„Gal galėtum atskrisdamas nupirkti Lietuvos vėliavą? Pinigus atiduosiu“, – pasiteiravo Čikagoje gyvenanti lietuvė Giedrė Knieža, tautinių šokių ansamblio „Suktinis“ vadovė. Ji ne tik vadovauja ansambliui, bet yra viena iš tų, kurie organizuoja įvairius Lietuvos atkūrimo šimtmečio renginius Ilinojaus valstijoje.
Vasario pradžioje vėliavų trūko visur, tačiau pora dar buvo užsilikę Vilniaus oro uosto suvenyrų parduotuvėje.
Viena buvo prastesnė ir pigesnė, o kita – tvirta ir ilgaamžė. Pastaroji ir išskrido už Atlanto.
Tai pirmasis straipsnis iš ciklo apie Amerikos lietuvius, jų gyvenimo būdą, gimtinės ilgesį, buitį, laimę ir lietuvybę. Visos kelionės metu kartu keliavo ir armonika, kuria buvo griežiami tradiciniai lietuvių liaudies šokiai.
Čikaga – Amerikos lietuvių sostinė
Čikaga – vėjų miestas. Gal dėl to, kad čia tarp dangoraižių iš tiesų siautėja nemaži skersvėjai? O gal tai vėjai, kurie atpučia į vieną didžiausių Amerikos miestų laimės ieškotojus iš viso pasaulio?
Lietuviams Čikaga patinka jau senokai. Čia apsistojo jau kelios išeivių iš Lietuvos bangos.
Lietuviams Čikaga patinka jau senokai. Čia apsistojo kelios išeivių iš Lietuvos bangos. Visi paliko savo pėdsaką.
Kadaise didžiausia lietuvių kolonija apsigyveno miesto pietuose, Marquet Parke, kur iki šiol liko bažnyčia, jaunimo centras, archyvas, Lithuanian plaza gatvė ir keletas nebenaudojamų kavinių iškabų.
Dabar lietuviai pasklidę po įvairius Čikagos priemiesčius, tačiau daugiausia gyvena kiek atokiau nuo miesto į vakarus – tik 40 minučių automobiliu – Lemonte.
Jau keletą dešimtmečių čia veikia Pasaulio lietuvių centras. Apie daugelį šių dalykų smulkiau – kituose šios serijos straipsniuose, o dabar – apie daugumai lietuvių, kur jie bebūtų, labai svarbią valstybės atkūrimo šventę.
Minėjimų maratonas
Čikagoje ir visoje Ilinojaus valstijoje yra kone gausiausia lietuvių bendruomenė visoje Amerikoje. Kai kuriais skaičiavimais – beveik 100 tūkstančių. Tai sudaro beveik penktadalį visų JAV lietuvių. Visi savotiškai mini Lietuvos šimtmetį.
Koncerto „Lietuviais esame mes gimę“ rengėjai pardavinėjo bilietus į generalinę repeticiją, nes į renginį tilpo tik maža norinčiųjų dalis.
Natūralu, kad ir Lietuvos šimtmečio minėjimas čia – pats ištaigingiausias. Bilietai į šventinius koncertus išperkami akimirksniu.
Koncerto „Lietuviais esame mes gimę“ rengėjai pardavinėjo bilietus į generalinę repeticiją, nes į renginį tilpo tik maža norinčiųjų dalis.
Koncertas po koncerto – tik spėk suktis, visko aprėpti neįmanoma. Lietuvos atkūrimo šimtmečio renginiai Čikagoje ir jos apylinkėse nerims ištisus metus, užsukite, pajauskite tikrą lietuvybės dvasią.
Keletas akcentų patraukia akį – Lemonte, Pasaulio lietuvių centre, galerijoje „Siela“ – šimto Lietuvos vėliavų ekspozicija. Dalis šių vėliavų iš tiesų turi savo ilgametę istorija. Viena vėliava – meno kūrinys iš įvairių metalinių detalių.
Centre glaudžiasi dvi lietuviškos mokyklėlės, kuriose vaikai įvairiais būdais vaizdavo lietuviškus simbolius, Gedimino pilį. Tautiniais drabužiais aprengė Barbę ir jos bičiulį Keną.
Daugelyje Čikagos priemiesčių lietuviai sau brangią šventę paminėjo savame rate, tradiciškai. Pavyzdžiui, Brighton Parko lietuviai, gyvenantys visai šalia legendinio jau ne lietuviško Marquet Parko, sugiedojo Amerikos ir Lietuvos himną, skaitė patriotines eiles, dalijosi prisiminimais. Klausė paskaitą apie Jaunimo centre laikomą lietuvių archyvą ir jo vertę. Taip pat su gyva muzika šoko tradicinius lietuviškus šokius.
Ta pati gyva muzika šokdino Ilinojaus lietuvius ir Pasaulio lietuvių centre, kur vyko tradicinės Užgavėnės. Lemonto miesto valdžia neleido Morės deginti, todėl buvo pasirinkta originali išeitis – deportavimas. Šventėje tarp kaukėtų personažų buvo slapta pardavinėjama dviguba pilietybė. Tai iš tiesų labai aktuali Amerikos lietuvių problema.
Lietuvą pamilsta ir amerikiečiai
Minesota – tai valstija, kažkuo panaši į Lietuvą. Tai tūkstančių ežerų ir fermerių kraštas. Netoli Minetonkos ežero galima sutikti ir žemdirbyste užsiimantį lietuvį, tikrą dzūką. Bet apie tai – atskira tema.
Randis tiesiog myli savo mylimosios gimtinę ir ja nuoširdžiai žavisi.
Čikagoje ne vienas klausė – ar Minesotoje yra lietuvių? Taip. Gal ne tiek daug kaip Čikagoje, bet čia lietuvių bendruomenėje galima suskaičiuoti iki 400 narių. Daugiau kaip šimtas jų yra labai aktyvūs, visur dalyvauja, padeda organizuoti, prisideda, kuo tik gali.
Beje, čia lietuviškumo dvasia tokia nuoširdi, kad ji užkrečia ir tuos, kurie su mūsų šalimi neturi nieko bendro. Bendruomenės pirmininkės Živilės Petersen vyras Randis jau daug supranta lietuviškai ir šiek tiek kalba. Jų penkiametė dukra Paloma puikiai kalba angliškai ir lietuviškai.
Vyras kartais prisistato lietuviškai – Rendis. Jis gitara groja ir dainuoja daugybę lietuviškų dainų. Jas dainavo ir per minėjimą. Randis tiesiog myli savo mylimosios gimtinę ir ja nuoširdžiai žavisi.
Bendruomenė išsinuomojo vienos protestantų bažnyčios patalpas. Vienoje salėje vyko iškilmingas minėjimas su vaikišku spektakliu ir įkvepiančiomis kalbomis.
Kitoje salėje vyko tradicinių šokių vakaronė. Trys svečiai iš Lietuvos grojo ir mokė šokti, o apie šimtas vietos lietuvių tris valandas liejo prakaitą. Pasigrožėti lietuvių vienybe ir mokėjimu švęsti atvyko ir keli Ukrainos bendruomenės atstovai.
Mums labiausiai reikia vienybės
Kitą dieną panašus minėjimas įvyko Kolorado valstijoje, Denveryje. Vos nusileidusius pasitiko tvarkingas tvirtai sudėtas vyras – Arvydas.
Vyriausias šventėje dalyvavęs žmogus – Elena Sakas Sluder, kuriai šiemet sukaks 97-eri.
Denveryje, kaip ir Minesotoje, taip pat susirinko geras šimtas lietuvių. Savo salės lietuviai čia neturi, todėl nuomojosi iš latvių.
Renginys vyko anglų kalba, nes šią supranta visi. Nemažai jaunimo nekalba lietuviškai, tačiau dėvi tautinį kostiumą ir šoka tautinius šokius. Nuo šiol šoka ir tradicinius liaudiškus šokius, kurių išmoko per vakaronę.
Vyriausias šventėje dalyvavęs žmogus – Elena Sakas Sluder, kuriai šiemet sukaks 97-eri. Ji kalba be akcento ir dažnai dėvi masyvius gintarinius karolius.
Moteris pasisveikindama suspaudžia ranką ir jos nepaleidžia: „Aš jau į Koloradą atvykau 1950 metais. Tuomet surengiau pirmąjį Vasario 16-osios minėjimą. Iki šiol nepraleidau nė vieno. Mums visiems reikia būti vieningiems.“
Tą dieną Denverį sušildė 17 laipsnių šiluma. Kitą dieną užvertė sniegas ir 26 laipsnių šaltis. Didžiausias Kolorado miestas yra daugmaž mylios aukštyje nuo jūros lygio. Kad ir kaip aukštai, tačiau iš čia nesimato Lietuvos. Neužmatyti jos net nuo uolėtųjų kalnų viršūnių, siekiančių penkių kilometrų aukštį.
Bet Lietuva labai gerai matosi Amerikos lietuvių akyse ir jų darbuose. Tai pasireiškia net tuomet, kai lietuvis yra praradęs Lietuvos pilietybę – be didelio patoso ir fanfarų – tik tyras gimtinės ir artimo žmogaus ilgesys.
