėsi Ukrainoje ir viename interviu pasakė, kad Rusija kažkada buvo ES strateginė partnerė, bet jau kuris laikas nebėra. Vis dėlto turbūt pripažinsite, kad dabar bent jau sudaromas toks įspūdis, kad santykiai normalizuojasi? Juk vyksta vis daugiau vizitų į Maskvą.
– Tie vizitai niekada ir nebuvo nutrūkę. Pradėkime nuo to, ar Rusija yra partnerė: aš manau, kad ši šalis net nėra partnerė. Partnerystė sukuriama, kai kartu kas nors daroma ar bent suprantama.
O juk su Rusija nieko kartu neįmanoma daryti – nei Ukrainoje, nei net Sirijoje. Veto buvo daugiau nei 10 (Jungtinių Tautų Saugumo Taryboje, – red.). Reikia pažiūrėti tiesai į akis.
Kontaktai – gerai, bet daugeliu tų kontaktų net nesitikima ką nors išspręsti. Koks tuomet tikslas? Sudaryti iliuziją, kad pralaužiama izoliacija? Tai labai naudinga Rusijai – tik pažiūrėkite rusiškas televizijas, kurios apie tai visada ir kalba.
Suprask, pasaulis be mūsų nieko negali, visada atvažiuoja pasitarti, be mūsų nieko neišspręs, jei reikia, paprašys. O mes nieko neprašome, mums nieko nereikia.
Visų tų, kurie vis važiuoja į Kremlių užsiregistruoti, klausiame: „Koks jūsų tikslas? Šeimos nuotrauką pasidaryti? Kažką parodyti?“
Štai toks įspūdis kuriamas, o mes pataikaujame Rusijai. Mezgamas kontaktas dėl kontakto, kuris tampa dūmų uždanga – sudaroma iliuzija, kad vyksta dialogas, o iš tiesų poslinkių jokiais klausimais nėra.
Taip šiuo metu ir yra, todėl visų tų, kurie vis važiuoja į Kremlių užsiregistruoti, klausiame: „Koks jūsų tikslas? Šeimos nuotrauką pasidaryti? Kažką parodyti?“
Dialogas privalo turėti tikslą. Bendradarbiavimas – pamatą. Jeigu atsitrauki žmogaus teisių klausimais, sulauksi ir pasekmių. Jei imsi rodyti lankstumą, kita šalis priims tai kaip silpnumą.
Visada pabrėžiu, kad yra skirtingai suvokiama, kas yra provokacinis veiksmas. Kai kas įsivaizduoja, kad geriau nieko nedaryti, patylėti, ko nors nepastebėti ir neišprovokuoti.
Mes sakome, kad nieko nedarymas yra provokacija, nes taip skatinami tolesni veiksmai.
Kalbėti su Rusija visada geriau nei nekalbėti, bet kalbant niekada nereikia pamiršti, dėl ko mes kalbame. Turi būti tikslas.
O vien kalbėjimu sukuriama iliuzija, kad viskas gerai. Priešingai – po apnuodijimo Jungtinėje Karalystėje pamatėme, kad visiškai negerai.
Britų garbės reikalas
– Kas dėl Sergejaus Skripalio ir jo dukters apnuodijimo, koks reagavimas jums atrodytų tinkamas? Diplomatų išsiuntimo tikriausiai neturėtų būti gana? Dar yra pasaulio futbolo čempionatas ir apskritai turbūt galima kalbėti apie NATO sutarties 5-ąjį straipsnį (pokalbis vyko dar prieš Jungtinės Karalystės premjerei Theresai May paskelbiant apie atsakomuosius Londono veiksmus Maskvos atžvilgiu, – red.).
– Asmeniškai manau, kad čempionatas neturėtų vykti Rusijoje. Sportas nėra politika? Rusijoje viskas yra politika. Dėl to, ką daryti, reikės diskutuoti Europos Sąjungos ir NATO kontekste.
Atvejis yra ypatingas. 2017 metais Rusiją daug kas sveikino kaip neva sunaikinusią paskutinę cheminio ginklo partiją (pagal Pasaulinės cheminio ginklo uždraudimo organizacijos reikalavimus, – red.).
Matyt, atrasta spragų ar komponentų, kurie nenumatyti sutartyje, ir toliau gaminami kariniai cheminiai ginklai. Karinio cheminio ginklo panaudojimas NATO teritorijoje prieš civilius yra ypatingas atvejis. Nukentėjo ne tik Skripalis ir jo dukra, bet ir dar apie 20 žmonių.
Atsitraukimui ar lankstumui šiuo atveju nematau erdvės – jie (britai, – red.) turi reaguoti. Turime parodyti solidarumą su sąjungininkais. Juk čia vėl tas testavimas: kiek toli galima eiti ir kiek galima nesiskaityti su priemonėmis.
Tokie veiksmai tampa kažkokia tradicija – čia seni vadovėliai. Suprask, padarėme, išgirdome priekaištų ir grįžome į normalią vagą.
Kaip su karu – buvo Pietų Kaukazas, kai okupavo 20 proc. Gruzijos teritorijos. Truputį parėkavom ir viskas. Vadinasi, galima. Tada atėjo Krymo eilė. Po to bus Padniestrė.
– Ar manote, kad britams realu išsivalyti nuo rusiškų pinigų? Tų nešvariųjų, pavogtų iš Rusijos valstybės, Rusijos žmonių?
– Taip, ten gali būti represijų. Ten daug jų nekilnojamojo turto, daug pinigų. Jeigu britai rimtai užsiims, jiems (Rusijos oligarchams, – red.) bus blogai.
– Bet tuomet reikia žvelgti ir į pačius Vakarus? Rusija yra kleptokratija, bet ir todėl, kad nešvarius rusiškus pinigus išskėstomis rankomis priima Vakarų šalys.
– Jeigu tai nebūtų toleruojama, jei nebūtų kolaboruojama, būtų kitaip – nėra ką ir kalbėti. Bet mano mintis buvo tokia, kad britai atsitraukti jau nebegali. Jie taip tik parodytų esantys pažeidžiami. Be to, tai jau garbės reikalas – žmonės Jungtinėje Karalystėje negali jaustis saugūs.
– Negaliu paminėti ir Rusijos rinkimų-nerinkimų, kurie vyks jau šį sekmadienį. Dėl baigties viskas aišku, galbūt įdomesni bus tik stebėtojų pranešimai, tačiau ko, jūsų manymu, galima laukti per ateinančius šešerius Putino valdymo metus?
– Kalbant apie artimiausią laikotarpį, daug kas, taip pat ir mūsų šaltiniai Rusijoje, nesutaria, kokį kursą Kremlius pasirinks. Galima toliau rinktis konfrontaciją ir tolesnį įtampos kurstymą, bet kitas variantas – pradėti ieškoti išeities iš dabartinės aklavietės.
Pavyzdžiui, Putino pranešime daugelis įsidėmėjo raketas ir žvanginimą ginklais, bet jis taip pat daug dėmesio skyrė technologiniam Rusijos atsilikimui.
Mes visi puikiai žinome, kad jei nebus investuojama į naujas technologijas, ypač kalbant apie energetikos pramonę, bus blogai. Racionaliau būtų ieškoti išeities – susitarti dėl Rytų Ukrainos, tikėtis, kad atšauks tikrai skausmingas sankcijas.
Rusija veikia pagal vieną metodą – pavagia tūkstantį dolerių, grąžina šimtą, ir tada visi sako, kokia Maskva lanksti ir norėtų bendradarbiauti.
Visi tie oligarchai – ir Anglijoje, ir Rusijoje – paniškai bijo būti siejami su Putinu, nes nenori atsidurti juodajame sąraše. Jie net fotografuotis kartu bijo – to anksčiau nebūdavo.
Racionalus protas sakytų, kad reikia bristi iš aklavietės. Bet kadangi daug Rusijos sprendimų buvo neracionalūs, pasakyti, kaip bus, sunku. Reikia palaukti – liko nedaug.
Jei toliau konfrontuos, sprendimas bus vienoks, o jei ims ieškoti išeičių, reikės labai budriai stebėti, ar pastangos realios, ar tik tempiamas laikas – ar tesiekiama nuslėpti tikruosius veiksmus ir mėginti nusipurtyti sankcijas nieko iš tiesų nekeičiant.
Visada sakydavau, kad Rusija veikia pagal vieną metodą – pavagia tūkstantį dolerių, grąžina šimtą, ir tada visi sako, kokia Maskva lanksti ir norėtų bendradarbiauti.
Taip ir dabar: sukuriama krizė, o tada kažkas iš tiesų netikro pasiūloma. Rusija mėgsta siūlyti išspręsti problemas, kurias pati sukuria.
-
Baltijos šalių ministrai JAV išsakė susirūpinimą dėl galimų prekybos karų
-
Tomas Jermalavičius: „Lietuvoje požiūris į gynybą primena maniakinę depresiją“
-
Į Londoną vykstantis L.Linkevičius reiškia paramą britų pozicijai dėl Skripalio nuodijimo
-
Politologai apie Th.May ultimatumą Maskvai: „Litvinenkos nužudymas pamokė, kad švelnus kalbėjimas nepasiteisina“
-
L.Linkevičius: Rusija rodo nenorinti bešališko rinkimų vertinimo
