TAIP PAT SKAITYKITE: Rusijos pilietybės dėl Lietuvos atsisakęs Denisas Karagodinas: Rusijoje prasidėjo beprotybė
Istorija unikali tuo, kad vaikinas nusprendė išsiaiškinti, kas iš NKVD smogikų 1938 m. kankino ir nužudė jo senelį. D.Karagodinas dabar iš Federalinės saugumo tarnybos (FST) reikalauja grąžinti senelio kūną ir atskleisti žudikų pavardes.
Valstietis Stepanas Ivanovičius Karagodinas gimė 1881 m. Jo šeima persikėlė į Tolimuosius Rytus. Daug dirbdami jie sukūrė stiprų ūkį ir pakliuvo į buožių kategoriją.
1918 m. jis dalyvavo suvažiavime, kuriame vietos kviečių augintojai kritikavo komunistus ir atsisakė leisti jų valdomuose plotuose vykdyti mobilizaciją į Raudonąją armiją. Priešingai, jie palaikė laikinąją vyriausybę ir net suformavo savigynos būrius, kurie išvijo raudonarmiečius iš Blagoveščensko.
1921 S.Karagodinas buvo suimtas ir išsiųstas į Sibirą. Atlikęs bausmę jis persikraustė į Tomską, kur 1937 m. buvo dar kartą suimtas dėl šnipinėjimo japonų naudai ir sušaudytas.
Tomske liko jo šeima, o jo proanūkis Denisas ėmėsi aiškintis savo senelio žudikus. Tam buvo sukurtas specialus tinklalapis. D.Karagodinas teigia nepažinojęs savo prosenelio, o jo senelis taip pat praėjo GULAG'ą.
D.Karagodino tinklalapyje paskelbtas visas išsamus prosenelio nužudymo tyrimas nuo bylas fabrikavusių pareigūnų Maskvoje iki vykdytojų Tomske. Pats D.Karagodinas tikisi, kad šis tyrimas baigsis byla teisme. Tai būtų beprecedentis atvejis Rusijos istorijoje.
– Šis nužudymas tapo didele trauma jūsų šeimai?
– Ilgą laiką mūsų šeima net nežinojo, kad prosenelis sušaudytas. Po suėmimo mano prosenelė ilgai ieškojo Stepano Ivanovičiaus po kalėjimus. Ji keliavo po visą Sovietų Sąjungą.
Tik 1955 m. pas ją atėjo KGB pareigūnai ir pranešė, kas atsitiko. Tiesa, buvo pranešta, kad jis mirė lageryje. Nebuvo nė žodžio apie tai, kad jis sušaudytas.
– Kiek vaikų turėjo Stepanas Ivanovičius?
– Devynis. Jauniausias sūnus buvo Levas Stepanovičius, jis taip pat buvo suimtas. Jis taigoje kirto mišką. Antrojo pasaulinio karo metu jis pakliuvo į nusižengusiųjų batalioną. Dalyvavo Maskvos gynyboje, buvo tankistas. Buvo sužeistas prie Kursko. Vėliau grįžo į Tomską dirbti laborantu ir vis tikėjosi pamatyti savo tėvą.
– Kaip jums pavyko išsiaiškinti prosenelio nužudymo aplinkybes?
– Archyvuose radau bylą, tačiau joje trūko informacijos. Kreipiausi į vietinį Civilinės metrikacijos biurą. Žinojau dar 8 žmonių pavardes, kurie buvo suimti su mano proseneliu. Paaiškėjo, kad mirties datos, nurodytos byloje ir metrikacijos dokumentuose, skiriasi. Jos buvo pavėlintos norint parodyti, kad žmogus mirė karo metu.
– Jūsų prosenelis buvo priskirtas japonų šnipams?
– Tokių bylų Tomske buvo labai daug. Veikė visa bylų falsifikavimo pramonė. Tiesiog buvo vykdomas iš viršaus nuleistas planas, kiek žmonių turi būti suimta, kiek sunaikinta. Tomske taip sušaudyta mažiausiai 2 tūkstančiai žmonių.
– Visi su jūsų proseneliu suimti žmonės buvo sušaudyti?
– Visi 1938 m. Jie tarpusavyje nebuvo net pažįstami. Pavyzdžiui, šventikas Nikolajus Simo buvo sušaudytas Leningrade, o jo sūnus su šeima išsiųstas į Tomską. Ten sušaudytas jo sūnus, bet žmonai apie tai nepranešta. Su mano proseneliu buvo suimta ir ji.
– Jūs pareikalavote FST (rus. FSB) atiduoti savo prosenelio kūną?
– Aš tiesiog uždaviau keletą klausimų. Ar patraukti atsakomybėn masinius žudymus organizavę ir vykdę asmenys? Taip pat paprašiau atiduoti kūną.
Nuo tada prasidėjo biurokratinis susirašinėjimas. Esu visiškai įsitikinęs, kad jie žino, kur buvo įvykdyta bausmė ir kur užkastas kūnas, tačiau to neatskleidžia.
Yra bausmės vykdymo aktas, kuriame nurodytos žudikų pavardės, bet jos irgi įslaptintos.
– Ar jūs išsiaiškinote, kur palaidotas jūs prosenelis?
– Taip. Tai kalnas Kaštačnaja. Ten vyko egzekucijos. Ir tikrai tik mažuma buvo nušauti. Kur kas dažniau buvo pasmaugiami arba tiesiog laužtuvu sudaužoma galva.
Prie kalno yra didžiulė įduba, į kurią tiesiog buvo metami kūnai. Judėjimas „Memorial“ dalį palaikų aptiko.
– Jums taip pat pavyko nustatyti ir prosenelio žudikus?
– Dalį jų. Vienas jų NKVD įgaliotinis Georgijus Ivanovičius Gorbenko, kuris vykdė ne vieną šaudymą. Taip pat NKVD seržantas Anatolijus Ivanovičius Zverevas. Vėliau, karo metu vykdė tyrimus kariniuose daliniuose ir šaudė nelojalius karius. Dėl to buvo apdovanotas.
Tomsko prokuroras Nikolajus Piliušenko padėjo falsifikuoti bylą. Atsekiau visą grandinę nuo vykdytojų iki Kremliaus.
– Jūs žinote, kaip susiklostė tų žmonių likimai?
– Pradžioje tiesiog norėjau sužinoti kaltus asmenis. Vėliau kilo klausimas, ar buvo nubausti tai įvykdę asmenys. Kreipiausi į FST archyvą. Man buvo leista susipažinti su byla, tačiau tik su jos dalimi. Šalia sėdėjo pareigūnas, kuris įdėmiai stebėjo, ką aš išsirašinėju.
Radau, kad kalti asmenys nebuvo nubausti, bet jie jau mirę. Tokius duomenis radau.
Šiuo metu turiu tiek medžiagos, kad galėčiau parašyti disertaciją arba knygą. Ji galėtų būti puiki bazė teismo procesui ir jį tikiuosi pradėti. Tai būtų ne abstraktus kaltinimas totalitarinei žudymo sistemai, o konkrečių asmenų kaltės tyrimas.
